Teisingumas - per kraujo liniją

Tėtis Valerijus Čiučiulka – Aukščiausiojo teismo teisėjas. Jo dukra Sigita Taurienė – to paties teismo teisėjo padėjėja. Tėtis Viktoras Aidukas – Aukščiausio teismo (AT) teisėjas, jo sūnus Marius – teisėjo padėjėjas. Aidanas Kartanas – padėjėjas Aukščiausiame teisme, jo mama Audronė – Vilniaus apygardos teismo teisėja. Armanas Abramavičius – teisėjas, jo žmona Aušra – teisėjo padėjėja. Abu – Aukščiausiame teisme. Tai – ne ištrauka iš Pradžios knygos. Tai - tik lietuviško teisingumo, perduodamo per kraujo liniją, faktai.

Tęsiu. Vos Stasys Šedbaras tapo Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininku – jo sūnus, irgi Šedbaras, buvęs muzikas, persikvalifikavo į advokatus ir varo tėvo teisingumo verslą, gaudamas valstybinius užsakymus. Artūras Paulauskas – politikoje, jo sūnus – prokuratūroje. Vienas iš garsiojo teisėtvarkos kontrolės darinio BBL (žr. paaiškinimą straipsnio gale) narių Barkauskas – tėtis, jo sūnus irgi Barkauskas – prokuroras. Pagaliau – jau teisingumo sistemos klasika tapęs tėvo ir sūnaus Kūrių pavyzdys.

„Na ir kas?“ – klausiate. Atsakau. Prokuroras su skambia pavarde Erikas Vaitiekūnas, įtakingo veikėjo sūnus, susiveikia kyšį iš įtariamųjų prekyba žmonėmis, ir nesėda. Buvęs teisėjas Rišardas Skirtūnas, įtariamas tuo pačiu, taip pat nesės, nes tada turėtų sėsti ir bendrininkas, jo viršininkas. Bet tai – neįmanoma, nes veiksmas vyksta Vilniaus apygardos teisme, kuriame pagal politikams naudingą planą vyksta rezonansiniai procesai. „Pakabintas“ viršininkas naudingesnis, nei tas, kurio nepašantažuosi. Mažutė detalė. R. Skirtūno dukra, jauna teisininkė, jau pluša viename Vilniaus teisme.

Virš visos šios jaukios šeimyninės kompanijos – Aukščiausiojo teismo ir teisėjų garbės teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius, irgi teisėjo sūnus, savo karjeros pradžioje, dar sovietmečiu, buvęs parinktas eiti Aukščiausiojo teismo pirmininko padėjėjo pareigas.

„Jūsų tėvas taip pat buvo teisėjas?“ – pasitiksinam. „Buvo“, – atsako G. Kryževičius. „Pirmą darbą, berods, gavote sovietmečius Aukščiausiame teisme?“ – toliau domimės. „Taip, dirbau Aukščiausiojo teismo pirmininko padėjėju,“ – kantriai atsakinėja Aukščiausiojo teismo pirmininkas. „Turėdamas tėvą teisėją?“ – pasitikslinam. „Aš nematau čia nieko amoralaus“, – perveda pokalbį nuo faktų prie vertinimų pašnekovas.

Profesorius Vladas Vilimas irgi vertina: „Yra sena, sustabarėjusi grupuotė, kuri šį dalyką valdo ir į savo sudėtį įsileidžia tik patikimus žmones. Iš dalies taip yra ir policijoje, advokatūroje – visur. Viskas čia yra susilieję ir čia jau nieko nepadarysi. O dabar įsivaizduokit, kad yra byla. Prokuroras, advokatas, teisėjas. Jie turi dirbti atskirai, bet dirba išvien. Byla – rimta, pinigai plaukia.“

Patikimi žmonės atpažįstamomis pavardėmis

„Stengiamės nepriiminėti čia dirbti atsitiktinių žmonių. Turi būti patikrinti, kvalifikuoti. Reikia suprasti, su kokiomis bylomis jiems tenka dirbti“, – aiškina priėmimo į darbą Aukščiausiame teisme principus jo pirmininkas G. Kryževičius. Jis priduria, kad šitas teismas – ne vieta mokytis.

