Ukrainos narystė Europos Sąjungoje – Lietuvos strateginis tikslas

Ukrainos priėmimas į Europos Sąjungą būtų ne tik geopolitinis, bet ir milžiniškas finansinis sprendimas. Kalbama ne apie simbolinį gestą, o apie dešimtis ir šimtus milijardų eurų, kurie turėtų būti perskirstyti per Europos Sąjungos biudžetą.

Gerovės valstybės kūrėjas Gitanas Nausėda ne kartą yra nurodęs, kad Ukraina turi tapti Europos Sąjungos nare. 2025 m. vasarį jis pasiūlė Europos Sąjungos lyderiams nustatyti 2030 m. sausio 1 d. kaip orientacinę Ukrainos narystės Europos Sąjungoje datą. 2026 m. sausio 25 d. G. Nausėda dar kartą pakartojo šią kryptį, sakydamas, kad Ukraina 2027 m. galėtų prisijungti prie bendrosios Europos Sąjungos rinkos, o 2030 m. tapti visateise Bendrijos nare. 2026 m. kovo 10 d. jis pareiškė, kad Ukrainos ir Moldovos narystė Europos Sąjungoje ne vėliau kaip iki 2030 m. yra strateginis Lietuvos tikslas.

Šis politinis tikslas turi labai konkrečią finansinę kainą.

Pagal 2023 m. žiniasklaidoje paviešintą Europos Sąjungos Tarybos generalinio sekretoriato skaičiavimą, jeigu Ukrainai būtų taikomos dabartinės Europos Sąjungos biudžeto taisyklės, jos narystė per septynerių metų finansinį laikotarpį galėtų kainuoti apie 186 mlrd. eurų. Iš jų apie 96,5 mlrd. eurų sudarytų bendrosios žemės ūkio politikos išmokos, o apie 61 mlrd. eurų – sanglaudos fondų lėšos.

Kiti skaičiavimai pateikia mažesnę, bet vis tiek nemenką sumą. „Bruegel“ analitikai 2024 m. vertino, kad Ukrainos narystės poveikis Europos Sąjungos septynerių metų biudžetui galėtų siekti nuo 110 iki 136 mlrd. eurų.

Tai reiškia paprastą dalyką: Ukraina taptų didžiausia Europos Sąjungos paramos gavėja. Ji į Bendrijos biudžetą įmokėtų gerokai mažiau, negu iš jo gautų. Skirtinguose modeliuose minima, kad Ukrainos įmoka galėtų siekti maždaug 7–10 mlrd. eurų per septynerius metus, tačiau gautina parama būtų dešimtimis kartų didesnė. Todėl grynoji sąskaita likusioms Europos Sąjungos valstybėms būtų milžiniška.

Lietuvai tai taip pat nebūtų nemokamas sprendimas.

Pirma, galėtų mažėti Bendrijos parama. Kadangi Ukraina yra gerokai skurdesnė už dabartinį Europos Sąjungos vidurkį, jos įstojimas sumažintų bendrą Europos Sąjungos BVP vienam gyventojui vidurkį. Dėl to tokios šalys kaip Lietuva statistiškai atrodytų turtingesnės naujojo Europos Sąjungos vidurkio atžvilgiu. Tai galėtų reikšti mažesnę teisę į sanglaudos fondų paramą ateityje.

Antra, spaudimą pajustų žemės ūkis. Ukraina turi milžinišką žemės ūkio sektorių, todėl pagal dabartines taisykles pretenduotų į didžiules bendrosios žemės ūkio politikos išmokas. 

Trečia, Lietuvai didėtų įmokos į Europos Sąjungos biudžetą. Šiuo metu Lietuva vis dar yra grynoji Europos Sąjungos paramos gavėja – gauna daugiau, negu sumoka. Tačiau Ukrainos narystė gali priartinti Lietuvą prie situacijos, kai mūsų šalis privalėtų daugiau mokėti, negu gauti.

Todėl kalbant apie Ukrainos narystę Europos Sąjungoje nepakanka bendrų frazių apie istorinę pareigą, geopolitinį pasirinkimą ar strateginį Lietuvos tikslą.

Reikia aiškiai pasakyti finansinę pusę: Ukrainos narystė Europos Sąjungoje kainuotų labai brangiai. Tai reikštų mažiau pinigų dabartinėms paramos gavėjoms, spaudimą žemės ūkiui ir sanglaudos fondams, taip pat galimai didesnes Lietuvos įmokas į Europos Sąjungos biudžetą.

Tiesa, Ukraina greičiausiai negautų visos paramos iš karto. Būtų pereinamieji laikotarpiai, išmokų ribos ir specialios finansavimo taisyklės. Todėl galutinė kaina priklausytų nuo to, kaip Europos Sąjunga pakeistų savo biudžetą.

Todėl pagrindinis klausimas Lietuvai yra paprastas: ne tik ar Ukraina turi būti Europos Sąjungoje, bet ir kiek tai kainuos, kokiomis sąlygomis ji bus priimta ir kas už tai sumokės.