Už ką apsišvietusioji Europa taip nekenčia žydų

Neseniai minint Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną ne vienas klausėme savęs, kodėl šios tautos istorija tokia tragiška? Prieš keletą metų, dalyvaudamas seminare apie holokaustą, vieno žinomo istoriko klausiau, kodėl žydai, dievo išrinktoji tauta, persekiojami jau du tūkstančius metų. Jis mane pataisė: ne du, o penkis tūkstančius. Tik tiek.

Lietuvoje į šį klausimą bandė atsakyti gal tik rašytojas Jonas Mikelinskas (Kada kodėl taps todėl? Holokaustas be politikos ir komercijos –Vilnius, 2004). Filosofas L. Donskis pavadino jo knygą gebelsiškos propagandos perlu. Kita vertus, šiandieninėje mūsų žiniasklaidoje toliau akcentuojamas ne atskirų asmenų ar grupių, o veikiau tautos ir valstybės kaltė, net ignoruojant tai neigiančius akivaizdžius faktus ir, iš esmės, skatinant buitinį antisemitizmą. Žemiau pateikiamas straipsnis gal nors iš dalies atsakys į klausimą –kodėl? Jo autorius Aleksejus Tarnovickis – Aleksas Tārnas (Алексей Тарновицкий - Алекс Тарн) tinklalapyje isralove.org pristatomas kaip vienas talentingiausių rusų kalba šiandien rašančių žydų literatų. Tarnas pateikė - nors ne tiesiogiai - labai įtikinamą, atsakymą.

Išvertė L. V. Medelis.

Originalą - За что просвещенная Европа так ненавидит евреев - rasite interneto paieškoje keliolikoje portalų.

*

Viename gyviausių Galisijos miesto Santjago de Kompostelo sankryžų, už kelių šimtų metrų nuo daugybės kilometrų ilgio piligrimų kelio iki šv. Jokūbo relikvijų, grindinyje įmontuotas užrašas keliomis kalbomis. Jis skelbia: „Europa pastatyta palei piligrimų kelią į Kompostelą“.

Na, taip, kaip gi. Kiekvienas keliautojas, nors kiek pavažinėjęs po Europą, žino, - šiuose žodžiuose yra tiesos. Europoje vos ne kas trečias nors kiek pastebimas miestelis kelionių vadovuose būtinai pažymimas kaip Europos didžiosios piligrimystės stotelė.

Ką gi tada pasakyti apie europietiškąjį žydiškumą?

Teisingiau būtų sakyti, kad Europa pastatyta aplink mūsų sinagogas. Tai mes gyvenome visuose tuose Kelnuose, Tryruose, Tulūzose, Paryžiuose, Milanuose, Krokuvose, Prahose, Barselonose ir Kompostelose daug anksčiau nei šie ir šimtai kitų Europos miestų bei sostinių galutinai įgijo dabartinius pavadinimus.

Neatsitiktinai buvę žydų kvartalai yra pačiose senųjų viduramžių miestų širdyse.

Mes atėjome čionai su romėnais, kai vietinių karalių proseneliai dar ėdė giles kartu su miško šernų, nuo kurių nelabai skyrėsi, jaunikliais.

Mes gyvenome tarp galų, vandalų, alanų, vizigotų, normanų, frankų ir keltų gerokai anksčiau nei iš šio margo konglomerato susidarė dabartinės didžios Europos tautos ir didžios Europos kalbos.

Faktiškai mes – seniausia Europos tauta; jei kas ir gali vadintis senbuviais, tai būtent mes, žydai.

Mes statėme šitą Europą – statėme palei visas upes ir kelius – visus, ne vien vedančius į Kompostelą prie palaikų šventojo, kurio vardas labiau nei būdingas - Jokūbas. Mes buvome jos prekybos ir finansinės sistemos pagrindas, jos etikos, medicinos, mokslingumo dvasia; mūsų visuotinis raštingumas buvo šviesulys ir pavyzdys tamsaus žvėriško nemokšiškumo pasaulyje.

Mes šį kontinentą išvedėme į šviesą, mes padarėme jį tokiu, koks jis yra.

