Teisėja Lidija Valentukonytė banditiškais metodais bandė uždaryti „Laisvą laikraštį“, pripažino teismas

Vilniaus apylinkės teismo pirmininko pavaduotojas Jan Maciejevki raštu informavo, kad „apgailestauja“, kad nuo „Laisvą laikraštį“ leidžiančios įmonės „Patikimas verslas“ sąskaitų banke areštas buvo nuimtas praėjus net dviem mėnesiam po teismo nurodymo tai papadryti. Beveik du mėnesius „teismas“ vilkino šį veiksmą, nors ir buvo pripažinta, kad tai neteisėta.

Jan Maciejevski, kuris pats suklastojo savo nutartį, nurodęs, kad teisėjos Valentunokynės įvesta cenzūra nėra cenzūra, o tik „prielaida“, rekomendavo teisėją priduoti teisėjų etikos ir drausmės komisijai, nes „Pažymime, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisija yra kompetentinga spręsti asmenų skundus ir prašymus dėl drausmės bylos teisėjui iškėlimo, todėl dėl teisėjos Lidijos Valentukonytės elgesio įvertinimo Jūs turite teisę tiesiogiai kreiptis į šią komisiją“.

Kaip žinia, minėta teisėja L.Valentukonytė dar sausio viduryje patenkino tokio buvusio liberalų sąjūdžio šefo Eligijaus Masiulio dešiniosios rankos, valstybės tarnautojo, ir valstybės „atstovo“ didžiausių valdiškų įmonių valdybose Vyganto Sliesoraičio (nuotr. kairėje viršuje) prašymą sudarkyti portalą www.laisvaslaikrastis, išimant iš jo aktualius straipsnius ir uždaryti įmonę, areštuojant jos sąskaitas.

L.Valentukonytė taip ir padarė: nurodė „..Uždrausti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Patikimas Verslas“ internetinėje svetainėje laisvaslaikraštis.lt publikuoti, įpareigojant padaryti laikinai neprieinamus vartotojams ir visuomenei, visą eilę straipsnių:

2020 m. sausio 13 d. straipsnį „Už vilnietę kažkas deklaravo pajamas – VMI tiria dokumentų klastojimą“, 2020 m. spalio 16 d. straipsnį „Kas vadovauja nacionaliniam saugumui strateginę reikšmę turinčiam objektui (GGG) arba kam dirba Lietuvos teisėsauga ir teismai?“, 2020 m. lapkričio 18 d. straipsnį „Dešinioji Roko Masiulio ranka V.Sliesoraitis sutuoktinei ir dukroms grasina, kad savo pažinčių dėka „pasodins“ į kalėjimą“, 2020 m. gruodžio 4 d. straipsnį „AB „Giraitės ginkluotė“ valdybos pirmininkas V.Sliesoraitis įmonę pirko už 700 tūkst., pardavė už 2 tūkst.“ ir 2020 m. gruodžio 9 d. straipsnį „Dar nepaskirtas „Lietuvos geležinkelių“ valdybos pirmininkas V.Sliesoraitis jau grasina apriboti „Laisvo laikraščio“ veiklą“.

Be to, uždėti UAB „Patikimas verslas“ 10000,00 EURų sąskaitų areštą.

Tada kreipiausi į Vilniaus apygardos teismą, nurodžiau nusikalstamą teisėjos Lidijos Valentukonytės veiklą.

Priimdama šią nutartį, teisėja L.Valentukonytė šioje byloje priėmė nutartį įvesti cenzūrą ir kontroliuoti žiniasklaidos tūrinį, net neišnagrinėjusi pareiškėjo ieškinio, tačiau avansu patenkinusi „pretenziją“ ir sustabdžiusi „Laisvo laikraščio“ leidybą. Nutarimas apriboti spaudos laisvę ir įvesti cenzūrą buvo įvestas net neišnagrinėjus ieškinio dėl neva tikrovės neatitinkančių žinių paskelbimų.

Teisėja Valentukonytė galėjo įsitikinti, kad visus Sliesoraičio reikalaujamos paneigti žinios atitinka tikrovę ir yra faktiniai duomenys, nes minėtų straipsnių nuorodose buvo įdėti ir dokumentai, kurie įrodo, kad tos reikalaujamos paneigti žinios yra tikros ir atitinka tikrovę.

Tačiau teisėja Valentukonytė nusprendė grįžti į sovietmetį ir pati spręsti, kas galima publikuoti spaudai, o ko negalima. Žinoma, kad tai neteisėta ir nusikalstama teisėjos Valentukonytės nutartis, tik bėda, kad teisėjai, spręsdami kitų žmonių likimus, už savo nusikaltimus niekaip neatsako.

Teisėjos Valentukonytės nutartis nusikalstama dėl tokių priežasčių:

1. Teisėja Valentukonytė nusprendė įvesti cenzūrą laisvai spaudai ir pati spręsti, ką laikraščiams galima rašyti, o ko ne.

Žinoma, tai laisvos spaudos pabaiga. Liepusi ištrinti straipsnius, kurie atitinka tikrovę, tačiau labai nepatinka ieškovui, teisėja Valentukonytė įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.

2. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“.
   
3. Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“.

