„Kiekviena šalis turi tokią valdžią, kokios ji nusipelno“. Šie žodžiai buvo ištarti vykstant Prancūzijos revoliucijai, jų autorius – žymus to meto teisininkas, diplomatas, rašytojas, filosofas Josephas-Marie Comte‘as de Maistre (1753-1821). Sovietų sąjungos mantrą bene geriausiai išsakė Tadžikistane gimęs žymus serbų kilmės romanistas satyrikas, disidentas Vladimiras Voinovićius (g. 1932): „Mes apsimetame, kad dirbame, jie apsimeta, jog mums už tai moka“. Beje, šio kūrėjo prosenelis Ivo Vojnovićius (1857-1929) vadinamas „Paskutiniuoju didžiuoju Dubrovniko rašytoju”.
Politologai beveik vienbalsiai (neturiu galvoje proputiniškų politologų) sutaria, kad Vladimiro Putino (prezidento bei premjero ir vėl prezidento postuose) valdomoje Rusijoje demokratija, galima sakyti, išnyko. Tiksliau, kaip teigia Peteris Bakeris ir Susan Glasser knygoje „Kremliaus pakilimas: V. Putino Rusija ir revoliucijos pabaiga“, didžioji Meška vykdo savo norus vadinamosios valdomos demokratijos (managed democracy, guided democracy arba controlled democracy) metodais.
Tiesa, ne V. Putinas sugalvojo tokį meškokratijos principą. Juo (indoneziečių kalba - demokrasi terpimpin) remdamasis Indoneziją 1957-1965 m. valdė tuometis prezidentas Sukarno (1901-1970), kurį 1967 m. nuvertė vienas jo generolų Suharto (1921-2008). Indonezietiškosios valdomos demokratijos principą sudarė nasakomas (primena partkomą, tiesa?), nas-a-kom (indoneziečių kalba - nasionalisme-agama-komunisme „nacionalizmas-religija-komunizmas“), juo bandant suvienyti armiją, ekstremalių islamistų grupuotes bei komunistus. Tačiau valdomos demokratijos kūrėjas buvo nuverstas ir iki mirties gyveno namų arešte Džakartoje. Beje, Sukarno 1960 m. gavo Tarptautinę Lenino premiją „Už taikos stiprinimą pasaulyje“.
Maždaug tuo pat metu, 1959 m., įvyko tibetiečių revoliucija, kai, persekiojami kinų saugumiečių, jie buvo priversti palikti gimtąją šalį ir iki šiol gyvena juos priglaudusiame Indijos Dharamsalos mieste bei jo apylinkėse. Manau, lietuviai, maždaug tiek pat prabuvę sovietinėje okupacijoje, turėtų puikiai suprasti vieną taikiausių pasaulio religijų – tibetietiškąjį budizmą, pasisakantį prieš bet kokį smurtą išpažįstančius žmones. Maoistinė Kinijos valdžia, kurią taip pat galima vadinti valdoma demokratija (demokratija – tik ekonomine, rinkos prasme), tiksliau, okupuotojo Tibeto komunistų vadas Čžan Cinli, kartą Dalai Lamą XIV pavadino „šakalu, apsimetusiu budistų vienuoliu, blogio dvasia su žmogaus veidru ir žvėries širdimi“. Į šį pareiškimą, primenantį tokius putinizmus kaip siūlymą „skandinti čečėnus tualetuose“, Dalai Lama (mong., tib. k. „dvasinis mokytojas, primenantis vandenyną“) atsakė beprecedenčiu (to nėra buvę daugiau nei 600 metų), tvirtu patikinimu, kad dėl nekontroliuojamos situacijos Tibete jis pasiryžęs nustoti eiti Dalai Lamos pareigas. „Gazelė negali kautis su tigru. Vienintelis mūsų ginklas, vienintelė jėga – tiesa“.
Šia proga noriu prisiminti, kad, priešingai nei taikūs protestuotojai prieš okupantus kinus, prieš kelerius metus į Vilnių atvykus vienam jų vadukų, Lietuvos saugumo ir policijos pareigūnai itin uoliai stengėsi su Tibeto vėliavėlėmis į oro uostą atvykusius žmones (tarp jų buvo ir šviesaus atminimo Jurga Ivanauskaitė) kuo greičiau „susemti“ ir paslėpti, kad, neduokdie, kinų pareigūnai Vilniuje jų nepamatytų. Vienas policijos komisaras net buvo užfiksuotas budraus fotografo Butauto Barausko gėdingai velkantis senuką kaip kokį nusikaltėlį. Primena 2012 m. gegužės 17-ąją? Matyt, tuomet, 2001-aisiais (dar prieš Rugsėjo 11-ąją) gimė tokia brutali susidorojimo su kitaminčiais sistema.
Bet grįžkime prieš Meškos. Pastarųjų dienų įvykiai parodė, kokios gi „naujojo carizmo“ (taip dabartinę Rusijos santvarką vadina žymus politologas, žurnalistas Edwardas Lucas) grimasos. Rusijos Federacija niekada nėra suteikusi politinio prieglobsčio. Rusijos Federacijoje nužudoma daugiausia žurnalistų. Rusijos Federacija trokšta įgyvendinti savo imperialistinę politiką, pasitelkdama dujas, naftą, platų saugumiečių tinklą ir didžiulius pinigus.
Lietuvių kalba išleistame unikaliame E. Lucas veikale „Naujas Šaltasis karas. Kremliaus keliama grėsmė Rusijai ir Vakarams“ („Baltos lankos“, 2008) 2004 metais pradėjusią Rusijoje formuotis ideologiją vadina „suverenia demokratija“. Pasak moksliniko, naujojoje ideologijoje yra stebinančiai daug to, ką Vakarų šalyse pavadintų „New Age“ („Naujojo amžiaus“) mąstymu. E. Lucaso manymu, Rusija artėja fašizmo link. Politologas pateikia receptą: norint laimėti naująjį Šaltąjį karą, reikia ne tik perrašyti verslo, finansų ir energetikos rinkos taisykles – reikia ir iš naujo atrasti bendrų veiksmų ir solidarumo tradicinėje politikoje ir diplomatijoje privalumus: nedaryti nieko galėtų būti galinga ir skubi priemonė.
O kaip dėl Lietuvos? Oficialiai esame „nepriklausomi“ Europos Sąjungos nariai, tačiau realiai mus drasko politinės rietenos ir parsidavinėjimas tiems, kas pasiūlo daugiau. Komunistinis-dešinysis „elitas“ (dviejų „elitų“ samplaika) galutinai virsta naująja nomenklatūra. Ar šie požymiai – demokratijos? Taip, deja, valdomos.
Kiek laiko dar turi praeiti, kad atgimtume kaip tikroji Lietuva? Ar pajėgs Lietuva išbristi iš politinės ir ekonominės krizės liūno? Kodėl negalėtume pasielgti taip, kaip Dalai Lama? Jei mūsų šalies valdžia nesugeba valdyti, teatsistatydina. Kol dar galutinai nepamiršome, ką reiškia žodžiai „ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“.
Neieškokime šviesos nei Rytuose, nei Vakaruose. Buvęs JAV prezidentas George‘as W. Bushas pareiškė nesigailįs dėl Irako okupacijos, nors šioje šalyje per šį laiką žuvo daugiau kaip milijonas žmonių. Spjaukime į tokius „Lietuvos draugus“. Prisiminkime savastį, Vydūną, prie kurio kapo metaliniuose kapinių vartuose Kintuose parašyta: „Spindulys esmi begalinės šviesos“.
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
