Laisvės monumento Lukiškių aikštėje konkursas visiems atsibodo. 17 metų trunkantis „Laisvės“ įpaminklinimas Vilniuje apsivėlė nesibaigiančio kūrybinio ir biurokratinio nuovargio dulkėmis, skepsiu ir nepasitikėjimu savimi, savo tauta. Tačiau konkursinis Lukiškių maratonas iš naujo aktualizavo ir keletą esminių klausimų, kurie seniai buvo padėti į nacionalinį depozitą. Ar lietuvių tautai vis dar aktuali laisvė? Kokį turinį lietuvis girdi žodyje „Laisvė“? Kaip jis suvokia tautos laisvę šiandien, XXI amžiuje? Kurioje vertybių piramidės vietoje lietuvis mato laisvę ir ar sugeba ją įpaminklinti...?
Ministerija stabdo laisvės „pirkimo“ procedūrą
Ką tik Kultūros ministerija aplinkraščiu slapta informavo (viešai prieinamos informacijos kol kas nėra), jog „Lietuvos laisvės kovotojų atminimo įamžinimo Lukiškių aikštėje Vilniuje meninės idėjos projektų vertinimo komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 94 straipsnio 2 dalimi, sustabdo pirkimo procedūras, kol bus išnagrinėtos pretenzijos ir priimtas sprendimas“.
Komisijos pirmininkas Darius Mažintas išskirtinai lakoniškas. Panašu, kad komisija užmynė ant rimto juridinio grėblio ir jai teko pasirinkti bendravimui apie Laisvės monumento konkursą sausą ir nelaisvą teisininkų žodieną. Tai neturėtų stebinti, ypač, prisiminus Kultūros ministerijos neregėtai chaotiškai organizuoto konkurso parodomąjį juridinį reiklumą – 14 projektų išmesti iš konkurso pačią pirmą dieną.
Dėl Laisvės monumento konkurso, portalo PILOTAS.LT žiniomis, Kultūros ministerija gavo aibę protestų, tačiau nemato reikalo dėl jų viešai pasiaiškinti ir išdėstyti savosios pozicijos. Apsiribojama sausais juridiniais atsišaudymais pareiškėjams. Tačiau vieną pretenziją suvirškinti ministerijos klerkams sekasi itin sunkiai.
„Laureatai“ treniravosi kituose konkursuose
„Skulptūros ir vitražo centro“ valdybos pirmininkas, skulptorius Kęstutis Musteikis nusiuntė ministrui Š. Biručiui laišką, kuriame teigia: „konkursas buvo slaptas, todėl mūsų supratimu jame negalėjo dalyvauti pretendentai anksčiau publikuoti ar dalyvavę anstesniuose konkursuose kūriniai“. Skulptorius primena ministrui, jog jo klerkai pirmą vietą paskyrė projektui "Tautos dvasia" (autoriai: Vidmantas Gylikis, Vytenis Hansell, Ramunė Švedaitė), nors ši skulptūrinė kompozicija jau yra dalyvavusi 2008-ųjų konkurse Žvėryno rajonui Vilniuje papuošti bei konkurse prie M. Mažvydo bibliotekos.
Be to, skulptorius K. Musteikis primena ministrui, jog antroji vieta Laisvės monumento konkurse paskirta projektui „Šviesa“ (autoriai: Kęstutis Antanėlis, Dalius Regelskis, Gintautas Tiškus), tačiau ši skulptūrinė kompozicija, kaip visi pamena, jau yra dalyvavusi 2008 m. balandžio mėn. Lukiškių aikštės konkurse, eksponuota Taikomosios dailės muziejuje, publikuota žiniasklaidoje su autorių pavardėmis.
Ministras – už „sekondhendinę“ laisvę
Kiekvienam, nors šiek tiek nutuokiančiam kūrybinius reikalus, akivaizdu – abiem atvejais pažeistas ir autorių anonimiškumas, ir esminis konkurso reikalavimas – kūrinio originalumas (pirmasis dublis, pirmoji publikacija). Ką apie tai mano Kultūros ministerija, apsijuosusi teisininkų ir ekspertų gynybiniais žiedais, kol kas, deja, nėra žinoma...
Beje, po Lietuvos radijo laidos liepos 27-ąją, kai kultūros ministras Š. Birutis leido sau eilinį kartą nusišnekėti, postringaudamas, esą nieko nematąs blogo, jog konkurse dalyvavo ir jį laimėjo (!) skulptūros projektas, prieš tai dalyvavęs kituose konkursuose, teko rimtai suabejoti ne tik ministro kultūrine kompetencija, bet ir sveika nuovoka apskritai.
Anot ministro, „sekondhendinė“ produkcija kuo puikiausiai gali reprezentuoti didžiausią tautos vertybę – Laisvę...
Kaip tuomet „kultūros ministras“, visa jo „kultūros ministerija“ ir „Laisvės viešųjų pirkimų komisija“ su „ekspertais“ galėtų paaiškinti šio akibrokšto absurdišką santykį su pagrindiniu konkursinių projektų vertinimo kriterijumi: „meninės idėjos originalumas ir aktualumas“...?
Laisvės deaktualizavimas
Tiesą sakant, pats metas pripažinti, kad pirmąją vietą gavęs projektas „Tautos dvasia“ neatitinka abiejų kriterijų – jis nei originalus, nei aktualus.
Dvasingas, romantiškas ir absoliučiai universalus V. Gylikio komandos dekoratyvinės plastikos kūrinys turi šiuo konkrečiu atveju vieną akivaizdų trūkumą – jis nėra aktualus Lietuvos laisvės kovų kontekste.
Ši skulptūra neturi jokių atpažįstamų ženklų, simbolių, energetinio užtaiso, kad galėtų būti tapatinama būtent su lietuvių tauta ir būtent su laisvės kovomis.
Ji tokia lipšni, visam pasauliui draugiška ir nieko nesakanti, kad galėtų būti pastatyta bet kurios jūros pakrantėje, žydinčioje pievoje ar kitoje gamtinėje aplinkoje.
Skulptūra „Tautos dvasia“, drįstu teigti, dėl savo konformistinės, neįvietintos ir anemiškos plastinės kalbos, neatliepia (išskyrus pavadinimą) skelbtojo konkurso tikslo – „atrinkti geriausią, įtaigų, lengvai identifikuojamą, visuotinai priimtą, tautos dvasią ir kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą įprasminantį skulptūrinės kompozicijos projektą Lukiškių aikštei Vilniuje“ – nes neatsako į pagrindinę konkurso temą.
Bet čia, turbūt, jau ne Kultūros ministerijos, o jos konkurso ekspertų problema, kurie, matyt, ėmė ir užmiršo, ko susirinko...
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