AT dirbantis A. Kartanas, Vilniaus apygardos teismo teisėjos sūnus, mano kitaip. „Gerai mokėtės?“ – klausiame A. Kartano. „Manau, kad patenkinamai“, – išvengia tiesaus atsakymo Aukščiausio teismo teisėjo padėjėjas. „Mokėjot už mokslą?“ – pasitikliname. „Be abejo, mokėjau“, – atsako jaunas vyras. Vadinasi – pirmūnas nebuvo.

Tas pats klausimas – dar vienam Aukščiausio teismo teisėjo sūnui ir padėjėjui – Mariui Kursevičiui. „Nei itin geras buvau studentas, nei itin blogas. Vidutiniškas. Aš mokiausi daugiausiai iš praktikos“, – paaiškina M. Kursevičius.

Išimtis – teisėjo V. Čiučiulkos dukra Sigita. Ji buvo viena iš dviejų geriausių savo kurso studenčių. Tačiau ne išimtis tai, kad ji, kaip ir A. Kartanas bei daugelis kitų įtakingų žmonių palikuonių, pirmą darbą teisingumo sistemoje gavo ne konkurso būdu, o tapo pakaitiniais darbuotojais vietoj išėjusių į motinystės atostogas ar kitu pretekstu laikinai nedirbančių kolegų. Po to laikinas darbas tapo nuolatiniu.

Aukščiausio teismo teisėjo sūnus ir kolega M. Kursevičius nepatyrė ir to laikinumo. Jį tiesiog perkėlė arčiau tėvo – Aukščiausio teismo teisėjo. „Paprasčiausiai taip sutarė, pasiūlė. Aš tų niuansų, smulkmenų nežinau, kaip ten vyksta“, – aiškino p. Kursevičius jaunesnysis. Jis – jokia išimtis valstybės tarnyboje. Taip, perkėlimo būdu, darbą Viešųjų pirkimų tarnyboje gavo Benjamino Sakalausko, skandalingojo generalinio miškų urėdo, dukra.

Tėvų reputacija niekada nebuvo kliūtis jų vaikams įsitvirtinti teisingumo sistemoje. Štai viename Vilniaus apylinkės teismų žurnalistė mėgina pasivyti žingsnį spartinančią jauną dailią blondinę. „Ar jūs ponia Alina Pauliukienė – buvusi Skirtūnaitė?“ – mėgina klausti žurnalistė, bet mergina tik paspartina žingsnį ir dingsta už koduotų tik teisėjams atsidarančių durų. „Ji nenori su jumis kalbėti“, – duris žurnalistiniam tyrimui užtveria teismo pirmininkas S. Juocevičius.

Aukščiausiame teisme greta tėvų teisėjų sudarbinti jų vaikai atviresni. „Kaip gavot darbą?“ – klausiam. A. Kartanas paaiškina: „Mergina buvo išėjusi į motinystės atostogas ir, tiesiog žinodamas, kad yra laisva, pateikiau prašymą dirbti šioje vietoje“. Dar arčiau tėvo teisėjo – tame pačiame Aukščiausiojo teismo skyriuje dirbantis Marius Aidukas apie savo karjerą pasakoja tą pačią istoriją: buvo pakaitinis ir užsibuvo. „O kaip jums sekasi dirbti viename skyriuje su tėvu?“ – kamantinėjam. „Nežinau, normaliai“, – numykia pašnekovas.

Panašiai karjera klostėsi ir su tėvu teisėju po vienu – Aukščiausio teismo – stogu dirbančiai Sigitai Taurienei, buvusiai Čiučiulkaitei. „Kaip jūs atėjot į pakaitinės vietą?“ – pasitikslinam. „Man tiesiog pasiūlė“, – atsako įtakingo teisėjo dukra.

Pats teisėjas V. Čiučiula – ne toks geranoriškai atviras. „Žinokit, nemalonus tas pokalbis. Žmogus susiruošė dirbti, o jūs čia atėjot ir žibinat į akis“, – pradėjo teisėjas ir nesustojo: „Aš nemėgstu žurnalistės Janutienė asmeniškai, nes ji man atrodo tokia įžūli. Ir teko teisti ją, nagrinėjom jos bylą dėl garbės ir orumo su Klaipėdos prokurorais. Ir jūs dabar lendat, lyg niekur nieko įsibrovėt“, – dėsto savo asmenines antipatijas teisėjas. Beje, toje byloje žurnalistė R. Janutienė buvo išteisinta kitų Aukščiausiojo teismo kolegijos narių balsais.

