Ukraina – po rinkimų sunkiais metais

2014-ieji tapo Ukrainai didelių išbandymų ir, tikėtina, rimtų pokyčių metais. Neseniai įvykę priešlaikiniai rinkimai į šalies parlamentą – Aukščiausiąją Radą – apibūdinami kaip dar vienas svarbus tebevykstančių procesų etapas. Šiuos rinkimus galima pavadinti žingsniu politinės krizės įveikimo link ir viltimi, kad Ukrainos gyvenime įvyks svarbių kokybinių pokyčių, kurie laikui bėgant leis įveikti ir visas kitas problemas – jų sąrašas šiandien kartais atrodo begalinis.

Apie valdžią…

Rinkimuose į Aukščiausiąją Radą 5 proc. barjerą sugebėjo įveikti šešios politinės jėgos. Daugiausia balsų surinko dabartinio šalies prezidento Petro Porošenkos blokas ir ministro pirmininko Arsenijaus Jaceniuko Liaudies frontas. Šios politinės jėgos gavo atitinkamai apie 21 ir 22 proc. rinkėjų balsų. Trečioje vietoje atsidūrė politinė partija „Susivienijimas „Savipagalba“, kuriai vadovauja Lvovo meras Andrijus Sadovijus. Tai yra pagrindinės politinės jėgos, jų rankose yra potencialios valdančiosios koalicijos sudarymas.

Ketvirta vieta atiteko beveik 11 proc. balsų surinkusiam „Opoziciniam blokui“, kuris iš esmės yra reformuota Regionų partija. Jau pats bloko pavadinimas byloja, kad šios politinės jėgos atstovai neturėjo prieš rinkimus jokių iliuzijų ir iš anksto apibrėžė savo poziciją naujajame parlamente. Suprantama, kad „Opoziciniam blokui“ buvo sunku tikėtis didesnės sėkmės šiuose rinkimuose, nes jį vis vien, nors dabar ir netiesiogiai, slegia išdavystės ir sąsajos su pabėgusiu ankstesniu šalies prezidentu Viktoru Janukovyčiumi.

Per 7 procentus surinko Radikalioji partija. Šios politinės jėgos vadovas – buvęs žurnalistas Olegas Liaško – yra gana ekscentriška asmenybė. Jis kartais vadinamas „ukrainietišku Žirinovskiu“, tačiau pažymima, kad esminis žodis šioje pravardėje yra „ukrainietiškas“.

Ne patys sėkmingiausi šie rinkimai buvo Julijos Tymošenko partijai „Batkivščina“ („Tėvynė“), tačiau ši politinė jėga vis dėlto įveikė 5 proc. barjerą ir pateko į parlamentą. Toks rezultatas rodo, kad požiūris į buvusią ministrę pirmininkę ir politinę kalinę, nors ji ir buvo pozicionuojama kaip asmeninis V. Janukovyčiaus priešas, išlieka kontroversiškas.

Keletą žodžių verta pasakyti ir apie kai kurias į parlamentą nepatekusias politines jėgas. Pavyzdžiui, mažiau negu 5 proc. surinko Olego Tiagniboko partija „Laisvė“, kuri praėjusiuose rinkimuose turėjo 10 proc. rinkėjų palaikymą. Ši politinė jėga priskiriama prie nacionalistiškai angažuotų jėgų. Kita panašiai orientuota politinė partija – Rusijos propagandos baubas „Dešinysis sektorius“ – nesurinko nė 2 proc. balsų ir iš esmės patyrė fiasko.

Naujoje Aukščiausiojoje Radoje nebus ir komunistų – jų partijos veikla Ukrainoje artimiausiu metu apskritai gali būti uždrausta. Už komunistus, kurie visada turėjo savo stabilų elektoratą ir be problemų patekdavo į parlamentą, šiuose rinkimuose balsus atidavė mažiau nei 4 proc. rinkėjų. Tai buvo nuspėjamas rezultatas, nes šių metų pavasarį ši politinė jėga iš esmės užėmė antivalstybinę ir išdavikišką poziciją. Be to, Komunistų partija pernelyg stipriai asocijuojasi su praeitimi – neatsitiktinai tarp veiksmų, simbolizuojančių stiprų permainų troškimą, buvo masinis paminklų Leninui, kurie dar nuo sovietmečio „puošė“ daugumą Ukrainos miestų, griovimas.

