Užmiršti istoriniai faktai: 1945 m. Potsdamo konferencijos sutartis

Besiginančios Vermachto pajėgos Rytų Prūsijoje, t. y. Karaliaučiaus krašte, 1945 m. sausį jau buvo atkirstos nuo Vokietijos. Operacijos pradžiai sovietinės karo pajėgos disponavo turtingais užgrobtais Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos ir kitų Europos valstybių materialiniais ištekliais. Į vokiečių pasiūlymą kapituliuoti sovietinės kariuomenės generolas I. D. Černiachovskis atrėžė: Jokių kapituliacijų. Nacistai nugalėti būna tik negyvi.

Tarybinė karo vadovybė, neįveikusi šturmu, atsisakiusi nuo bent kokių derybų dėl vokiečių kapituliacijos, užėmė žudiko poziciją – apsupo Karaliaučių, įsakinėjo neimti belaisvių, juos naikinti.

Į išdegintą Karaliaučiaus žemę slaptai vyko ešelonai, gabenantys kriminalinius nusikaltėlius iš TSRS GULAGo lagerių. Karo apygardų politinių tarybų sprendimu šiose žemėse buvo apgyvendinami reabilituoti mirtininkai, kriminaliniai nusikaltėliai, politdarbuotojai, įdėjiniai komunistai. Okupacinę genocido politiką Karaliaučiaus krašte Maskva įvertino kaip „iskonno ruskije zemli“ (nuo seno rusiškų žemių, – e.eu) susigrąžinimą, iki šiol Kaliningrado sritį traktuoja kaip RF dalį.

Todėl būtina priminti istorinius 1945 m. Potsdamo konferencijos sutarties sprendimus:

1. Potsdamo konferencijos metu (1945.07.17 – 8.2 d.) buvo nustatytos Rytų Prūsijos (o ne Kaliningrado srities) ribos. Sovietų Sąjungos vakarinės ribos klausimas turėjo būti galutiniai išspręstas tarp sąjungininkų sudaryta taikos sutartimi, kurioje būtų sureguliuotas šio anklavo statusas (JAV, Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga).

2. 1945 metais Potsdamo sutartimi Rytų Prūsijos 1/3 šiaurinės dalies buvo perduota Sovietų Sąjungai, apibrėžiant jos funkcijas kaip administravimo funkcijų vykdymą. Sovietų Sąjunga, nesilaikydama Potsdamo susitarimo nuostatų, Rytų Prūsijos (ne Kaliningrado) teritoriją savavališkai inkorporavo į savo sudėtį. Faktiškai buvusi Rytų Prūsija su Koenigsbergu atiteko Sovietų Sąjungai po Antrojo pasaulinio karo kaip priemonė, užtikrinanti priklausomybę Sovietų Sąjungai. Jokių istorinių teisių Maskva į šią teritoriją neturėjo.

3. 1975 metais ESBO Helsinkio baigiamasis aktas, nustatantis sienų neliečiamumo principą bei kitas galimų pretendenčių sudarytas sutartis, panaikinančias jų teritorinių pretenzijų teisėtumą, nekeičia buvusios Rytų Prūsijos (dabartinės Kaliningrado srities) valdymo, t. y. teritorijos administravimo funkcijų. Nustatant šios teritorijos administravimo funkciją ir priklausomybę, galutiniai turėjo spręsti sudaryta sąjungininkų taikos konferencija, kuri dėl Šaltojo karo buvo atidėta 45 metams.

4. 1990 m. rugsėjo 12 d. pasirašytoje Sutartyje nebuvo peržiūrėtos Sovietų Sąjungos Kaliningrado srities vykdomos kontrolės nuostatos, todėl galima teigti, kad Sovietų Sąjungai buvo palikta tik teritorijos administravimo funkcija. Todėl šiuo metu JAV pripažįsta tik Kaliningrado srities de fakto valdymą, o ne de jure.

5. 1993 m. rugpjūčio 31 d. Rusija baigė savo kariuomenės išvedimą iš Lietuvos. 1997 m. spalio 24 d. pasirašyta tarpvalstybinė sutartis dėl Lietuvos ir Rusijos valstybės sienos bei sutartis dėl išskirtinės ekonominės zonos ir kontinento šelfo apribojimo Baltijos jūroje. Nė viename dokumente nėra užsimenama apie Kaliningrado srities administravimą, minimą Potsdamo sutartyje. ES ir RF sutarė rengti naują, teisiškai saistantį, ilgalaikį, visapusį susitarimą, užtikrinantį tolesnę ES – RF santykių plėtrą. Du kartus per metus vyksta ES ir RF viršūnių susitikimai.

Būtina priminti ir tai, kad į Potsdamo konferenciją buvo atvykusi ir lietuvių delegacija, apsirūpinusi reikalingais dokumentais apie Prūsiją ir Mažąją Lietuvą, bet Maskvos atstovai jų neįsileido, o po Potsdamo sutarties pasirašymo atvykusius dalyvauti lietuvius sunaikino (Algirdo Gustaičio laiškas JAV prezidentui H. S. Trumanui, „Tėviškės žinios“, Nr. 28, 1970.07.09, Torontas).

Sovietų Sąjungai administruoti paliktame sektoriuje gyveno apie 20 tūkstančių lietuvių kilmės gyventojų, kurių mažai kas išliko dėl įvykdyto žiauraus genocido. Prūsų ir Ylavos lageriuose 1945–1948 metais buvo numarinta daugiau nei 10 tūkstančių žmonių, Karaliaučiaus lageryje – 8 tūkstančiai žmonių. 1947 m. spalio 11 d. SSRS Ministrų Taryba priėmė nutarimą „Dėl vokiečių iškeldinimo iš Karaliaučiaus srities“. 106 tūkstančiai prievartavimus, lagerius, badą, ligas atlaikiusių vokiečių piliečių buvo prievarta deportuota į Rytų Vokietiją. Vokietijos Bundesarchyve (Bundesarchiv, Podsdamer Str.1, D-56075, Koblenz) Koblence surinkta apie 10 tūkstančių nukentėjusių ir liudininkų parodymų apie Rytprūsių tragediją, per 18 tūkstančių specialių anketų ir daug nuotraukų. Yra pakankamai daug archyvinės medžiagos ir Lietuvoje.

Genocidas – tai tyčinis valdžios pajėgų vykdomas etninis gyventojų naikinimas ir represavimas siekiant užvaldyti jų žemę bei kitokį turtą, o fizinio susidorojimo išvengusius – dvasiškai pavergti. Tai senaties termino neturintis nusikaltimas visai žmonijai, kurį vykdė Sovietų Sąjunga ir jos vadovybė. Už tuos veiksmus yra atsakinga RF vadovybė, kaip SSRS teisių perėmėja.

Ypač pastaruoju metu vyksta intensyvus šių žemių militarizavimas. Kaliningrado sritis yra RF Ginkluotųjų pajėgų tvirtovė prieš NATO karines pajėgas ir ES valstybes Europoje.

Manyčiau, kad jau seniai pribrendo būtinybė mūsų valstybės valdžioms spręsti šią įsisenėjusią geopolitinę problemą teisiškai keliant šį klausimą tarptautiniu lygiu.