Ukrainos kariai Lietuvoje – Rusijai būtų šaltas dušas

10 tūkst. dislokuotų Ukrainos karių Lietuvoje, būtų stipri paskata Rusijai mūsų nepulti



Garsus Ukrainos parlamentaras Olegas Dunda, kuris yra Vladimiro Zelenskio partijos narys, siūlo Lietuvoje dislokuoti 10 tūkst. ukrainiečių karių.

Turint omenyje, kad NATO yra bejėgis, Ukrainos kariai būdami Lietuvoje, galėtų atgrasyti Rusiją nuo karinės invazijos į mūsų valstybę.

Apie tai skelbiama politiko analitinėje analizėje „Ką reikštų, jei Rusija nuspręstų įžengti į Baltijos šalis“, kurią skelbia leidinys kyivpost.com, kurį cituoja ir nepriklausoma Lietuvos USAID žiniasklaida.

Lietuvos politikos lyderiai šio pasiūlymo dar nekomentavo.


 

NUOMONĖ: Ką reikštų, jei Rusija nuspręstų įžengti į Baltijos valstybes

Niekas neišgirdo, kada prasidėjo karas. Nebuvo nei tankų, nei šarvuočių – tik dronai.

Nebuvo jokių garsingų pareiškimų – tik skambanti ryto tyla: be šviesų, be ryšio, be navigacijos.

NATO nespėjo net sušaukti skubaus posėdžio, kai pagrindiniai miestai Estijoje, Lietuvoje ir Latvijoje jau buvo okupuoti Rusijos. Viskas įvyko greičiau, nei buvo paskelbta pirmoji žinutė apie invaziją socialiniuose tinkluose.

06:04, Vilnius, Lietuva. Viskas prasidėjo dar neišsijungus gatvių apšvietimui. Pirmiausia dingo mobilusis ryšys, tada elektra. Po kelių minučių Vilniaus dangų užtvindė tylūs, kaip šešėliai, dronai. Po pusvalandžio miesto centras buvo visiškai blokuotas nežymėtais sunkvežimiais, šarvuotais visureigiais ir uniformuotais vyrais be skiriamųjų ženklų, kalbančiais rusiškai.

07:12, Narva, Estija. Kol Estijos radijas pranešinėjo apie naktinę audrą Taline, Narva jau buvo atkirsta. Pirmasis krito tiltas. Pasak liudininkų, Rusijos bepiločiai sunaikino tilto atramas, o tada susprogdino kabelinę infrastruktūrą. Miestas liko be elektros ir ryšio. Prie sirenų garsų Estijos kariai bandė pasipriešinti įsibrovėliams, bet jau buvo per vėlu.

08:00, Ādaži, Latvija. NATO užsienio kontingentas neįstengė pasipriešinti. Karinę bazę be kovos užblokavo iš oro – dronai, o nuo žemės – civiliniai sunkvežimiai. Ryšys neveikia.

Galimybė užkirsti kelią Rusijos invazijai į Baltijos šalis, apie kurią perspėjo analitikai, išnyko – vos per vieną dieną.

Tai – ne karo filmo scena. Tai – istorijos pasikartojimas. 1940 m. Rusijos tankai jau riedėjo į Lietuvą, Latviją ir Estiją, lydimi „tautų draugystės“ šūkių, o Vakarai tylėjo. Šio scenarijaus dar galima išvengti.

Langas į Europą

Dabartinė padėtis Europoje sukuria unikalią, bet laikiną „galimybės langą“ Maskvai surengti karinį žaibišką puolimą Baltijos regione.

Pirma, NATO sutarties 5-asis straipsnis, formaliai užtikrinantis kolektyvinę gynybą, iš esmės prarado atgrasymo galią dėl JAV nenoro imtis greitų ir radikalių veiksmų Europoje. Vašingtonas vis labiau pavargsta nuo „begalinio Europos saugumo subsidijavimo“, o izoliacinės nuotaikos tarp JAV elito tik stiprėja.

Antra, Lietuva, Latvija ir Estija nesugeba savarankiškai atremti visapusiškos Rusijos invazijos. Jų gynybiniai pajėgumai pakankami tik policinėms operacijoms. NATO karinis kontingentas regione nesiekia net 5 000 karių. To nepakanka nei atgrasyti, nei atremti puolimą.

Trečia, karinės paramos iš likusios Europos tiekimas yra rimtai apsunkintas. Viena vertus – pažeidžiamas Suvalkų koridorius tarp Lenkijos ir Lietuvos, kuris gali būti puolamas tiek iš Rusijos Kaliningrado srities, tiek iš Baltarusijos – Rusijos vasalinės valstybės. Kita vertus – Baltijos jūra, kurios siauriausia vieta dvigubai platesnė už Lamanšo sąsiaurį.

Ketvirta, Europos valstybių kariuomenės šiuo metu yra nepasirengusios plataus masto karui – tiek techniškai, tiek psichologiškai. Jų potencialas gali augti, bet realūs pokyčiai pasijaus tik po kelerių metų, kai bus visiškai įgyvendinta ambicinga ES gynybos programa. Būtent šis „laiko tarpas“ ir yra esminis veiksnys Kremliui: jei ne dabar – tai niekada.

