Tandemas bando atlaikyti smūgį (I)

Metu pabaigoje Rusijos valdžios tandemas tradiciškai bendrauja su žurnalistais: amžinas (nors, kaip kalba pikti liežuviai, gal ir neamžinas) premjeras D. Medvedevas – su nacionalinės žiniasklaidos atstovais, o amžinas prezidentas V. Putinas – su viso pasaulio ketvirtąja valdžia.

Pažymėtina, kad ministras pirmininkas surengė spaudos konferenciją gruodžio 10 d., bet, pavyzdžiui, NTV vakaro žiniose ši naujiena tądien buvo ne pirma, ne antra ir net ne trečia. Kitaip tariant, D. Medvedevas akivaizdžiai nustumtas į Rusijos politinio diskurso pakraštį, o pagrindinė to diskurso žvaigždė – V. Putinas. Pirmasis iš tiesų yra gana nuobodus, palyginti su prezidentu, bet šiemet įdomiau buvo klausytis premjero ir skaityti jo straipsnį gruodžio 15 d. laikraštyje „Nezavisimaja gazeta“, nes jis buvo kur kas atviresnis negu Kremliaus šeimininkas (ypač Ukrainos atveju).

Visas D. Medvedevo ir V. Putino išsakytas mintis galima suskirstyti į tris pagrindinius blokus: Ukraina (ir santykiai su Vakarais šiame kontekste), Rusijos ekonomika (artėjanti krizė dėl mažėjančių naftos kainų ir krintančio rublio kurso) ir visa kita.

Draugiškos Ukrainos daugiau nebėra

Kalbėdamas apie Ukrainą, V. Putinas pasakė taip: „Problema ta, kad po valstybinio perversmo (...) dalis šalies nesutiko su tokia įvykių eiga. Užuot pradėję su jais nors kažkokį politinį dialogą, (...) pradėjo naudoti kariuomenę. Kai nepavyko, šiandien bando spręsti klausimą per ekonominę blokadą. Manau, kad šis kelias visiškai neperspektyvus, žalingas Ukrainos valstybingumo likimui ir Ukrainos tautai. Tikiuosi, kad mums pavyks dialogo būdu – o mes šiuo atveju esame pasiruošę tapti tarpininkais – vis dėlto pradėti tiesioginį politinį dialogą ir šiais būdais, naudojant šiuos politinius instrumentus, sureguliuoti situaciją iki vieningos politinės erdvės atkūrimo. (...) Bet mes turime remtis fundamentaliais tarptautinės teisės principais, žmonių teise patiems spręsti savo likimą.“

Optimistus šiame kontekste nudžiugino užuomina apie „vieningą politinę erdvę“. Žiūrint plačiau, egzistuoja nuomonė, jog Kremliuje veikia grupė su V. Surkovu priešakyje, kuri bando įtikinti prezidentą, kad žlugdyti Ukrainos teritorinį vientisumą nereikia, o su Vakarais būtina surasti kompromisą: pavyzdžiui, jie pripažįsta Krymą, o Maskva nepripažįsta ir neremia separatistinių „liaudies respublikų“. Pažymėtina, jog Donbaso maištininkai jau atvirai sako, kad eiti į Kijevą jiems neleidžia Kremlius, ir dabar tai jau tapo eiliniu V. Putino pareiškimu (tą patį jis sakė Prancūzijos prezidentui F. Hollande‘ui) apie „vieningą politinę erdvę“.

Tačiau pesimistai atkreipė dėmesį į kitus Rusijos prezidento žodžius: jis pabrėžė, kad karas ir ekonominė blokada kenkia Ukrainos valstybingumui, o žmonės turi teisę patys spręsti savo likimą. Išvertus tai į paprastą kalbą – uždusinti Donbasą neleisime ir galime pripažinti separatistines respublikas (panašiai kaip Abchaziją ir Pietų Osetiją).

Taigi ir toliau lieka neaišku, ko nori ir ką ruošiasi daryti Maskva – atsitraukti ar atakuoti. Juolab kad vadinamasis „vojentorgas“ (separatistų aprūpinimas ginkluote), atrodo, nemažina apsukų (pažymėtina, kad, atsakinėdamas į Ukrainos žurnalisto klausimą, V. Putinas vienareikšmiškai nepasakė, kad ten nėra reguliariosios Rusijos kariuomenės), o žinomas Rusijos blogeris (separatistų rėmėjas) Colonel Cassad rašo: „Jokių garantijų dėl Krymo Rusija negaus, o tai reiškia, kad Donbasas į Ukrainą nesugrįš“.

