![]() |
| Už Lietuvos saugumą Lietuvoje dažniausiai atsako komjaunuoliai ir komunistai. Nuotraukoje – Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Rimantas Sinkevičius. |
Iš esmės Lietuvoje šiandien nėra institucijos, kuri plačiąja prasme nustatytų ir valdytų nacionalinio saugumo grėsmes. O pirmiausia juk reikia atsakyti į paprastą klausimą: kas apskritai yra nacionalinė grėsmė? Jeigu tokia grėsmė yra tautinio valstybingumo nykimas, demografinis išsekimas, ekonominis silpnėjimas ir visuomenės irimas, vadinasi, kažkas turi tai matyti, įvardyti ir paversti valstybės prioritetu. Bet niekas to nedaro.
Valstybės saugumo departamentas tuo neužsiima. Jis nevertina demografinių, ekonominių ar kitų sisteminių grėsmių. Jo veikla faktiškai suversta į šnipų gaudymą ir nuolatinį pasakojimą apie Baltarusiją bei Rusiją. Tačiau Lietuva silpsta ne dėl Rusijos. Ir čia yra visa problema.
Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas taip pat neveikia kaip institucija, kuri gebėtų matyti valstybės nykimo procesus. Jis neturi nei tokios vidinės struktūros, nei valios, nei, panašu, gebėjimo pasakyti elementarų dalyką: demografija Lietuvai yra ne mažesnė grėsmė negu išorinis priešas. Bet pirmuoju numeriu visada įrašoma Rusija – ir tuo visas „nacionalinis saugumas“ iš esmės baigiasi.
Todėl ir gaunasi paradoksas: kiti turi institucijas, kurios bent formaliai galvoja apie valstybės išlikimą, o mes neturime net normalaus mechanizmo tokioms grėsmėms įvardyti.
Lygiai tas pats modelis kartojasi visose srityse. Švietime metų metus buvo kišami pinigai, vykdomos reformos, kiekvienas naujas ministras vis ką nors „gerino“, o rezultatas – apgailėtinas. Tas pats medicinoje. Tas pats kultūroje. Tas pats energetikoje. Tas pats visame ūkyje. Pinigų sukišta kalnai, o veikiančių sistemų nėra.
Miškai kertami, gamtosauga nustumta žemiau grindjuostės, medžiai verčiami net paukščių perėjimo metu, viskas atiduota kapitalo logikai. Finansai – svetimų interesų rankose. Valstybė nebekuriama kaip ilgalaikis bendras projektas. Ji administruojama kaip pinigų įsisavinimo aikštelė.
Todėl demografija yra ne atskira bėda, o viso šito rezultatas. Tai išvestinė visos sistemos degradacijos pasekmė. Nes į ką tik ši valdžia nekištų pinigus – į stadioną, į švietimą, į krašto apsaugą, į sveikatos apsaugą ar į kultūrą – galutinis rezultatas tas pats: nei stadiono, nei normalaus švietimo, nei veikiančios medicinos, nei tokios gynybos sistemos, kuria žmonės iš tikrųjų pasitikėtų.
Taip, galima nusipirkti kelis blizgančius žaislus, kelis tankus ar kitą techniką. Bet tai dar nėra sistema. Sistema yra tada, kai valstybė veikia kaip visuma. O pas mus tos visumos nėra. Yra tik nuolatinis lėšų deginimas, jų „įsisavinimas“ ir gražios kalbos apie pažangą.
Štai čia ir yra tikrasis Lietuvos paveikslas: ne kūrimas, o degradavimas. Ir visiškai natūralu, kad tokioje valstybėje žmonės nebenori nei likti, nei gimdyti, nei planuoti ateities. Jaunos šeimos vaikus augina ten, kur mato perspektyvą. O kokią perspektyvą galima matyti ten, kur viskas nuosekliai blogėja – nuo švietimo ir medicinos iki kelių, kultūros ir pačios valstybės valdymo?
Todėl kalbant apie tendencijas reikia pasakyti tiesiai: Lietuvoje šiandien matome ne valstybės stiprėjimą, o jos nuoseklų išsigimimą po „reformų“, „investicijų“ ir „įsisavintų“ milijardų iškaba.