Įstatyme numatyta, kad draudžiama avansu skelbti informaciją, kurstančią karą ir rasinę neapykantą, tačiau jame nėra nieko apie tai, kad valstybės tarnautojai gali reguliuoti, ką spaudai rašyti, o ko ne.

Ar teisėja Valentukonytė yra bent pavarčiusi LR Konstituciją, kad nežino pagrindinio šalies įstatymo? Jau nekalbant apie įstatymus, kuriais turėtų remtus. Kiek pamenu, Teismų įstatymas numato, kad „teisėjas, priimdamas nutartis, klauso tik įstatymo“.

4. Visuomenės informavimo įstatymo 11 straipsnis. Teisė ginti informavimo laisvę

5. Kiekvienas asmuo turi teisę apskųsti teismui valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, pareigūnų sprendimus ir veiksmus, jeigu šie pažeidžia ar neteisėtai apriboja asmens teisę gauti, rinkti ar skleisti informaciją.

6. Draudžiama persekioti viešosios informacijos rengėją, skleidėją, jų dalyvį ar žurnalistą už paskelbtą informaciją, jeigu ją rengiant ir platinant nebuvo pažeisti įstatymai.

Šiuo atveju teisėja Valentukonytė persekioja ‚Laisvą laikraštį“, nurodydama pašalinti jo paskelbtus straipsnius ir sužlugdydama jį ekonomiškai – uždarydama jos sąskaitas bankuose, kad jis negalėtų būti leidžiamas.

7. Teisėja Valentukonytė iš esmės jau išnagrinėjo šią pretenziją, padarė tai už akių, nurodydama sustabdyti laikraščio leidybą ir išimti tam tikrus straipsnius, kurie nepatinka ieškovui.

Nors visi įrodymai, kad „Laisvame laikraštyje“ pateikti straipsniai atitinka tikrovę ir yra faktiniai duomenys (dokumentų kopijos yra pridėtos prie minėtų straipsnių), teisėja Valentukonytė nusprendė uždrausti skelbti tiesą, nes tai nepatinka ieškovui.

Skunde nurodžiau, kad tai yra akivaizdus piktnaudžiavimas tarnyba, ir tarnybos pareigų neatlikimas.

Laikraščio uždarymas, net neišklausius jo, yra akivaizdus banditizmas ir piktnaudžiavimas tarnyba. Taip pat nurodymas išimti tam tikrus straipsnius, net neišnagrinėjus, ar jie atitinka tikrovę ar yra faktiniai duomenys, yra piktnaudžiavimas tarnyba ir cenzūros įvedimas.

Šioje byloje teisėja Valentukonytė, žinodama, kad ji veikia neteisėtai, įvedė cenzūrą, liepė sunaikinti jau išspausdintus straipsnius, kurie atitinka tikrovę, taip pat  uždarė ‚Laisvą laikraštį“, kuris leidžiamas jau daugiau nei 15 metų.

Neteisėtai nurodė ištrinti to portalo straipsnius, o patį laikraštį uždaryti, uždėjus jos sąskaitomis 10 tūkst. eurų dydžio areštą. Akivaizdu, kad toks neadekvatus veiksmas, net nepradėjus nagrinėti ieškinio, sukėlė „Laisvam laikraščiui“ sunkias pasekmes ir padarė jam didelę žalą – jis nebegali būti toliau spausdinamas. Areštavus jo sąskaitas, bendrovė „Patikimas verslas“ nebegali atsiskaityti su spaustuve, todėl yra sustabdyta jo leidyba.

Daugiau nei pusantro tūkstančio prenumeratorių negavo leidinio, o daugiau nei 6 tūkst. skaitytojų negavo savo leidinio prekybos tinkluose, nes jis nebuvo išleistas dėl minėtos teisėjos Valentukonytės nutarties.

Leidinys nebegali būti spausdinamas, nes areštavus sąskaitas neturi lėšų spaustuvei sumokėti, laikraščio prenumeratoriai negavo leidinio. Iš esmės šis verslas buvo sunaikintas vieninteliu neteisėtu ir nusikalstamu teisėjos Valentukonytės brūkštelėjimu.

Teisėja Valentukonytė suprato, kad toks žingsnis sukels leidinio uždarymą, ir sąmoningai to siekė.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalį laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.

Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalį laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.

Nė vienas iš teisėjos Valentukonytės nurodytų pašalinti straipsnių nepatenka į minėtą kategoriją – t. y. teismas nėra pripažinęs, kad tie straipsniai susiję su tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Tačiau vis tiek nurodyta juos pašalinti, nes to pageidavo ieškovas.

Vilniaus apygardos teismas patenkino mano skundą ir civilinėje byloje Nr. e2S-794-933/2021 panaikino minėtą teisėjos Valentukonytės nutartį taikyti minėtas laikinas apsaugos priemonės.

Nors aš tą pačią dieną išsiunčiau antstoliui Baubliui paraginimą kuo greičiau nuimti  įmonės sąskaitų areštą, tačiau antstolis nurodė, kad to nedarys, kol negaus teismo įsakymo.

Tik po to, kai kreipiausi į Vilniaus miesto apylinkės teismą skundu dėl neteisėto antstolio sprendimo, sąskaitų areštas buvo panaikintas 2021 gegužės 5 d.