Dabartinė Putino politika yra Vakarų provokacijų rezultatas, vokiečių leidiniui „Die Tageszeitung“ sako Džekas Metlokas (Jack Matlock), buvęs JAV ambasadorius Maskvoje.
– Pone Metlokai, Gorbačiovo valdymo metu jūs buvote JAV ambasadoriumi Maskvoje. Kaip jums tuomet atrodė Rusijos ateitis?
– Kai mes galų gale užbaiginėjome Šaltąjį karą ir pradėjo politiškai išsilaisvinti Rytų Europa, buvo aišku, kad mums reikia įtraukti Rusiją į laisvą ir vieningą Europą.
Mes taip pat žinojome kad šaltojo karo įrankis - NATO sukurs Europoje naujas kliūtis (barjerą). Kas dabar ir atsitiko. Jei mes norime taikos, tada mes turėtume rūpintis, kad Rusija, Ukraina ir Rytų bei Vakarų Europos valstybės susitartų dėl vieningos saugumo sistemos.
– Ar būtų buvę geriau jei NATO po šaltojo karo būtų išnykusi?
– Rytų europiečiams reikia saugumo garantijų. Bet plėsti NATO į rytus buvo klaida - ir kaip tik taip ir buvo daroma. Mes neturime pamiršti, kad Šaltojo karo pabaiga buvo ne Vakarų pergalė. Mes susitarėme dėl Šaltojo karo pabaigos ir tai padarėme tokiomis sąlygomis, kurios buvo naudingos Sovietų Sąjungai. Mes visi laimėjome.
Džekas Metlokas buvo paskutinis JAV ambasadorius Sovietų Sąjungoje |
– Šaltojo karo pabaiga buvo ne Vakarų pergalė?
– Tai yra viena iš šių laikų problemų, kad daugelis žmonių į šį reikalą žiūri kaip į Vakarų pergalę. Iš tikrųjų, tai buvo Gorbačiovo darbas; jis sunaikino komunizmą ir komunistų valdymą Sovietų Sąjungoje. Vakarų spaudimas čia nieko dėtas . Šaltasis karas baigėsi prieš du ar tris metus iki Sovietų Sąjungos žlugimo.
– Kaip jūs manote, kiek buvo pateisinama NATO plėtra į rytus?
– Todėl mes, tie, kurie susitarė dėl Šaltojo karo pabaigos, visada įspėdavome juos: plėtra jokio saugumo nesukurs; nenaudokite Šaltojo karo įrankio - NATO. XX a. dešimtojo dešimtmečio vidury, reformuodami kariuomenę Rytų Europoje mes pradėjome "Partnerystę taikos labui". Tačiau ekonomiką restruktūrizuoti buvo daug svarbiau. Tą galima buvo padaryti nesusiejant su saugumu ir NATO; būtų buvę geriau. Bet Lenkijoje, Čekijoje ir Vengrijoje restruktūrizavimas buvo susietas su NATO plėtra. Taip pat buvo nutarta NATO plėsti visose trijose Baltijos šalyse. Tačiau Bulgarija ir Rumunija į plėtrą nebuvo įtrauktos. Nė vienai iš šių šalių Rusija nekėlė jokios grėsmės. Prasidėjo karinių bazių steigimas Lenkijoje - prieš neegzistuojančias Irano raketas. Rusams buvo aišku, kad tai provokacija. 2008-ji, , nuspręsta Ukrainą priimti į NATO. Ukraina labai susiskaldžiusi šalis ir tiesiai priešais Rusijos duris. Tai buvo labai kvailas Vakarų žingsnis. Šiandien mes turime reakciją prieš tą žingsnį.
– Kaip JAV reaguotų, jei panašus scenarijus prasidėtų prie jų sienų?
– Jei Kinija pradėtų organizuoti karinį aljansą su Kanada ir Meksika, Jungtinės Amerikos Valstijos to netoleruotų. Mes savęs neribotume jokiais abstrakčiais tarptautinės teisės normų principais. Norėtume bet kokiomis priemonėmis, kokias tik turime, išvengti kinų karinių bazių savo pasienyje. Kiekviena šalis norinti būti saugi privalo taip daryti.
– Ar tai reiškia, kad jūs nebelaikote Putino agresoriumi?
– Atsiprašau, nežinau ką jis daro. Aš negaliu to patvirtinti. Bet aš sakau, kad tai buvo visiškai nuspėjama. Putinas turi taip daryti, kaip ir bet kuris kitas Rusijos politinis vadovas turi veikti pagal aplinkybes. Revoliucija Kijeve praėjusį vasarį į valstybės saugumo aparatą atvedė žmones, kurie yra kategoriškai prieš viską kas rusiška ir politiškai kol kas teisinga, kad jie gali būti vadinami neo-naciais be jokių išimčių. Smurtinis vyriausybės pastatų perėmimas prasidėjo Vakarų Ukrainoje. Ne Rytų.
– Ar tai, ką mes matome Rytų Ukrainoje, yra intervencija?
– Manau, kad ne, bet tai priklauso nuo apibrėžimo. Putinas sakė, kad jis gali paimti Kijevą per dvi savaites. Rusai tikrai nenori šio regiono. Jis yra ekonominės katastrofos sritis. Jis yra didžiulis krūvis.
– Ar jūs manote, kad be vasario 22 d įvykių, kada buvo nuverstas prezidentas Viktoras Janukovičius, V. Putinas nebūtų aneksavęs Krymo?
