JAV ir kitų Vakarų pareigūnų pareiškimai, taip pat plačiai paplitę pranešimai žiniasklaidoje sukūrė stulbinančiai klaidinantį Ukrainos įvaizdį. Buvo sutelktos pastangos pavaizduoti šalį ne tik kaip žiaurios Rusijos agresijos auką, bet ir kaip drąsų ir kilnų laisvės ir demokratijos bastioną. Konstruojamas naratyvas turi mus įtikinti, kad Ukraina yra Rytų Europos Danijos versija.
To naratyvo propaguotojai tvirtina, kad vykstantis karas nėra tik Rusijos ir Ukrainos kivirčas dėl Kijevo ambicijų prisijungti prie NATO ir Maskvos teritorinių pretenzijų Kryme ir Donbase. Ne, tvirtina jie – karas yra pasaulinės kovos tarp demokratijos ir autoritarizmo dalis, o Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis yra lyderis, vertas Vinstono Čerčilio (Winston Churchill). Prezidentas Baidenas (Biden), kovo 26 d. kalbėdamas apie karą, sakė, kad šis konfliktas yra „mūšis tarp demokratijos ir autokratijos, tarp laisvės ir represijų, tarp taisyklėmis pagrįstos tvarkos ir tvarkos, valdomos brutalios jėgos“.
Džonas Bleikas (John Blake) iš CNN tiesiogine prasme palygino Ukrainos reikalus su Amerikos revoliucijos karu. Jis tvirtino, kad ukrainiečiai „savo krauju stato paminklus demokratijai“. Pasak jo, „pasaulis buvo sujaudintas jų kovos, siekiant atremti galingą Rusijos armiją ir išsaugoti gimstančią demokratiją savo tėvynėje“. Jis pridūrė, kad „karas Ukrainoje nėra tik geopolitinė kova – tai raginimas prisiminti". Ukrainos žmonių drąsa primena apie tai, kas anksčiau buvo JAV – „laisvės švyturys“.
Kovo 26 d. laikraščio „USA Today“ publikacijoje Džonas M. Bridžlandas (John M. Bridgeland), Baltųjų rūmų vidaus politikos tarybos direktorius prezidento Džordžo Bušo (George W. Bush) administracijoje, taip pat išreiškė nuostabų susižavėjimą Zelenskiu ir tariamu Ukrainos įsipareigojimu demokratijai. „Pasaulis mato Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio ir Ukrainos žmonių, kurie nori mirti, kad apgintų savo demokratiją ir laisvę, drąsą“, – rašė jis. Iš tiesų, Bridžlandas sakė: „Jokia kaina nėra per didelė [ukrainiečiams] tam, kad apginti savo demokratiją ir mylimą Ukrainą“.
„Fox News“ bendradarbis ir buvęs CŽV rezidentūros vadovas Danas Hofmanas (Hoffman) tvirtino, kad „šio konflikto esmė yra tai, kad Vladimiras Putinas bijo demokratijos. Ne NATO kelia grėsmę". Jis pridūrė, kad „Putinas negalėjo suvaldyti demokratijos savo pasienyje su rusakalbiais gyventojais ir komerciniais ryšiais su Europa. Štai kodėl jis surengė šį žiaurų išpuolį, dėl kurio žuvo tiek daug Ukrainos nekaltų civilių gyventojų".
Nuomonė, kad Ukraina buvo toks patrauklus demokratinis modelis Rytų Europoje, kad vien šalies egzistavimas gąsdino Putiną, gali būti guodžiantis mitas JAV politikams ir ekspertams, tačiau tai yra mitas. Ukraina anaiptol nėra demokratinis-kapitalistinis modelis ir nenugalimas magnetas kenčiančioms Rusijos masėms. Realybė yra niūresnė ir nerimą kelianti: Ukraina jau seniai buvo viena labiausiai korumpuotų tarptautinės sistemos šalių. Savo metinėje ataskaitoje, paskelbtoje 2022 m. sausio mėn., „Transparency International “ skyrė Ukrainai 123 vietą iš 180 šalių, įvertinusi 32 balais skalėje nuo vieno iki 100. Palyginimui, liūdnai dėl korupcijos pagarsėjusi Rusija užėmė tik truputį žemesnę vietą – 139-ą su 29 balais.
