Švietimo ministerijoje sklando tik abejonės

Gydytojas Dainius Pavalkis, deleguotas Darbo partijos ir tapęs švietimo ir mokslo ministru, niekaip negali suformuoti naujos komandos ir pradėti konstruktyviai dirbti. Nors ministro darbotvarkė intensyvi, į ją įtraukti daugiausia bendro pobūdžio susitikimai ir vizitai. Švietimo ir mokslo ministras kol kas įgyvendino tik partijų susitarimo punktą viceministru paskirti vieną Lietuvos lenkų rinkimų akcijos kandidatą. Taigi D. Pavalkis turi antrąjį ministrą, tiksliau, ministrę – Editą Tamošiūnaitę. Lietuvių filologiją ir švietimo vadybą studijavusi bei edukologijos magistro laipsnį įgijusi 36 metų viceministrė iki šiol dirbo Vilniaus miesto savivaldybės  administracijos direktoriaus pavaduotoja. Reikia pridurti, kad E. Tamošiūnaitės karjera yra stulbinama – po studijų padirbėjusi lietuvių kalbos mokytoja Maišiagalos vidurinėje mokykloje, 2001 m. ji jau tapo Rudaminos Ferdinando Ruščico  gimnazijos direktoriaus pavaduotoja, o 2002 m. – šios gimnazijos direktore (E. Tamošiūnaitei tada buvo 26-eri). Dar po penkerių metų – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros ir ugdymo departamento direktoriaus pavaduotoja. Švietimo ir mokslo viceministrė praėjusių metų pabaigoje, dirbdama savivaldybėje, pasirašė socialinės paramos skyrimo dokumentus, kurie sukėlė daug abejonių, mat šeimos, kurioms buvo skirta finansinė parama ir net baldai bei buitinė technika, realiai nepriskirtinos skurstančioms. Už pirkinius savivaldybės administracija su pirkėjais atsiskaitė tiesiogiai. Tad neaišku, ar dėl šių jos veiksmų nebus pradėtas tyrimas.

D. Pavalkio manymu, pats geriausias jo viceministras turėtų būti Lietuvos socialdemokratų siūlomas kandidatas Rimantas Vaitkus, dirbantis VU prorektoriumi. Buvęs švietimo ir mokslo viceministras R. Vaitkus ne kartą buvo siūlytas tapti ministru ar viceministru, tačiau jam vis nepavykdavo – 2004 m. prezidentas Valdas Adamkus jo kandidatūrą atmetė dėl Tarptautinės Baltijos akademijos falsifikuotų diplomų pripažinimo dokumentų, kuriuos  R. Vaitkus pasirašė, o 2006 m. jis pats atsisakė būti viceministru, motyvuodamas tuo, kad jam metami kaltinimai yra „raganų medžioklė“.

Kitus du viceministrus turėtų pasiūlyti Darbo partija. Kol kas tik švietimo ir mokslo ministras yra pareiškęs norą turėti keturis viceministrus, taigi gausią ir įvairioms politinėms pažiūroms atstovaujančią komandą. Darbo partija garsiai kalba apie 2004–2005 metais ūkio ministro Viktoro Uspaskicho patarėja ES struktūrinių fondų klausimais dirbusią Svetlaną Kauzonienę. Dėl jos darbo prokuratūra tuomet buvo pradėjusi aiškintis detales – ar ES parama nebuvo skirstoma tik už tam tikrą duoklę. 2012 m. ji Darbo partijos buvo siūlyta ir į socialinės apsaugos ir darbo ministres. Tačiau Premjeras A. Butkevičius teigia net nežinojęs, kad S. Kauzonienė buvo V. Uspaskicho patarėja.

Kad šioje karjeros istorijoje niekas nieko nežino, akivaizdu. Jeigu pats švietimo ir mokslo ministras nežino apie savo žmonos pripažinimą kalta didelės vertės sukčiavimo byloje, tai ką gali žinoti Premjeras ar Prezidentė. Keisčiausia, kad į Švietimo ir mokslo ministeriją pretenduoja žmonės, turintys daugybę paslapčių, santykių su teisėsaugos institucijomis arba apskritai nesusiję su šia sritimi. Netiesos sakymo karuselė užsukta. Skaudžiausia, kad tokiu būdu toliau tęsiama mūsų valstybės kūrimo ydinga tradicija – meluojama visur ir apie viską. Taigi kyla klausimas – jeigu švietimo ir mokslo ministras norėtų savąją sritį matyti prioritetine, tai kodėl pats nesilaiko pagrindinių prioritetų – teisingumo, atvirumo, skaidrumo? Ar galime manyti, kad taip prasidėjęs naujas etapas Lietuvos švietimo gyvenime ką nors pakeis mokyklose ir universitetuose? Partiniai interesai ir melas – tai mums jau žinoma. Ponai, o kada gi baigsis žaidimai ir prasidės realūs darbai valstybės gerovei?