Tūkstančiai ukrainiečių slepiasi nuo kariuomenės

Kijevas — Konstantinas Kovba niekada neatsako į mobilaus telefono skambučius iš neatpažintų numerių. 23-ejų metų jaunuolis bijosi, kad karinio komisariato darbuotojai gali paimti jį į tarnybą Ukrainos kariuomenėje ir priversti kariauti su prorusiškais separatistais šalies rytuose.

Kai jis atvažiuoja pas motiną į svečius, jie užsidaro langus tam atvejui, jeigu pas ją atvažiuotų komisariato darbuotojai. „Mes netgi perstojome kepti mėsą kieme, todėl, kad jie gali pastebėti ir ateiti čia“, – pridėjo jis.

Kovba tapo vienu iš 39 tūkstančių ukrainiečių, kurie, sekant šalies vyriausybės duomenimis, vengia karinės tarnybos pirmaisiais dvejais 2015-ųjų mėnesiais. Tai beveik 16% nuo bendro karių skaičiaus, kurie turėjo tarnauti ukrainiečių kariuomenėje.

„Tarnyba kariuomenėje – tai tuščias laiko gaišinimas, – pasakė Kovba, kuris kur kas labiau suinteresuotas savo verslo plėtra prekiaujant mobiliųjų telefonų aksesuarais. – Aš galėčiau šį laiką panaudoti tam, kad išmokti ko nors naujo“.
Vengėjai, tokie kaip Kovba, tapo priežastimi tų sunkumų, kuriuos šiandien patiria Ukrainos vyriausybė bandydama mobilizuoti jaunus žmones kovai su galingomis sukilėlių pajėgomis, turinčiomis savo dispozicijoje šiuolaikinius ginklus Rusijos pagalbos dėka.

Viena iš jų nenoro tarnauti priežasčių yra ta, jog daugelis taikių gyventojų nejaučia jokio ryšio su karo veiksmais rytinėse Ukrainos srityse, kurios ribojasi su Rusija.

Apklausos, vykdytos Razumkovo Centro, duomenis, 41% ukrainiečių įsitikinę, jog šis karas niekaip jų nepaveikė, nežiūrint į tai, kad sukilėliai nori atplėšti nuo Ukrainos žymią jos teritorijos dalį, kurioje sutelkta daugybė plieno lydymo gamybų ir anglies radimviečių. Jų giminaičiai ir draugai netarnauja kariuomenėje, jie negyvena arti karo veiksmų zonos, ir jie neaukoja armijos palaikymui bei ukrainiečiams, praradusiems stogus virš galvos karinių operacijų pasekoje.

Nuo nepriklausomybės pradžios 1991-aisiais, Ukrainos gyventojai pasidalijo į dvi stovyklas: vakarų gyventojai visada laikė save europiečiais, tada kai rytų gyventojai buvo glaudžiai susiję su Rusija. Ko pasekoje vakarinių Ukrainos sričių gyventojai visiškai nenori kariauti ir mirti tik dėl to, kad išlaikyti šalies sudėtyje jos rytines sritis, artimas Rusijai, kaip tvirtina Vitalijus Černeckis, Kanzaso universiteto profesorius, gimęs Odesoje, šiuo metu Amerikos ukrainotyros asociacijos prezidentas.

Nesutarimai tarp rytų ir vakarų stipriai paaštrėjo pereitais metais. Protestuojantys Kijeve privertė šalies prezidentą Viktorą Janukovičių palikti savo postą ir pasitraukti į Rusiją. Demonstracijų pradžios priežastimi tapo Janukovičiaus atsisakymas pasirašyti asociacijos sutartį su ES. Po Janukovičiaus pabėgimo į Maskvą, jo vietą po įvairių peripetijų užėmė proeuropietiškas prezidentas Petro Porošenko. Rusija aneksavo Krymą ir padėjo išplisti maištui rytiniuose šalies regionuose.

„Toli gražu ne visi priima šį karą, – sako Čerbneckis. – Ukraina tai nevienalytė valstybė su daugybe įvairiausių regionų. Vieningos Ukrainos pojūtis pamažu formuojasi, tačiau formuojasi su pertrūkiais“.

