Tamsūs laikai. Ir vis dėlto aš tikiu

Tamsūs laikai atėjo į mūsų šalį netikėtai. Tada, kai ruošėmės valstybingumo šimtmečio iškilmėms, kai kartu su visa Europa minėjome Romos sutarties šešiasdešimtmetį, kai tikėjomės vaisingos diskusijos apie savo tautos, valstybės ir Europos Sąjungos ateitį. Šiais jubiliejiniais Sąjūdžio metais Lietuvoje vis labiau ima viršų destrukcija, o vidaus ir užsienio politiką gaubia perturbacijų ūkas.

Reiktų pastebėti, jog ir pati Europos Sąjunga nūnai skęsta geopolitinių nesutarimų, trūkinėjančių transatlantinių saitų ir vidaus politinių konfliktų jūroje.

Narystė šioje bendrijoje ilgainiui tapo iššūkiu jau ne vienai valstybei, kuri bent kiek pabandė formuoti savo nacionalinės politikos kryptis, priešindamasi iš Briuselio komisariato primetamiems europinių vertybių simuliakrams ir didžiųjų valstybių interesams.

Dar neaišku, kuo toks savarankiškumas gali baigtis Lenkijai, Vengrijai, Čekijai, Austrijai, Italijai ir kitoms valstybėms, kurių nacionalinės politikos raida seniai nebeatitinka Briuselio kabinetuose nubrėžtos krypties modelio.

O Lietuvos nacionalinės politikos laukas jau primena griuvėsius, kurie, sprendžiant iš šiltų pastarojo meto Respublikos Prezidentės apsikabinimų ES lyderių vakarienėse, tenkina ir itin maloniai nuteikia Briuselio elitą.

Isteblišmentui nėra svarbu, kaip šiame globalizacijos ideologijos diegimo kontekste dabartinę savo šalies situaciją mato paprastas lietuvis, kuriam tėra prieinama tik asmeninė patirtis ir žiniasklaidos priemonėse bei socialiniuose tinkluose viešųjų ryšių potėpiais nutapytas skandalingas politinio gyvenimo vaizdas. Svarbu, kad lojalios vietinės valdžios institucijų pagalba būtų galutinai pakirsta piliečių valia spręsti ir pasitikėti nacionalinės politikos instrumentais.

Lietuvių tauta išgyvena bene didžiausią per visą Nepriklausomybės laikotarpį savivokos ir savivertės krizę. Ji kaip niekada yra atsidūrusi valstybės politinio gyvenimo paraštėse.

Viską užvaldžiusi biurokratija baigia galutinai sunaikinti mūsų politinės kultūros likučius.

Ir ne taip jau svarbu, kokį tautinį rūbą vilkės Respublikos Prezidentė per šimtmečio Dainų šventės atidarymą, ji vis tiek jokiu būdu neatsvers to šalčio, kurį kasdien skleidžia visas isteblišmentas, niekindamas tautiškai ir patriotiškai nusitekusią visuomenės dalį.

Kita vertus, didžioji dalis žmonių, suvokdama, kokia linkme šalyje yra pakrypęs bendrųjų reikalų tvarkymas, kiekviena proga stengiasi pabrėžti, jog visiškai nesidomi politika ir praktiškai joje nedalyvauja.

Jau bene dešimtmetis, kai Lietuvoje politika buvo atskirta nuo tikrosios politikos materijos - idėjų ir nuo žmonių lūkesčių. Šiandien matome, kaip patys partijų lyderiai yra paverčiami jų duobkasiais ir tampa politinės sistemos atrofijos stebėtojais.