Galiausiai, Rusijos kariuomenė yra rimtai išsekusi dėl karo Ukrainoje, o jos galimybės – ribotos. Vakarų aktyviai remiant Kyjivą, praktiškai nėra jokių šansų pakeisti karo eigą Rusijos naudai. Būtent tai gali pastūmėti į kampą įspraustą Kremlių imtis radikalaus žingsnio – destabilizuoti Europą šoku, kai niekas to nesitiki.

Operacija „Mes galime tai pakartoti“

Rusijos invazija į Baltijos šalis būtų žaibiška. Įsiveržimo taškai – Vilnius, Daugpilis ir Narva. Pagrindinis rusų tikslas – sukelti psichologinį šoką ir paralyžiuoti pasipriešinimo valią. Jei situacija nesikeis, Maskva galėtų užimti pagrindinius regiono miestus per vieną dieną. Jie taptų „įkaitais“, kurių okupacija atimtų iš NATO oro viršenybę ir sulėtintų bet kokius karinius sprendimus.

Europa dar nėra mačiusi tokios invazijos. Rusija remtųsi dronais ir elektroninio karo priemonėmis, kad sukeltų chaosą ir paniką. Sunki technika būtų naudojama minimaliai. Pirmiausia būtų dislokuojami civiliniai automobiliai, kad būtų sunkiau identifikuoti užpuolikus. NATO aviacija būtų bejėgė dėl nesugebėjimo atskirti užpuolikų nuo civilių ir dėl draudimo smogti okupuotoms gyvenvietėms.

Per pirmąsias valandas ryšys ir navigacija būtų išjungti, siekiant maksimaliai dezorientuoti vietines armijas ir NATO pajėgas. Sunkioji karinė įranga, priklausanti regiono gynėjams, būtų sunaikinta dronais arba negalėtų išvažiuoti iš angarų. Kaliningradas savo ruožtu taptų placdarmu spaudimui Lenkijai, kad ši nesikištų į Lietuvos gynybą iki visiškos jos okupacijos.

Galiausiai, ES politinei vadovybei gali tekti susidurti su tiek Baltijos šalių deokupacijos neįmanomumu, tiek su NATO „impotencija“. Vakarai nepradės branduolinio konflikto su Rusija dėl Baltijos šalių. Tokiu atveju Maskva galėtų priversti Briuselį derėtis dėl Baltijos likimo. Tai reikštų Europos įtakos sferų keitimą Kremliui palankia kryptimi. Šios liūdnos istorijos pabaiga – susitarimas su Maskva dėl „ginkluotės kontrolės“ ir ES paramos Ukrainai nutraukimas.

Blitzkriego stabdymas

Rusijos žaibišką puolimą Baltijos šalyse būtų galima sustabdyti tik prevencinėmis ir netradicinėmis priemonėmis, nukreiptomis į priešo operacinio užnugario destabilizavimą. Visų pirma – tai liečia Baltarusiją, per kurią labai tikėtina būtų pradėtas puolimas. Apie tai Vakarai jau įspėjo Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį.

Vienas pagrindinių atgrasymo veiksnių galėtų būti atvira (arba tyliai pripažįstama) Ukrainos parengtis kariniams veiksmams Baltarusijos kryptimi – ypač linijoje Pinsk–Ivacevičiai–Balstogė. Tai sudarytų tiesioginę grėsmę rusų ir baltarusių pajėgų flangui, kuris galimai dalyvautų puolime prieš Baltijos šalis, ir priverstų Maskvą išskaidyti savo pajėgas. Maskva neišgyventų dar vienos „Kursko operacijos“.

Taip pat verta svarstyti bendrų Ukrainos ir Lenkijos karinių dalinių formavimą Gardino ir Balstogės rajonuose, oficialiai prisidengiant NATO logistikos koridorių apsauga. Tai padidintų politinį spaudimą Minskui ir užblokuotų šiaurinį galimos invazijos flangą.

Dar vienas žingsnis – dislokuoti iki 10 000 Ukrainos karių Lietuvos Dubingių rajone, prisidengiant tarptautinėmis pratybomis. Tokia dislokacija sukurtų neprognozuojamumo faktorių regione ir apsunkintų Rusijos operacinį planavimą. Mat užpuolikams tektų kovoti su kovinę patirtį turinčia ir motyvuota ukrainiečių kariuomene.

Visų šių prevencinių veiksmų tikslas – perkelti įtampos centrą iš Baltijos valstybių į agresoriaus klientinės valstybės teritoriją. Tik tokiu atveju Rusija susidurtų ne su pasyvia gynyba, o su aktyvia strategine nežinomybe, verčiančia ją permąstyti planus.

Esmė ta, kad 2025-ieji – tai strateginio pažeidžiamumo metai ES ir NATO bei „galimybės langas“ Maskvai. Jei Europa nedelsdama nepradės stiprinti savo gynybos, kitas „Vilniaus rytas“ gali nepalikti laiko jokiam atsakui.

Olegas Dunda