Neseniai Porošenko padidino Ukrainos kariuomenės karių skaičių nuo 180 tūkstančių iki 250 tūkstančių. Jo vyriausybė kol kas dar nepaskelbė kovo ir balandžio mėnesių šaukimo duomenų, tačiau ji tvirtina, jog šaukimo planas įvykdomas.

Anot Černeckio, problemų su šaukimu į ukrainiečių kariuomenę priežastimis yra nemokėjimas vadovauti ginkluotosioms pajėgoms pastarųjų dviejų dešimtmečių eigoje. „Kalba eina apie gigantiškas korupcijos ir neefektyvumo problemas, – paaiškino jis. – Šis institutas griūva. Ilgą laiką kariuomenė buvo panaudojama kaip pasipelnymo šaltinis pagyvenusiems aukštiems karininkams“.

Kovba prisipažįsta, jog jis jaučia sumišusius jausmus dėl savo sprendimo vengti tarnybos kariuomenėje. „Man gėda, kai aš galvoju apie vyrukus, kurie tarnauja, bet vėliau aš galvoju, jog, galbūt aš suteiksiu daugiau naudos savo šaliai čia, – pasakė jis. – Kažkas gi turi atkurti normalią šalį, kur turės sugrįžti kareiviai“.
Jurijus Biriukovas, karinis Porošenkos patarėjas, išsakė aštrią kritiką visų, vengiančių kariuomenės adresu. „Jis kimiai šaukia „Slava Ukraine“, pasakoja visiems, koks jis patriotas, – parašė Biriukovas apie vengėjus savo įraše Facebook paskyroje. – Bet jis bailus gyvulys. Pabrukęs uodegą jis slepiasi nuo komisariato darbuotojų, keičia telefono numerį, renka skudurus ir mauna į Rumuniją, Vengriją, Slovakiją ar Lenkiją. Ir sėdi ten, visas toks patenkintas savo genialumu“.

Tačiau Kovba ir kiti vengiantys tarnybos aiškina savo veiksmus kitomis priežastimis, o visai ne bailumu: žuvusių karių šeimos gauna pernelyg mažas kompensacijas, o tarnaujantys Ukrainos kariuomenėje pernelyg blogai ekipiruoti, lyginant su sukilėliais, todėl žmonėms tenka organizuoti lėšų rinkimą, kad aprūpinti kariškius pirmos būtinybės dalykais.

Vengimas tarnybos kariuomenėje – tai nusikaltimas, nors dauguma nuteistųjų gavo lygtines bausmes. Praėjusių metų rugsėjo mėnesį teismas nuteisė vieną vengusį tarnybos dviem metams laisvės atėmimo. Vasario mėnesį Ukrainos valdžia areštavo prorusišką tinklaraštininką Ruslaną Kocabą už kvietimus boikotuoti karinę mobilizaciją. Jį apkaltino valstybės išdavyste, ir tuo atveju jei bus pripažintas kaltu, jam gresia iki 15 metų kalėjimo bausmė.

Kovba išvengė bausmės, nes jo motina pasakė valdžiai, jog jis išvažiavo į užsienį uždarbiauti. Pagal Ukrainos įstatymus, jį galima laikyti vengėju tik tuo atveju, jei jis asmeniškai gaus šaukimą ir po to nepasirodys komisariate.
Olec Ševčenko, 23-ejų studentas iš Kijevo, mano, jog jį greitai pašauks į kariuomenę, todėl, kad neseniai jo tėvams skambino iš komisariato, norėdami įspėti apie greit ateisiantį šaukimą.

Ševčenko, kuris buvo auklėjamas patriotizmo dvasia, mano, jog ginti tėvynę – tai jo pareiga. „Jei ne aš – tai kas tada? – pasakė jis. – Tačiau tuo pat metu aš labai bijausi mirti dabar, nespėjęs nieko pasiekti gyvenime“.

Ševčenko tikisi, jog jam neteks rinktis tarp tarnybos ginkluotosiose pajėgose ir gėdos vengiant tarnybos kariuomenėje. „Kad tik karas greičiau pasibaigtų, – pasakė jis. – Man tada netektų rinktis“.

Šaltinis: usatoday.com