Rinkimų rezultatai vienmandatėse apygardose irgi iš esmės nekeičia bendro paveikslo. Kandidatavimas šiose apygardose padėjo patekti į parlamentą kai kurioms nevienareikšmiškai vertinamoms asmenybėms – pavyzdžiui, to paties „Dešiniojo sektoriaus“ vadovui Dmitrijui Jarošui (būtina paminėti, kad Rusijos propagandos pastangomis šio politinio veikėjo asmenybė viešajame diskurse yra gana smarkiai demonizuota). Tačiau nėra jokios priežasties kalbėti apie Ukrainos radikalizaciją, užtat galima pastebėti aiškią šios šalies raidos viziją, kurią savo balsais patvirtino Ukrainos gyventojai.

Verta priminti, kad prieš metus protestai Maidane kilo dėl to, jog tuometinis šalies vadovas atsisakė pasirašyti Asociacijos su Europos Sąjunga sutartį. Tačiau protestų intencija iš esmės buvo gilesnė. Suartėjimas su susivienijusia Europa tapo galimų teigiamų permainų simboliu. Iš tikrųjų stiprią, prilygstančią cunamiui, protestų bangą sukėlė ne tiek V. Janukovičiaus atsisakymas pasirašyti šią sutartį, kiek Ukrainos visuomenę užvaldęs pojūtis, kad ji buvo apgauta, kad žlunga viltis, jog valstybė eis europinių reformų keliu ir kapstysis iš korupcijos ir valdininkų savivalės liūno. Asociacijos sutarties su ES nepasirašymas iš tikrųjų buvo tik pretekstas masiniam nepasitenkinimui prasiveržti, o tiksliau – paskutinis lašas, perpildęs aktyviosios visuomenės dalies kantrybės taurę.

Priešlaikinių rinkimų į parlamentą rezultatai parodė, kad visuomenės lūkesčiai yra tie patys kaip ir prieš metus. Be to, naujajai valdžiai suteiktas didelis pasitikėjimo kreditas. Lieka klausimas: ar ji sugebės grąžinti tą kreditą visuomenei su procentais?

…ir atsakomybę

Naująją Ukrainos valdžią bet kuriuo atveju slėgs didžiulė atsakomybė. Problemas, kurias jai teks spręsti, galima padalinti į kelias kategorijas, kiekviena iš jų yra be galo svarbi.

Pirmiausia, tai aktualioji situacija, susijusi su šalies teritorijos vientisumu ir stabilumu. Kijevas šiandien nekontroliuoja visos teritorijos – aneksuotas Krymas, dalį Luhansko ir Donecko sričių teritorijos vis dar kontroliuoja separatistinės jėgos (formuojama įšaldyto konflikto situacija). Šiose teritorijose nevyko balsavimas rinkimuose į Aukščiausiąją Radą – vietoj jo lapkričio 2 d. buvo surengti separatistinių jėgų kontroliuojami pseudorinkimai į nepripažintų „Donecko liaudies respublikos“ ir „Luhansko liaudies respublikos“ valdžios organus.

Sudėtinga išlieka ir santykių su Rusija situacija. Ji neturi šansų pagerėti tol, kol Maskva nenutrauks separatistinių jėgų palaikymo Ukrainos rytuose (nors yra ir silpnų pozityvių ženklų – Kremlius bent jau pripažino rinkimų į Aukščiausiąją Radą rezultatus, o tai atveria politinio dialogo galimybę). Tačiau tikėtis radikalaus situacijos pokyčio Maskvos pozicijoje artimiausiu metu būtų naivu, tad neįmanoma prognozuoti, kiek dar Ukraina gyvens padidintos grėsmės iš Rusijos pusės sąlygomis. Kremlius nesirengia paleisti šios kaimyninės šalies iš savo įtakos zonos, tad vienaip ar kitaip bent jau artimiausiu metu Ukrainai nepavyks atsikratyti įtampos.