Tavo miestų sienos, Europa, saugo mūsų mezuzų (prie laukujų namų durų prikalama dėžutė su pergamento ritinėliu kaip tikėjimo patvirtinimu – vert.) įspaudus, mūsų žingsnių pėdsakai miega po jūsų magistralių asfaltu, milijonai mūsų sudegintų, nukankintų, pražudytų sielų kvėpuoja tau į pakaušį, kai tu savo godžias penkiapirštes suleidi į skrynias su mūsų VISUOTINIU turtu.

„Mes abu žinom, kam visa tai priklauso“,- įeidama į namą, kur kažkada gyveno žydų šeima, fermos savininkui sako filmo „Ida“ herojė. Šeima buvo išpjauta ir ją apiplėšė kaimynai lenkai gaudžiant triukšmeliui, tiksliau, griaudžiant Katastrofai.

Šiuose žodžiuose suformuluota giluminė šiuolaikinio europietiškojo antisemitizmo priežastis: ir mes, ir jie gerai žinome, kam iš tiesų VISA TAI priklauso.

Pražudytiems žydams kaltės jausmo kupinas filmas „Ida“, gavo Oskarą geriausios užsienio juostos nominacijoje.

Jį filmavo lenkas dabartinėje Lenkijoje, kaip ir „Varpą“ - kitą neseną aštrų filmą ta pačia tema.

Pastaraisiais metais vis dažniau ir dažniau pasirodo filmų, knygų, straipsnių, kurie garsiai, atvirai, su skaudžia saviplakos gėda ištaria tai, ką anksčiau nutylėdavo visi: dėl totalaus žydų naikinimo kalti ne vien vokiečiai.
Kaimynus ir bendrapiliečius žydus pjudė visas kontinentas, ir ši siaubinga taisyklė buvo beveik be išimčių.

Mūsų visada nekentė už tai, kad buvome kitokie – net tada, kai visomis jėgomis siekėme atrodyti tokie pat, kaip visi. Karts nuo karto tas jausmas tapdavo nepakeliamas patiems nekentėjams, tada jie mus žudydavo ir išvarydavo kitur.

Išvarydavo mus tik tam, kad praėjus keliems dešimtmečiams, o kartais tik keleriems metams, grąžintų, viliodami dosniomis nuolaidomis ir privilegijomis. Kodėl jiems mūsų taip reikėjo?

Todėl, kad mūsų išėjimas toje vietoje palikdavo tuštumos jausmą – nepaisant, kad į krauju paplūdusius mūsų namus ir kvartalus po pogromo nedelsdami įsikeldavo mūsų buvusių kaimynų šeimos – grobikai ir žudikai.

Todėl, kad vieta be mūsų likdavo ne tik be prekijų, raštininkų, pinigų keitėjų ir gydytojų – ji netekdavo dvasios, netekdavo šaknies. Juk, kaip jau buvo sakyta, kaip tik mes, metams bėgant, tapome vietinės kilmės pagrindiniai žemyno gyventojai.

Ir mes sugrįždavome. Grįždavome tikrai žinodami, kas nutiks vėliau. Tame pačiame filme „Ida“ žydaitė mergina klausia vaikino, viliojančio ją bendro laimingo gyvenimo perspektyva: „O paskui?“

- Paskui nusipirksime šunį ir susituoksime, - juokais atsiliepia vaikinas.

- O paskui? – savo klausimą pakartoja Ida.

- Paskui statydinsim namą ir pasigimdysim vaikų.

- O paskui?

Jis tyli, nuoširdžiai nesuprasdamas jos žodžių prasmės. Tačiau ji žino, kas anksčiau ar vėliau nutiks PASKUI. Paskui bus pogromas. Paskui kirviais sukapos vyrus, moterims perrėš pilvus, išprievartaus ir užmuš vaikus. Štai toks tradiciškai neišvengiamas europietiškasis PASKUI...

Kodėl gi mes grįždavome, kodėl savo valia ėjome po peiliu, po kuoka, po batu?

Dėl vienintelės priežasties: mums tiesiog nebuvo kur eiti, išskyrus tą PASKUI.

Tada - nebuvo, užtat dabar – yra. Ir šis faktas pavertė mus kitokiais: pagaliau mes liovėmės būti europiečiais – net tada, kai laikinai išvykę iš savo Šalies, vėl apsigyvename Europos miestuose.

O kas gi atsitiko tai tuštumai, kurią, kaip paprastai, paliko mūsų įprastas, šįkart beveik totalus, išėjimas?

