V.Rutkūnas. Mokykla pakils, ar palaidos save?

Naujausias bendrovės „Gallup“ tyrimas, apklausus 148-ių didžiausių pasaulio šalių gyventojus parodė, kad lietuviai pagal laimės jausmą yra aštunti nuo galo. Tai jokia naujiena, nes seniai pirmaujame ir pagal kitus rodiklius, pvz., savižudybes, emigraciją, rodančius, kad tauta sparčiai nyksta.

Kita vertus, jei kalbėsime apie žmonijos raidą, klimato kaitos padarinius – žmogui gyventi Lietuva yra viena geriausių vietų.  Pagal sąlygas plėtoti verslą, vystytis ekonomikai, taip pat ir pagal pinigines pajamas taip pat esame daug labiau pasaulio valstybių priekyje negu gale.

Kodėl nedėkojame už  galimybę laimingai  gyventi per tūkstantmečius protėvių išsaugotoje gimtojoje žemėje, o naikiname patys save ir savo vaikų ateitį?  Kas vyksta? Akivaizdu, kad atsakymo reikia ieškoti svarbiausiose žmogiškose vertybėse ir jų ugdyme.

Tautinė mokykla, nuo nepriklausomybės atgavimo skaičiuojanti trečią dešimtmetį, jau ugdo savo išauklėtų mokinių vaikus.

Gyvename itin sudėtingais laikais, žmogų griūte užgriuvusi vartotojiška aplinka su visomis savo grimasomis ir paslydimo pavojais. Tinkamai išugdyti žmogų, gebantį laimingai gyventi šiais laikais, gali tik sutelktas, kryptingas, išmanančius mokytojus jungiantis darinys – švietimo sistema. Tam mūsų valstybėje yra skirta 6 mlrd. litų per metus, kitaip tariant, po 2 tūkst. litų nuo kiekvieno Lietuvos gyventojo, įskaitant net  kūdikius.

Švietimo sistema su keliasdešimčia tūkstančių mokytojų yra ne tik mokinius auklėjanti, bet ir galingiausia mūsų visų pinigais išlaikoma visuomenės vertybių ugdymo sistema. Dabartinės susisiekimo ir žinių sklaidos galimybės daug paprasčiau įjungia mokinių tėvus, vietos bendruomenę į mokyklos gyvenimą ir leidžia daryti nemažą įtaką visai švietimo sistemai bei pačiai visuomenei.

Ne mažiau sudėtinga mūsų padėtis atrodo pilname iššūkių ir grėsmių pasaulyje, kur  senokai nerimaujama dėl besibaigiančių gamtos išteklių, žmonių susipriešinimo ir iškreiptų vertybių. Visuomenės vystymosi tyrėjai ir mokslininkai jau atrado  ir paskelbė būdus, kaip galima sustabdyti žmonijos naikinimąsi ir užsitikrinti laimingesnį gyvenimą: daiktiškumą ir susvetimėjimą keisti į bendruomeniškumą ir gyvąją kultūrą; gyventi sveiką gyvenimo būdą; siekti gamtos tausojimo ir darnos su ja; mažinti skolas; gyventi prasmingą gyvenimą, siekiant būti naudingu visuomenei, išsaugojant gyvybę Žemėje.

Lietuvos švietimo sistema toli yra nuo pažangiųjų visuomenės vystymosi gairių. Ji ne tik neugdo brandžios visuomenės, bet naikina tautą ir visų pirma pati save. Dabar mokinių skaičius šalies mokyklose sumažėja maždaug 25 tūkstančiais per metus. Nelėtėjant tokiems žudikiškiems tempams po keliolikos metų Lietuvoje nebūtų nė vieno moksleivio.

Tačiau mes turime išskirtinę galimybę ne tik išlikti, bet ir suklestėti, sėkmingai konkuruoti pasaulyje ir tapti pavyzdžiu daugeliui šalių.

Gerai susipažinęs su mūsų tautos pasaulėžiūros gelme, vertybėmis, gyvensena, sėkmingai jas pritaikęs šiuolaikiniame gyvenime, nesunkiai pamatai, kad pasaulinės visuomenės laimingesnio gyvenimo gairės ir yra per amžius išsaugotos lietuviškos gyvensenos pamatas. Norėdami išlikti, turime sugrįžti prie senų, patikrintų vertybių. Yra trys labai svarbios priežastys,  kurios įgalina veiksmingai ir gana greitai lietuvius išvesti į laimingiausių tautų tarpą.
1.Lietuviai ilgiausiai Europoje išlaikė darnaus sambūvio su gamta pasaulėžiūrą ir prigimtinių bendruomeniškumo vertybių visumą.
2.Mes geriausiai ir greičiausiai Europoje prikėlėme gyvenimui savo etninę kultūrą ir pritaikėme ją dabartyje atsirandančių klausimų sprendimui, Lietuvos jaunimas neformaliai ją priėmė kaip savo gyvenimo pagrindą.
3.Lietuvoje sėkmingiausiai iš visos Europos priimti įstatymai,  užtikrinantys etninės kultūros globą ir sklaidą bei jos svarbą visuomenės vystymuisi.