Teisėsaugos bendruomenė savo patikimų, neatsitiktinių narių tinklą mezga nebūtinai tik darbindama saviškių vaikus greta tėvų. Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko Stasio Šedbaro ir jo sūnaus – taip pat Šedbaro – bendradarbiavimas, mūsų supratimu, dar išradingesnis. „Sūnus baigė bakalaurą Muzikos akademijoje (…), tada stojo į teisės magistrantūrą“, – pasakoja S. Šedbaras apie sūnaus staigų posūkį nuo muzikos prie viešųjų pirkimų teisinio aptarnavimo. Pripažindamas, kad sūnui buvo sunkoka, S. Šedbaras pasidžiaugė, kad Šedbaras jaunasis visai neblogai susidoroja su valstybiniais užsakymais. „Jo valandos įkainis tik 200 Lt, o aš ir 400 galėčiau imti“, – aiškina S. Šedbaras. „O jūs nematot interesų konflikto, kad jūsų vardu advokatų kontora registruota?“ – klausinėjam. „Ne - sūnaus vardu. Stasio Šedbaro kontora buvo, kol aš dirbau advokatu, o jis perregistravo be vardo“, – rinkodaros gudrybę paaiškina įtakingas politikas.

Jau išlydėdamas iš Aukščiausiojo teismo rūmų G. Kryževičius mums patarė elgtis atsargiai: „Jei tai – švogerizmas, tai ar buvo kokie nors kontaktai?“. Žinoma, tokių įrodymų mes negalėjome surinkti vien todėl, kad teismų duris nuo pašalinių jau ilgokai saugo koduotos spynos. Bet štai D. Kuolys ir be to mano: “Giminystės ryšiai yra vieni iš korupcijos ryšių. Mes kalbam tik apie piniginę korupciją, bet iš tikrųjų giminių, artimųjų protegavimas yra tokia pati korupcija“.

30 000 Lt vienu nešimu

Dabar – apie teisingumo teisme kainą. Vienu nešimu – ne daugiau kaip 30 000 litų, nes kitaip jus palaikys provokatoriumi. Taip aiškina Seimo narys Naglis Puteikis, su kolegomis davęs sutikimą teisėjo Skirtūno neliečiamybės panaikinimui.

N. Puteikis dalinasi įspūdžiais iš Seimo komisijos posėdžio, kai prokuroras ir STT pareigūnas pateikė tariamo kyšio ėmimo detales: „Veidai ištįso. Ta informacija, kurią mes matėme, rodė, kad ėmėjas ima, o nešėjas neša ne pirmą kartą. Ir tai susiję ne tik su teisėju, gal netgi ne tik su šiuo teismu. Čia yra sistema“.

Kokia ta sistema? Anot N. Puteikio, kyšio suma neturi viršyti 30 000 litų, nes iki šios sumos kyšininkui galima priteisti 2000 litų baudos. „Todėl visi Skikai (buvęs Sveikatos viceministras), prokuroras Vaitiekūnas ir kiti ima po 30 000, nes nuo didesnės sumos jau prasideda kalėjimas. Todėl visi ima dalimis – kyšiai pakuojami į daug paketėlių po 30 000 litų ir nešami. Tie, kurie ima po daugiau - ligoti arba neprotingi, o tokių šiose situacijose nėra“.

Klausiu, ar tiesa, kad pats tariamo kyšio teisėjui R. Skirtūnui perdavimas buvo panašus į savotišką šokio spektaklį: įtariamas kyšininkas bruka paketėlį, bet ėmėjas neima, kūnu vilioja kyšio davėją į keistą vietą – paltų senovinį dviejų durų tarpdurį? Tarpdurį Vilniaus apygardos teismo, kuriam labai dažnai tenka priimti kontraversiškus sprendimus vadinamosiose rezonansinėse bylose. N. Puteikis negali patvirtinti mano žinių, nes tai būtų neteisėta.

Tačiau jis didžiai abejoja, ar teisėjas Skirtūnas, jei bus teisiamas, bus nubaustas nors kiek didesne bausme, nei tie 2000 Lt baudos. Argumentai tokie: R. Skirtūnas pats vienas negalėjo gauti tos konkrečios bylos, mat jau kuris laikas bylas teismuose turi skirstyti kompiuteris. Ši byla Skirtūnui teko apeinant kompiuterį – valingu jo viršininko sprendimu. Ar įtariamo kyšininko viršininkas už tai tikėjosi pelno dalies?

