Telefoninė baimė

Jauni žmonės į klausimą, be ko negalėtų išsiversti negyvenamoje saloje, dažnai atsako – „be telefono“. Vyresniosios kartos atstovai, suskambus aparatui, jau su baime taria ALIO, nes gali išgirsti ragelyje apsimetėlio policininko arba FNTT atstovo valdišką balsą - abu neva norintys „tik gero – padėti“. Keturios magiškos raidės, Finansinių nusikaltimų tarnybos pavadinimas, tapo artimos kaip nuosava oda po pernykštės „NĖ prie KO“ istorijos, išreklamavusios valstybės vadovų neatsakingumą bei tapusios kovos su blogiu projektų veidu. Vadinamoji vidurinioji karta atsiliepia atsargiai, daug klausinėja ir tik tada atsipalaiduoja ir žvalesniu balsu tęsia pokalbį. Nebepasitikima nei telefoninėmis apklausomis, nei kvietimais į pilietines akcijas. Kur tokio nepasitikėjimo arba nuolankaus paklusnumo šaknys?

Pamenate – buvo, liko ir dar negreit išnyks TELEFONINĖ TEISĖ, kai šnektelėjus telefonu sprendėsi žmonių likimai. Teisti ar ne, įdarbinti ar pasiųsti darbo biržon, sulaikyti ar skirti kitą kardomąją prieminę... Telefoninė teisė įaugo ne vienos kartos atmintin, gal todėl taip pasitikima telefoniniais sukčiais ir skubama atiduoti „išpirką“, t. y. elementarų kyšį, apsišaukėliui pareigūnui, kad tik būtų išgelbėtas artimas žmogus. Nė karto neteko girdėti, kad sulaukusieji telefoninių aferistų skambučio bent pasakytų jiems į ragelį, kad nepapirkinės pareigūnų, nes tai draudžia įstatymai, o kreipsis į atitinkamas struktūras patys. Regis, tokia pažangi ir protinga moteris, kaip Seimo narė Aušrinė Marija Povilonienė, irgi užkibo ant apgavikų mesto kabliuko, sudiktavusi visus elektroninės bankininkystės kodus... telefonu. Nematydama prieš akis nei FNTT pareigūnų, nei jų tarnybinių pažymėjimų. Telefoninių aferistų veiklos apogėjus – biudžetinės savivaldybės įstaigos apgavystė. Daugiau nei trisdešimt metų Ukmergėje buhaltere dirbusi moteris visus ne tik asmeninius, bet ir darbo banko duomenis sudiktavo telefonu profesionaliems vagims. Ir pabandykite įrodyti, kad tai ne telefoninės teisės atmaina, kai paskutinės smegenų ląstelės apmiršta iš baimės, išgirdus ragelyje sklandų, oficialų balsą... Tradicijos visagalės. Ir ne vien Lietuvoje. Tarkime, žinojo Kembridžo hercogienės Keitės slaugytoja, kad negalima teikti informacijos apie ligonio sveikatą svetimiems asmenims, tačiau iš kur ji galėjo žinoti (juk ne skaipu bendravo su žurnalistais), kad skambina ne būsimosios karališkosios mamytės uošvis ir vyro močiutė...

Taigi, telefoninius sukčius „pagimdė“ telefoninė teisė, kai stipresnis psichologiškai palaužia silpnesnį... Sukčiavimo įpročiai, veltėdžių psichologinis pasiruošimas ir gebėjimas pasinaudoti dabarties realijomis modeliuoja dar vieną plėšikavimo galimybę. TV ekranuose skamba keista, vardinė, vienos sąskaitos reklama. Prie šito vardo jau buvome įpratinti, kai kažkurios prezidentinės rinkimų kampanijos metu jis skambėjo reklaminiame klipe. O dabar įsivaizduokime, kad ateina pas žmones apsišaukėlės „socialinės darbuotojos“ ir žada nevaikštantiems arba mažai judantiems, bet girdėjusiems TV reklamą, “sutvarkyti“ VIENĄ SĄSKAITĄ. Atspėkite, kiek atsiras patiklių, kurių santaupas susisems aferistai?

Tai gal nors vieną gerą darbą galėtų atlikti telefoninės teisės virtuozai – valstybės tarnautojai, teisėsaugos bei teisėtvarkos pareigūnai ir t. t. ir pan. Galima gi visiems telefonus turintiems abonentams paleisti tokį ar panašų reklaminį įrašą: „Jums skambina gero norintis tarnautojas. Neduokite mums kyšių, nes gauname neblogas algas, nepasitikėkite, kai telefonu ar namuose Jums siūlys paslaugas tarnybinių pažymėjimų neturintys žmonės...“. Gal panašų tekstą galima išspausdinti periodiniuose leidiniuose, leisti SOS klipus per TV ir radijos stotis... Kiek galima leisti gąsdinti žmones, apiplėšinėti ir taip ne kartą gyveno nuskriaustus? Kas leido kurstyti piliečių nusivylimą Lietuva?