Prieš trejus metus Švietimo ir mokslo ministerija priėmė strategiją, pagal kurią etninei kultūrai atsivertų durys mokykloje, tačiau jos neatsivėrė, nes priešingai ekspertų rekomendacijoms buvo įtvirtinta nuostata, kad etninė kultūra bus pasirenkamas dalykas 5-12 klasėse.

Praėjusį pavasarį  paskelbtos bendrosios etninės kultūros programos, o nuo rudens jau galima buvo pamatyti ir visą etninės kultūros „pasirinkimą“.

Etninė kultūra suprantama kaip svarbiausių  tautinės pasaulėžiūros ir gyvensenos vertybių visuma, tad jos ieškome tarp pasirenkamamo dorinio ugdymo pamokų. Nerasime. Tačiau yra ilgamečio dorinio ir pilietinio ugdymo atspindys: didelė dalis moksleivių girtauti, rūkyti pradeda jau nuo 13 metų, nieko nebestebina net grupinės paauglių savižudybės, didelis nuošimtis nusikaltimų padaroma jaunimo ir paauglių, jaunimas emigruoja neregėtais mastais.

Etninė kultūra neįsivaizduojama be liaudies dainų, muzikos, tai gal galima būtų ją pasirinkti vietoj muzikos pamokų? Negalima. Muzikinis ugdymas ir toliau pagrįstas pasauline profesionaliąja kultūra, tarp kurios šmėkšteli apgailėtinas lietuvių liaudies muzikos šešėlis, išryškinantis mūsų menkumą. Nenuostabu, kad iš dainuojančios tautos virtome girtuokliaujančia.

11-12 klasėse mokiniai privalo pasirinkti vieną iš keliolikos meninio ugdymo pamokų, tačiau etninės kultūros tarp jų nėra, nors kaip tik etninė kultūra pasižymi mokyklose pageidaujamu meninės išraiškos integralumu.

Vienintelė galimybė pasirinkti etninę kultūrą būtų tarp bendrų dalykų, reikalingų stojimui į aukštąsias  mokyklas. Kadangi etninė kultūra stojimui nereikalinga, tai jos niekas ir negalvoja rinktis.

Pasirodo, tikra pasirinkimo galimybė gali būti tik mokyklos vadovų rankose, nes jie sprendžia, kaip panaudoti mokyklos nuožiūra pasirenkamas valandas. Absoliuti dauguma mokyklų užuot pasirinkusios etninės kultūros pamokas, ėmėsi etninės kultūros integracijos į visą ugdymo procesą, tačiau ši nuostata jau buvo ir yra Švietimo įstatyme nuo pat nepriklausomybės pradžios, kaip tik toks jos įgyvendinimas ir nepasiteisino, o etninės kultūros ugdymas buvo tyliai sužlugdytas.

Laisvalaikis, šventės yra skirti pašalinti susidariusią įtampą, suteikti tinkamą poilsį, atstatyti darnius žmonių santykius, teigiamą ryšį su vieta, kurioje gyveni, su gamta,  pasitikrinti pagrindines žmogiškas vertybes, sukaupti jėgų gyvenimui ir būsimiems sunkumams. Jauni žmonės nepaprastai daug savo laisvalaikio praleidžia spaudinėdami kompiuterio, televizoriaus ar telefono mygtukus, o tai dar labiau didina įtampą ir atitolina nuo tikros gyvenimiškos patirties. Informatikų sostinės Silicio slėnio tėvai neriasi iš kailio, kad tik jų vaikai neįjunktų į kompiuterius, mūsuose kompiuteris jau tapo altoriumi.

Mokykla turi išmokyti jaunimą pačių geriausių laisvalaikio būdų, skatinti ir palaikyti juos. Sovietmečiu kiekvienoje mokykloje savaitgaliais vyko šokiai. Dabar visa tai sugriauta, jaunimui lieka barai ir „plotai“, o ten jau laisvai karaliauja svaigalai. Nei darbo našumo, nei šalies ekonomikos nepakelsime su nuolat girtaujančia tauta, tad kodėl mokyklos galėtų tikėtis didesnio lėšų skyrimo?