– Nemanau, kad jis taip būtų padaręs jei nebūtų buvę perversmo. Taip pat ir jokios narystės NATO. Ir net jis nebuvo tikras, kad dauguma Krymo žmonių jo laukia. Tiesiog buvo tikimasi. Tai atsitiko taikiai, o ne prieš žmonių valią. Toks buvo žmonių balsas. Krymas tris šimtmečius priklausė Rusijai. Galima teigti, kad tai buvo didelė Chruščiovo klaida jį perleisti Ukrainai. Bet tai atsitiko. Aš nesakau, kad teisinga buvo Krymą užimti. Bet to reikėjo tikėtis, kad Rusija gins savo karinio jūrų laivyno bazę Sevastopolyje.
– Kaip Jūs apibrėžtumėte, kas dabar vyksta Ukrainoje?
– Iš esmės tai šeimos barniai. Pašaliniai turi laikytis nuošaly. Dabartinė padėtis yra gyvybiškai svarbi Rusijai ir Ukrainai ir niekam kitam. Kištis į Ukrainos įvykius buvo Vakarų klaida.
– Ar norite paneigti, kad Rusija pažeidė tarptautines taisykles?
– Žinoma, ne. Bet Vakarai pirmieji ėmė laužyti tas pačias tarptautines taisykles kai NATO bombardavo Serbiją dėl Kosovo. Mūsų antrasis Helsinkio baigiamojo akto pažeidimas buvo tada, kai mes pripažinome Kosovo nepriklausomybę, nes Helsinkio akte sakoma, kad ribos gali būti keičiamos tik tada, kai abi pusės sutinka. Putinas sako: „Jūs sukūrėte precedentą. Dabar aš pažeidžiu taisykles". Mes į tai turime atsižvelgti, kai kalbame apie veiksmų teisėtumą.
– Tačiau Ukraina neturi pasirinkimo.
– Pagrindinė problema Ukrainoje yra tai, kad nėra ukrainiečių vienybės. Didžiausia rytinė dalis buvo tris šimtmečius neatskiriama Rusijos dalis. Vakarinė dalis, kurios gyventojai šiandien yra nacionalistai, Ukrainai atiteko tik po Hitlerio-Stalino pakto. Kai kalbame apie istoriją ir emocijas, mes tiesiog turime suprasti, kad tai nėra šalis, su vieningomis tradicijomis, sienomis ir gyventojais. Dabartinė Ukrainos vyriausybė neatstovauja visai šaliai. Nors tai gali būti ir ne jų kaltė. Saugumo organus valdo radikalūs dešinieji nacionalistai – dėl to turėtų ir Vakarų Europa sunerimti. Turėtų. Ir Luganske ir Donecke ukrainiečiai šaudo savo žmones. Ukrainos kariuomenės aukos daugumoje civiliai ukrainiečiai. Dalis žmonių kovojančių rytuose artimai susiję su kitomis valstybėmis. Tarp jų lenkai ir slovakai. Bet jų dalyvavimo mes nevadiname "invazija". Rusijai visada buvo aišku, kad ji nesutiks su Ukraina, kai ši sudarinėja Rusijai priešišką sąjungą. Šiuo požiūriu Rusija elgiasi taip pat kaip ir bet kuri kita šalis.
– Jūsų prezidentas Barakas Obama sako, kad Rusija privalo sumokėti kainą. Kaip Jūs vertinate jūsų šalies politiką Rusijos atžvilgiu?
– Per paskutines dvi savaites prezidento retorika tapo santūresnė. Jis labai teisingai padarė, kad nevykdė karinės intervencijos Ukrainoje. O kokią kainą turėtų mokėti Rusija: Atrodo, kad Obama verčia Rusijos prezidentą veikti prieš jį. Ir tada Putinas turi parodyti, kad jis yra savo vietovėje ir gali apsaugoti savo žmones. Tai nė vienai pusei neduos gerų vaisių.
– Ar sankcijos prieš Rusiją veiksmingos?
– Nėra bendros ekonominės sankcijos Putinui sustabdyti. Jis darys tai, ką jis yra įsitikinęs, kad turi tai padaryti. Pirma, dėl savo šalies saugumo, ir, antra, išlaikyti valdžią. Jis pakėlė savo populiarumą nuo mažiau kaip 50 procentų iki daugiau kaip 85 proc. Pirmosios sankcijos buvo taikomos tam tikriems asmenims ir įmonėms. Tačiau, jei jūs padarote platesnes sankcijas, kurios turi įtakos visai tautai, tai ji tampa dar priešiškesnė ir geros kaimynystės nėra ko tikėtis.
– Ką turėtų JAV vyriausybė daryti prieš Rusiją?
– Reikalinga rami diplomatija. Putinas daro savo šaliai žalą. Jį reikia užtikrinti, kad mes kariškai nesikišime ir, kad niekada neketinsime Ukrainos padaryti NATO nare. Jei Putinas gaus šiuos įsipareigojimus, įtampa atslūgs. Taip pat veikti per ekonominius pasiūlymus ES‘ui.
– Jūs pergyvenote šaltąjį karą. Ar jūs dabar nerimaujate, kad Ukrainoje kilo karštasis karas?
– Nemanau, kad tai bus karas. Kai kurie mūsų politiniai vadovai gali būti vidutiniško gabumo. Jiems trūksta vizijos ir 1980-ųjų pabaigos realybės jausmo. Bet jie nėra bepročiai.
Šaltinis: taz.de
Vertė Pranas Valickas