Su destabilizacija ir saugumo problemomis yra susijęs ir ekonominio Ukrainos stabilumo klausimas. Karinės grėsmės situacijoje ši tema buvo kiek pasitraukusi į informacinį šešėlį, tačiau ateityje jos tikrai nepavyks apeiti. Ne paslaptis, kad ekonominė Ukrainos būklė yra labai sunki. Galiausiai, visuomenės nepasitenkinimas socialine ir ekonomine politika gali sukelti naują protestų bangą, o tai, atsižvelgiant į trapų šalies stabilumą, Ukrainai būtų itin pavojinga.

Maskva irgi nepaleidžia iš savo rankų ekonominio spaudimo svertų. Tokia priemone tradiciškai tampa gamtinės dujos, tačiau sankcijų veikiama Rusija vis dėlto nėra tokia pat pasitikinti savimi kaip anksčiau. Nors kol kas, Briuselyje pasiekus susitarimą dėl dujų iš Rusijos tiekimo, visos suinteresuotos pusės gavo atokvėpio valandėlę. Šis klausimas tikriausiai vėl paaštrės kitų metų pavasarį, o gal ir anksčiau.

Dar vienas itin svarbus lygmuo – bendrų kokybinių pokyčių būtinybė. Kartu su V. Janukovyčiaus pabėgimu ir naujos valdžios suformavimu niekur nedingo įsisenėjusios Ukrainos problemos, kurios iš esmės yra chrestomatinės: aukštas korupcijos lygis, išpūstas biurokratinis aparatas, biudžetinių lėšų grobstymas ir pan. Visų šių problemų sprendimo Ukrainos visuomenė laukė dar po 2004 metų Oranžinės revoliucijos.

Esama didelės grėsmės, kad jeigu naujoji valdžia nesugebės susitvarkyti su ambicingais uždaviniais, visuomenė gali patirti tokį pat gilų nusivylimą kaip ir prieš dešimt metų, kai Oranžinė revoliucija ir demokratinių jėgų pergalė neatnešė kokybinių permainų (tai ir leido V. Janukovyčiui ir jo Regionų partijai po kurio laiko atgauti valdžią į savo rankas). Dabartinė situacija, viena vertus, yra ir sudėtingesnė, ir dėkingesnė nei prieš dešimt metų. Suprantama, padėtį apsunkina plataus masto Ukrainos gyvenimo destabilizacija, Krymo aneksija ir ginkluota priešprieša šalies rytuose. Kita vertus, Ukraina šiandien yra kur kas vieningesnė nei prieš dešimtmetį. Pastebimas gerokai išaugęs pilietinio sąmoningumo lygis (Oranžinėje revoliucijoje buvo matyti stiprių pilietinės visuomenės užuomazgų, Maidane – neabejotinas pilietinės visuomenės gimimas ir net brendimas). Dėl šios priežasties naujoji Ukrainos valdžia gali tikėtis net gana drąsių reformų palaikymo, juolab kad statistiniai duomenys rodo, jog diduma visuomenės jaučia reformų poreikį.

Tenka konstatuoti, kad šiandien žodis „valdžia“ Ukrainoje labiau nei kada anksčiau reiškia atsakomybę. P. Porošenkos ir A. Jaceniuko partijų sėkmę galima paaiškinti ir tuo, kad šie du politiniai veikėjai rado jėgų ir drąsos prisiimti atsakomybę sunkiausiu laikotarpiu, kai visai rimtai buvo kalbama apie galimą Ukrainos subyrėjimą ar jos užgrobimą. Atsakomybės (ir atskaitomybės) bus tikimasi ir iš naujojo parlamento bei vyriausybės, o labiausiai tikėtina nuviltų lūkesčių kaina taptų naujas Maidanas.