Ukrainos rezultatai saugant demokratiją ir pilietines laisves nėra daug geresni už jos korupcijos rodiklius. 2022 m. „Freedom House“ ataskaitoje Ukraina įtraukta į „iš dalies laisvų“ šalių kategoriją, o jos balas yra 61 iš 100 galimų. Kitos šios kategorijos šalys yra tokie liberalios demokratijos bastionai kaip Rodrigo Dutertės (Duterte) Filipinai (55), Serbija (62), Vengrija (59) ir Singapūras (47). Įdomu tai, kad Vengrija, kuri dėl ministro pirmininko Viktoro Orbano konservatyvios socialinės politikos sulaukė progresyvių visuomenės sluoksnių Vakarų šalyse kritikos, įvertinta aštuoniais balais aukščiau už Ukrainą, kuri yra sulaukusi nekritiškų pagyrimų iš tų pačių Vakarų ideologinių grupuočių.
Dar prieš prasidedant karui Ukrainos politiniame valdyme buvo bjaurių autoritarizmo pavyzdžių. Praėjus vos keliems mėnesiams po 2014 m. Maidano revoliucijos, buvo stengiamasi užgniaužti šalies kritikus, o bėgant metams tai tik stiprėjo. Ukrainos pareigūnai taip pat persekiojo politinius disidentus, ėmėsi cenzūros priemonių ir neįsileidžia užsienio žurnalistų, kuriuos laiko Ukrainos vyriausybės ir jos politikos kritikais. Tokius įžeidžiančius veiksmus kritikavo Amnesty International, Human Rights Watch, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija ir kiti nepriklausomi stebėtojai. Neonacių Azovo batalionas buvo neatsiejama prezidento Petro Porošenkos karinio ir saugumo aparato dalis ir išlaikė šį vaidmenį Zelenskio prezidentavimo metu.
Tiesą sakant, kai kurios represinės priemonės buvo sustiprintos vadovaujant Zelenskiui dar prieš prasidedant karui su Rusija. 2021 m. vasario mėnesį Ukrainos vyriausybė uždarė kelias (daugiausia prorusiškas, bet ne tik) nepriklausomas žiniasklaidos priemones. Jie tai padarė remdamiesi visiškai neaiškiais, miglotais kriterijais. Zelenskis dabar pasinaudojo karu kaip pateisinimu uždrausti 11 opozicinių partijų ir nacionalizuoti keletą žiniasklaidos priemonių. Vargu ar tai yra tinkamos priemonės demokratijoje, net karo metu.
Visiškai dera užjausti ukrainiečius, kurie dėl Vladimiro Putino sprendimo pradėti karą patiria siaubingas kančias. Kad ir koks būtų JAV ir jų NATO sąjungininkų provokacijų lygis ir Ukrainos noras bendradarbiauti vykdant šias provokacijas, Rusijos atsakas buvo per didelis. Tai pavojingai pažeidė taiką Europoje ir sukėlė humanitarinę katastrofą. Tačiau galima smerkti V. Putino veiksmus ir net pasidžiaugti kariniu Ukrainos pasipriešinimu, kartu nepuoselėjant klaidingo Ukrainos politinės sistemos įvaizdžio. Šalis nėra laisvės ir liberalios demokratijos simbolis, o karas nėra egzistencinė kova tarp demokratijos ir autoritarizmo. Geriausiu atveju Ukraina yra korumpuotas, kvazidemokratinis valstybinis darinys su nerimą keliančia represine politika.
Turint priešaky šį išblaivinantį realybės vaizdą, amerikiečiams skirti raginimai „stovėti su Ukraina“ yra netinkami. Ukrainos nepriklausomybės ir teritorinio vientisumo išsaugojimas tikrai nevertas to, kad JAV rizikuotų karu su branduoline Rusija.
Šaltinis: theamericanconservative.com