Mokyklose kartkartėmis vykstantys proginiai renginiai dažniausiai yra vartotojiškos kultūros atspindžiai. Šventės pagrindas – daugiausia  sceniniai pasirodymai. Tai tarsi pakaitalas minėtų virtualių ekranų, tik čia matai ne mygtukus, o sėdinčių  draugų pakaušius. Gyvo bendravimo  tikimasi nebent diskotekoje po koncerto, tačiau ir ten degradavusi tamsos bei triukšmo efektų juoduma. Neveltui tokios vietos yra narkotikų prekeivių taikiklyje.

Neseniai Kelmės kultūros centre surengėme liaudiškų šokių vakaronę. Susirinko pilna salė vyresnių klasių moksleivių, sugrįžusių pas tėvus studentų. Penkias valandas jaunimas šoko ir apsikabinę dainavo liaudies dainas. Netikėtai užsukusi šokių mokytoja iš uostamiesčio negalėjo patikėti savo akimis ir tvirtino, kad jaunimui nepatinka liaudies šokiai. Pasirodo, ji turi grupelę merginų, kurias moko šiuolaikinio sceninio šokio. Pakankamai iškalbingas pavyzdys, kaip jaunimas nueina tokiais kelias, kuriuos  jiems pasiūlo mokytojai. Oficialioji sceninė kultūra dabar yra tarsi priedanga gyvajai jaunimo kultūrai, kurios  pamatas – svaigalai.

Dauguma mokyklų retkarčiais surengia su etnine kultūra susijusį renginį ar šventę. Jai turėtų vadovu būti stiprus vyresniųjų klasių folkloro ansamblis, galintis sukurti įtikinamą, gyvą, bendravimo džiaugsmo užpildytą erdvę. Jei to nebus, greičiausiai mokytojų pastangos duos priešingą rezultatą – jaunimas dar labiau nusisuks nuo etninės kultūros. Todėl kiekvienoje mokykloje būtinas stiprus vyresnių klasių folkloro ansamblis.

Nedaugelis mokyklų gali pasidžiaugti tokiais ansambliais. Dažniausiai ne tik mokyklose, bet ir rajone  jų nėra nė vieno!

Prieš mėnesį su jaunimo grupe vedėme gyvosios kultūros renginius Panevėžio mokyklose jaunimui, suaugusiems. Pasirodo, visame didmiestyje nėra nė vieno moksleivių folkloro ansamblio.  Stiprus folkloro ansamblis gali daryti didelę įtaką visai aplinkinei mokyklos bendruomenei, nes suaugusieji kenčia dėl tų pačių vertybių stokos  ir tuščio laisvalaikio bėdų. Nėra stipresnės visuomenės augimo jėgos, kaip jaunimas, turintis stiprų gimtosios kultūros pagrindą bei motyvaciją gyventi, dirbti ir kurti laimingą visuomenę čia, Lietuvoje. Reikia sutelkti visus išteklius, kad tokių pavyzdinių jaunimo grupių Lietuvoje atsirastų kuo daugiau.

Jaunimo ugdymas yra žlugdomas ne tik scenine kultūra, bet ir neteisingu požiūriu į etninę kultūrą kaip į senienų rinkinį. Dažnai vyksta renginiai dėl „paukščiuko“, kuriuose porinama, kokie papročiai buvo senovėje. Tai tik atstumia jaunimą nuo etninės kultūros. Peržvelgę naujas Bendrąsias etninės kultūros programas, svarbiausią mokyklos dokumentą, matome, kad jos kupinos beprasmių senienų.

Ar meilę Tėvynei ir gyvenimo džiaugsmą jaunimui mes įkvėpsime mokydami, kuo senovėje grūdus seikėdavo, kokias gėles augindavo darželiuose ar ką veikdavo per Blovieščių?

Vien tik paklausęs žmogaus, ką jis švenčia – Jonines ar Rasos šventę – gausi atsakymą apie jo vertybinę sistemą ir prasmės suvokimą. Mat Joninės savo esme vardadienis, o Rasos šventė nuo seno įprasminta gamtos ir gyvybės kupėjimo bei trumpiausios nakties šventimo papročiais.  Ypač ydingas yra plačiai paplitęs noras pateikti tautinę kultūrą vadovaujantis tik XIXa. pabaigos ir XXa. pradžios. papročiais, kai etninė kultūra jau buvo gerokai apnykusi ir nuskurdinta vakarietiškos kultūros. Visur, kur tik įmanoma, reikia gilintis, suvokti ir priimti giliausius kultūrinius sluoksnius, nes kaip tik šita sankloda dar siunčia mums į pasąmonę ženklus, jog esame stiprios, ilgaamžės tautos atstovai. Kelią tam rodo Lietuvos jaunimas, pamėgęs archaines sutartines ar tūkstantmečių senumo žalvarinius papuošalus.