Tuštuma niekur nedingo, nors grynai išoriškai užsipildė milijoninėmis šiuolaikinių vandalų ordomis.

Kontinentas be mūsų vėl kankinasi fantominiais skausmais. Skausmais išrautos šaknies, išpjautos širdies. Ir, kentėdamas kaip anksčiau, jis mūsų neapkenčia dėl to nepakeliamo skausmo. Nekenčia mūsų Šalies, tapusios mums priebėga nuo europietiškos tamsos, purvo, kraujo.

Ta neapykanta , kuriai net yra sugalvotas specialus žodis „antisemitizmas“, daugeliui atrodo iracionali ir paslaptinga, tačiau jos esmė paprasta ir paaiškinama žinomu priešingos reakcijos susidarymo mechanizmu.
Mūsų neapkenčia ilgėdamiesi to gėrio, kurį mes atstovaujame. Mūsų neapkenčia, nes nori būti mumis.

Filmas „Ida“ pastatytas pabrėžtinai šykščia, šalta maniera, be jokio įtempimo šešėlio ir be jokių melodramos detalių, tarkim, jausmingos muzikos už kadro.
Svarbiausiame epizode vidutinio amžiaus lenkas, su šeima gyvenantis buvusiame žydų name, sutinka merginai parodyti vietą, kur užkasė jos tėvus, jo paties užmuštus karo pabaigoje, nes norėjo užvaldyti fermą.

Sutinka, žinoma, ne veltui, o už atsisakymą bet kokių tolimesnių pretenzijų. Miške jo kasama duobė yra netikėtai gili, beveik žmogaus ūgio.

Iš ten šis geras žmogus iškelia ir perduoda filmo herojėms žydėms, jo paties rankomis prieš 18 metų užmuštų žmonių palaikus.

Vaiko kaukolę.

Suaugusiųjų kaulus ir kaukoles.

Paskui žydės nueina, glėbiuose nešinos savo baisia našta.

Jos nusineša ją ten, kur jų protėviai nuo amžių įpratę laidoti savo artimuosius: senąsias Liublino žydų kapines („Jeigu jos dar yra“,- abejingai pastebi vyresnioji.)

O vyriškis įdiržusiomis prie kirvio ir kastuvo įpratusiomis rankomis, geras šeimynykštis ir dievobaimingas krikščionis, pritrenktas neapykantos ir kaltės jausmo lieka sėdėti juodoje miško duobėje.

Sunku įsivaizduoti tikslesnę alegorija šiuolaikinei antisemitinei Europai.

Mes išėjome, palaidoję savo numirėlius (jei buvo ką laidoti) senose žydų kapinėse (jeigu jos dar išliko).

Mes išėjome, su savimi išsinešdami savo pretenzijas, o ji, Europa, liko.

Savo kaltės jausmą ji slopina atgailos kalbomis, knygomis, filmais ir paminklais Katastrofos aukoms.

Ji puoselėja savo neapykantą antiizraeliškomis demonstracijomis, boikotais, atviru priešiškumu.

Ji vaikšto mūsų žeme, naudojasi mūsų turtu, kvėpuoja mūsų sudegintų vaikų pelenais, vis dar sūkuriuojančiais europietiškame ore.

Tačiau nelyginant tas lenkų valstietis, įsikėlęs į mūsų namus, europiečiai mumis netapo.

Graužiami atgailos ir įniršio, jie mėšlungiškai raitosi juodo miško antisemitizmo duobėje, ir nėra šalia kilnios mūsų rankos, kad ištrauktume juos į Dievo šviesą. Nėra ir nebus, nes mes pernelyg gerai žinome, kas bus PASKUI.

Ką gi, gal Europai taip ir geriau. Gal taip ji sugebės suvokti iš esmės paprastą dalyką: kad taptum išmintingas ir narsus, nereikia žudyti išminčių ir narsuolių, veržtis į jų namus, išpjauti jų šeimą, o paskui suėsti savo aukų kepenis ir širdį.

Pradžioje pakanka nebūti grobiku, žudiku ir žmogėdra. Jeigu taip aistringai norite tapti mumis, tiesiog mumis būkite, tik tiek.

Nuoroda interneto puslapiui: isralove.org