Kaip praėjusio amžiaus pradžioje rašė lietuvių filosofas Stasys Šalkauskis: „tauta turi reikalauti pripažinti jai vienodą moralinę vertę ir lygias su kitomis tautomis teises gyvuoti ir vystytis, nes visos tautos yra tos pačios rūšies individai. Beje, reikia atsiminti, kad ši tos pačios rūšies individų lygybė anaiptol nereiškia jų panašumo ar tolygumo. Priešingai, tai yra tautų individualybių įvairovė, kuri laisvu tautų individualybių vystymusi tik praturtins visuotinę civilizaciją. Laikas pasauliui tai suprasti. (...) Reali tautos politika turi remtis, iš vienos pusės, savo krašto ir tautos pažinimu, o iš antros pusės - tais reikalavimais, kuriuos kelia bendroji kultūringo pasaulio pažanga ir tautų lenktyniavimosi faktas.“

Sakyčiau, jog laikas yra tarsi atsisukęs atgal. Šiandien Lietuvoje nėra būtent giluminio tautos lūkesčių ir interesų pažinimo bei jų reflektavimo politikos lauke. Laikas tai būtų suprasti ne tik dabartinei Europos Sąjungai, bet, visų pirma, pačiai Lietuvai.

Būtent tik tokioje perspektyvoje gali ryškėti ir būsimoji Europos perspektyva bei Europos Sąjungos ateities scenarijai.

Kito genialaus lietuvių mąstytojo dr. Kazio Pakšto tekstuose galima atrasti ne mažiau svarbių minčių ir „kaip tik visus šituos davinius, kurie leidžia nustatyti kryptį realiai tautinei politikai, neužmerkiančiai akių prieš tai, kas yra bloga tautiniame mūsų gyvenime, ir aiškiai matančiai, kas privalu daryti laimingesnei ateičiai.“

Šiame kontekste norėčiau išskirti ir čia pateikti keletą ypač tiksliai suformuluotų Kazio Pakšto programinių nuostatų:

„Po mirties grasme Lietuva privalo planingai sutvarkyti savo antropologinį ūkį. Šitam aktualiausiam tautos gyvybei reikalui reik tarp kitko sistemingai didinti kaimo ir miesto talpumą, nuosekliai dauginant pragyvenimo šaltinius ūkio, pramonės ir prekybos priemonėmis, planingai keliant tautos sveikatingumą ir racionaliai tvarkant krašto emigraciją.

Lietuva turi susirūpinti skęstančios svetimose jūrose savo išeivijos likimu ir nė vieno išeivio nebeišleisti neplaningai iš savo krašto. Privalu išgelbėti nuo nutautinimo tuos išeivius, kuriuos galima, ir planingai sutvarkyti būsimąją emigraciją pagal racionalios kolonizacijos reikalavimus.

Lietuvai privalu stiprinti politinė savo nepriklausomybė įsigyjant tarptautinėje plotmėje moralinį prestižą, viduje - visuotinai reikšmingą kultūrą ir pavyzdingą vidaus santvarką, raginančią piliečius mylėti nepriklausomumą ir išvidinę laisvę. Viso pasaulio pagarba ir piliečių patriotizmas yra jėgos, kurios nepriklausomumo apgynimo sistemoje turi savo būtiną vietą.“

Kaip yra pasakęs Stasys Šalkauskis: „tautiškos politikos programa gali ir privalo būti realizuojama, iš vienos pusės, politinio veikimo, o iš antros pusės, tautos auklėjimo tvarkoje. Politinio veikimo tvarkoje plačiai suprastos tautiškos politikos reikalais turi pareigą susirūpinti visų pirma krašto vyriausybė, kurios rankose yra galingas įrankis kaip valdžios aparatas.“

Šiandien Lietuvos valstybingumo raidos praradimo problema yra esminis klausimas, į kurį neatsakę prarasime bet kokias galimybes sugrįžti prie tikrosios valstybės, kurios iki šiol taip ir nesukūrė lietuvių tauta.

Aš vis dėlto tikiu, jog tai dar galima padaryti bendru tautos darbu - be paslėptų tikslų, išskaičiavimo, egoistinių troškimų ir merkantilių interesų.