Būtinas naujas požiūris į etninę kultūrą, žvelgiant į ją kaip į nuolat besivystančią, pritaikomą prie naujų gyvenimo sąlygų ir giliai prasmingą. Reikia siekti, kad visas etninės kultūros ugdymo procesas pulsuotų jaunimui suvokiamu ir priimtinu prasmingumu, kad tai taptų jo gyvenimo savastimi ir priemone sėkmei bei laimei įtvirtinti. Privalome pateikti jaunimui tik tokią etninę kultūrą, kuri buvo, yra ir bus, tik tokią, kuri turi didelę vertę taikant šiuolaikiniame gyvenime. Neįdiegus į programas, mokytojų ruošimą ir jų meistriškumo kėlimą šio požiūrio, neįmanoma  pažanga ir visoje ugdymo sistemoje.

Etninę kultūrą prikėlė daugybė jai savo gyvenimą paaukojusių žmonių. Atlikta daug tyrimų, parašyta ekspertų išvadų, o svarbiausia – viskas patikrinta ir įtvirtinta jaunimo gyvenime, tačiau darbuojantis tik pavieniams entuziastams ir išmintingiems mokyklų vadovams. Švietimo ir mokslo ministerijos vadovų  nesugebėjimas ir nenoras spręsti gyvybiškai svarbių tautai jaunimo ugdymo klausimų turi būti įvertintas pačiame aukščiausiame lygyje.

Etninė kultūra Nacionalinio saugumo įstatyme įvardijama kaip nacionalinio saugumo pagrindas, todėl Valstybės saugumo departamentas turi ištirti, kas trukdo Švietimo ir mokslo ministerijai trečią dešimtmetį įvesti į mokyklas tinkamą tautinį ugdymą. Atitinkamai Seimas turi įvertinti Etninės kultūros globos tarybos, kurios priedermė yra prižiūrėti, kaip ministerija vykdo etninės kultūros ugdymą, darbą.

Tarybiniais laikais lietuviškumas buvo valdžios persekiojamas. Mokyklos, kurioje vadovavau folkloriniam ansambliui, direktoriui teko ne kartą dėl mūsų veiklos eiti aiškintis į saugumą ar komunistų partijos komitetą. Direktorius visuomet ne tik apgindavo mus, bet ir sudarydavo pačias geriausias sąlygas veiklai. Dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis – įstatymai saugo lietuviškumą, tačiau ir direktoriai jau naujo kirpimo. Nežiūrint ministerijos nenoro įsileisti etninę kultūrą į ugdymo sistemą, Bendruosiuose ugdymo planuose galima surasti galimybių  etninei kultūrai, jei tokį norą ir supratimą turi mokyklos vadovai.

Kita vertus, o jūs, gerbiamieji direktoriai, ar apgynėt tautinę kultūrą, kaip tai padarė kur kas nepalankesnėmis sąlygomis šviesios atminties Kelmės vidurinės mokyklos direktorius Zigmas Petrauskas? Ar jūs pareikalavote, kad  švietimo ministrai  sudarytų sąlygas tautiškumo ugdymui? Mūsų švietimo sistema – tai kratinys mokomųjų dalykų su gražiomis iškabomis, išleidžiantis iš mokyklos pasimetusius, bešaknius, liguistus jaunuolius, ieškančius bet kokio prieglobsčio šiltame užsienyje.

O jūs, mielieji mokytojai, ar viską padarėte, kad pirmoje vietoje būtų ugdomos svarbiausios tautinės vertybės, kad mūsų vaikai įgautų stiprų pagrindą ir gebėjimą laimingai gyventi gimtojoje žemėje, o ne būti tarnais svetur? Ar turite jėgų pakilti ir tapti tautos iškiliais vedliais? Tik tuomet trauksis negandos, neviltis ir ligos iš jūsų gyvenimo. Jei jėgų nėra, ieškokite jų ten pat – tautos gyvensenoje – toje pačioje, per kurią mes ir esame šioje žemelėje.

Dabartinei Lietuvos visuomenei kaip oro reikia gaivinančios, visus vienijančios, įkvepiančios ir jėgų suteikiančios kultūros. Tokia buvo, yra ir bus mūsų etninė kultūra. Tuo gyvi ir savo galią kelia žydai, japonai, skandinavai ir visos kitos stiprios pasaulio tautos. Tik ta tauta, kuri turi stiprią savastį, gali sėkmingai įvertinti ir įsisavinti pasaulinę kultūrą ir pažangą.

Lietuvos mokykla priėjo ribą, kai reikia pasirinkti – prisidėti prie pragaištingos griūties ar pakilti tautos suklestėjimui. Jei tai supras ir šviesioji visuomenė – jos pastangos padės mokyklai, o sykiu ir savo tautai.

To ir linkiu drąsiai visos tautos vardu.