Jeigu tik įtariamam teisėjui – kyšininkui R. Skirtūnui imtų grėsti reali laisvės atėmimo bausmė, jis galėtų pasidalinti ta našta su savo galimais bendrininkais. O jau tada grius sistema. O kam to reikia? Tikrai nereikia politikams, įtakingiems valstybės saugumo biurokratams, kurie, žinodami silpnas pagautų, bet nenubaustų teisėjų ydas, gali jiems liepti spręsti „taip, kaip reikia“.

Netgi susidaro įspūdis, kad aukščiau sėdintys žino apie teisėjų aistrą paketams po 30000 Lt, ir galimai naudoja tai kaip šantažo priemonę, kai reikia nuteisti kokią E. Kusaitę ar nenuteisti Viktoro Uspaskich.

Telefoninė teisė

Manipuliavimas įkliuvusiais, panašu, yra politikų ir politikuojančių aukščiausių valdininkų būdas kontroliuoti teisingumo procesus. Darius Kuolys aiškina, kodėl atsistatydino iš Teisėjų etikos ir drausmės komisijos: „Padariau tai po Aukščiausio teismo ir Teisėjų tarybos pirmininko (Kryževičiaus) pareiškimo, kad dabar jie – teismai, Teisėjų taryba, teisėjai - paisys „gerosios praktikos“. T. y., jei teisėjas pamins etiką, tai su juo tiesiog draugiškai pasikalbės, paprašys atsistatydinti arba pakeisti elgesį. Taigi, net formaliai yra pereinama prie santykių, kur draugystės, giminystės ryšiai gali lemti daugiau, nei apibrėžtos taisyklės. Tai šiuo atveju vis daugiau požymių, kad teismo sprendimai priimami iš jėgos pozicijų, ne teisiniais argumentais remiantis, o tam tikri užsakomieji sprendimai atsiranda, kaip buvo sovietiniais laikais. Yra daug požymių, kad ima veikti telefoninė teisė“.

Tą sovietmečiu susiformavusią ir laisvoje Lietuvoje niekuomet neišnykusią „teisingumo vykdymo“ rūšį D. Kuolys paaiškina pavyzdžiu. „Paskambina politikas ar pareigūnas ir rekomenduoja vieną ar kitą bylą išspręsti vienaip ar kitaip. Pamokanti yra Mažeikių visuomenininkės p. Stefanes byla. Penkių vaikų motina, našlė, bedarbė buvo sukrėsta gegužės 17-osios šturmo Garliavoje ir surengė nedidelį protestą, vaikštynes per Mažeikius, protestuodama prieš valdžios smurtą. Ją pradėjo persekioti policija, iškėlė bylą, bet Mažeikių teismas išteisino. Iš karto po to policija, kaip manoma, paskatinta skambučiais, kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą, kuriam vadovauja prieštaringai pagarsėjęs Boleslovas Kalainis. Pagarsėjęs tuo, kad nesigilindamas į turinį Valstybės saugumo departamento prašymu dalijo sankcijas slapta sekti žurnalistus, politikus. Taigi, Kalainio vadovaujamame teisme p. Stefanes buvo už akių nuteista, ir jai, bedarbei, skirta 500 Lt bauda“.

Detalės – antradienį 17.10 per TV3

BBL iššifruojama pavardėmis – R. Boreika – buvęs FNTT vadas, V. Barkauskas – buvęs generalinio prokuroro pavaduotojas, S. Liutkevičius – vidaus reikalų buvęs viceministras. Viešai skelbta, kad jiems einant šias pareigas teisėsaugoje susiformavo papročiai, pagal kuriuos už tam tikrą atlygį (buvo kalbama apie maždaug 100 000 Eurų sumą) buvo galima išsisukti nuo finansinių bylų arba užsakyti tokią bylą savo verslo konkurentui. Boreikai valdant FNTT buvo, kaip įtariama, sąmoningai žlugdoma Operos teatro skandalingo paremontavimo už 30 mln. ir kitos valstybinių lėšų švaistymo ypač stambiu mastu bylos.