Ir čia į pagalbą atėjo D. Medvedevas, kuris gal ir nuobodus, bet kai jau kalba, yra stebėtinai atviras. Per savo spaudos konferenciją jis prisipažino: „Krymas ne ekonominė kategorija. (...) Ką jau čia slėpti, mes visada manėme, kad tai mūsų žemė.“

Tačiau tai dar ne viskas. Anksčiau minėtame savo straipsnyje „Rusija ir Ukraina: gyvenimas pagal naujas taisykles“ jis pažymėjo: „Tik metai – ir iš tos artimos mums šalies, su kuria draugavome, prekiavome, kur važiuodavome ilsėtis ir aplankyti giminių, liko tik atsiminimai. (...) Tačiau Ukraina, kaip valstybė, pasirinko. Ir net jeigu mūsų kaimynai šiandien sunkiai įsivaizduoja galutinę kainą, kurią teks už tai sumokėti, tai jų teisė. Įkaitant teisę į klaidą. (...) Pratinkitės apmokėti sąskaitas. (...) Rusija ketina griežtai siekti savo nacionalinių interesų. (...) Kurdami santykius naujomis aplinkybėmis, mes paliksime emocijas ir „giminių jausmus“ nuošalyje. (...) Tiesą pasakius, nusibodo. (...) Sunkiausi laikai mūsų kaimynų, deja, dar tik laukia.“

Kitaip tariant, baigėsi „vieningos draugiškos Ukrainos“ planas (tą patvirtina ir Gazeta.ru publikacija „Neišsiūbavo valties“, rašanti apie kadrų permainas V. Putino administracijoje ryšium su politika Ukrainoje), dabar Kijevo režimas yra mums priešiškas, o „mums dvasiškai, kultūriškai, mentališkai artimi žmonės [suprask, Donbaso, o perspektyvoje – Charkovo, Odesos ir pan. separatistai), kurių likimui mes niekada neliksime abejingi“, nebus palikti be mūsų dėmesio. Ir tai ne koks vanagas D. Rogozinas, o „liberalas“ D. Medvedevas, ketinantis komplikuoti Ukrainos gastarbaiterių darbą Rusijoje, kad sunkūs laikai kaimynui ateitų dar greičiau. Be to, dar yra 3 mlrd. dolerių kreditas, kurio Rusija gali pareikalauti jau kitų metų pradžioje...

Rusiškoji Vakarų dilema

Šiame kontekste akivaizdu, kad be finansinės ir karinės Vakarų pagalbos Kijevas neišgyvens, bet Europoje ir Amerikoje vis dar nėra vieningos pozicijos šiuo klausimu. JAV respublikonai nori padėti, o prezidentas B. Obama delsia (net sabotuoja procesą), sako: „Nuostata, kad mes tiesiog galime plėsti sankcijas be pabaigos, ir Putinas pakeis savo poziciją, yra klaidinga“. Kartu jis pridūrė, kad stiprinti spaudimą Kremliui reikia tik kartu su Europa. O kas ten?

Kanclerė A. Merkel yra griežtos linijos Rusijos atžvilgiu šalininkė (galbūt – priverstinai), bet kartu nori grįžti prie „Pietų srauto“ projekto, o jos užsienio reikalų ministras F. W. Steinmeieris apskritai leidžia sau viešai nesutikti su kanclerės pozicija (galbūt – su tyliu jos palaiminimu). Pagaliau, Ukrainos prezidentas P. Porošenka ketino vykti į Briuselį, bet ES savo vadovų pasitarime jo nelaukė. Maža to, naujasis Europos Komisijos pirmininkas J. C. Junckeras pareiškė, kad ES turi ribotas galimybes pagelbėti Ukrainai, o TVF noras finansuoti Ukrainos karą mažėja kasdien.

Trumpai sakant, susidaro įspūdis, kad artėja atomazga. Ką čia slėpti – Ukrainos teritoriniam vientisumui iškilęs rimtas pavojus. Keisčiausia ir apmaudžiausia šioje situacijoje yra tai, kad ekonomiškai gerokai stipresni už Rusiją Vakarai, atrodo, ima drebėti, galvoti apie atsitraukimą, nors Maskvai jau akivaizdžiai dega viena vieta (100 rublių už eurą – ne juokas). Žinoma, transatlantinėje bendruomenėje yra jėgų (ir gana galingų jėgų), kurios pasiryžusios kovoti iki galo, bet „kapituliantai“ – ne mažiau aktyvūs ir jau artimiausiu metu gali perimti iniciatyvą (ypač Europoje).

Kita vertus, gal jie teisūs, juk V. Putinas kategoriškas – tikrai mes ekonomiškai „atšoksime į pliusą“, blogiausiu atveju – po dvejų metų, net jeigu naftos kaina kris žemiau 40 dolerių už barelį. Svarbu suprasti – jis profesionaliai blefuoja (tada Vakarams dar reikia truputį pakentėti, nes sunkiausia visada prieš pergalę) arba žino, ką sako, žino Rusijos ekonomikos galimybes (tada Vakarai gali palūžti, nes dabartiniu režimu dvejų metų Europa ir arabai psichologiškai greičiausiai neištvers).