Trečiadienis, liepos 23-oji. Garbės sargyba Charkovo oro uoste. Lėtai ir oriai, pagal kariško protokolo reikalavimus Ukrainos kariškiai vieną po kito neša į lėktuvą karstus su teroristų numušto Malaizijos lėktuvo keleivių palaikais.
„Pagaliau,- sako CNN komentatorius,-pagaliau aukoms parodyta derama pagarba.“ Deja, nė ženklo tos pagarbos nebūta Hrabove, Putino diversantų kontroliuojamoje Ukrainos teritorijoje.
Nužudyti ir apiplėšti
Rusijos spauda, netgi toji, kuri nenusileidžia iki begėdiško Kremliaus propagandos lygio, pilna teiginių, neva tai JAV po Malaizijos lainerio MH17 numušimo dabar stengiasi pasinaudoti situacija ir demonizuoti Rusiją. Tačiau ne tik JAV, bet ir Nyderlandų užsienio reikalų ministras Fransas Timmermansas neslėpė savo pasipiktinimo, kai Niujorke, JT Saugumo Tarybos posėdyje pasakė, kad jis iki savo mirties nepajėgs suprasti, kodėl ir kam reikėjo šio tragiško išpuolio aukų kūnus kelias paras laikyti Hrabovo laukuose, kepinant vidurvasario saulei.
Taip pat jis aiškiai ištarė, kad jo valstybės valdžia ir piliečiai žino, jog aukas teroristai dar ir apiplėšė. Ministras pasiūlė įsivaizduoti, kaip jaustųsi bet kuri gedinti pasaulio našlė, matydama vaizdo įraše, kad nuo jos vyro piršto nuimamas vestuvių žiedas. Elgesį su mirusiaisiais Saugumo taryboje ministras pavadino groteskišku. Įvykdyto teroro akto aplinkybės ir pasauliui pasiųsta žinia buvo tokia stipri, o visuotinio pasmerkimo perspektyva tokia bauginanti, kad net iš pykčio įraudęs Rusijos ambasadorius negalėjo balsuoti prieš Australijos užsienio reikalų ministrės July Bishop pateiktą rezoliuciją.
F. Timmermansas nebuvo vienintelis, prabilęs apie nepagarbų ginkluotų teroristų elgesį su žmonių palaikais. Apie tai visą laiką kalbėjo įvykius stebintys Vakarų žurnalistai. Galop ir JAV Valstybės sekretorius J. Kerry pareiškė, kad amerikiečiai yra gerai informuoti apie pasibaisėtinai nepagarbų, pasak jo, „girtų separatistų“ elgesį su mirusiais. Nekyla abejonių, kad savo dispozicijoje amerikiečiai turi begales įrodymų, atskleidžiančių barbarybės mastą tų, kurie šiandien nebaudžiami ir toliau niokoja Rytų Ukrainą.
Stalino ir Putino gaujų stilius – tas pats
Pasaulis sukrėstas, tačiau tos tautos, kurios patyrė Molotovo-Ribbentropo akto pasekmes ir kurias tiesiogiai palietė Kremliaus nusikaltimai, neatranda šiame girkinų-strelkovų elgesyje nieko nauja. Tobulėja tiktai karo veiksmų taktika ir ginkluotė, o silpnesniuosius niekinantys strelkovai – lygiai tokie patys, kaip ir Stalino laikais.
1944 m. vasarą Lietuvoje keitėsi okupantas – išvijus nacius, grįžo sovietų „išvaduotojai“. Iš to laikotarpio lietuviai gali pateikti šimtus tūkstančių pasibaisėtinų siužetų, kurių vieną prisiminiau pastarųjų įvykių kontekste.
„Išvaduotojai“ neaplenkė Lyduvėnų, gražaus bažnytkaimio ant Dubysos krantų. Bažnyčios rūsyje, kriptoje, ten ne vieną šimtmetį ramiai ilsėjosi vietos kilmingųjų palaikai. Bet kartu su sovietų okupantų atėjimu ramybės neteko ir mirusieji. Kai po miestelį pasklido žinia, kad rusų kareiviai išplėšė ir nuniokojo bažnyčios kriptą, keli smalsūs vaikai irgi nubėgo pasižiūrėti.
Tai, ką jie pamatė, įsirėžė į atmintį visam gyvenimui. Visa kripta nuniokota, karstai, net ir mažų vaikų bei kūdikių karsteliai (!) sudaužyti į gabalus, aksomas išdraskytas, visur primėtyta kaulų, o prie apdegusių bažnyčios durų sustatytos ir į sienas atremtos didikų mumijos. Kaip pasakojo viena tų laikų dešimtmetė liudytoja, kiekvienai mumijai į rankas buvo įsprausta po lazdą, o ant galvų užmauti šalmai. Keikiantis ir žvengiant girtų okupantų kompanijai, pokario Lietuvos vaikai apžiūrėjo tas šėtoniškas instaliacijas iš mumifikuotų bajorų kūnų.
Ginkluoti barbarai, nors ir itin menkos vidinės kultūros, į lietuvių priekaištus atsakinėjo išradingai, kaip tikri šiandieninės Kremliaus propagandos pirmtakai. Neva bažnyčios rūsyje jie atradę fašistinės Lietuvos valdžios nukankintų komjaunuolių kūnus – patys matote, sakė, kad tie kūnai švieži, juk kitaip būtų jau supuvę. (Ar ne panaši buvo strelkovo ir jo sėbrų fantazija, kai jie tvirtino, neva Malaizijos lėktuvas buvo tyčia prikrautas lavonų ir tyčia numestas virš niekuo dėtų Rytų Ukrainos „gelbėtojų“?)
Lyduvėnų kunigui anuomet nepritrūko drąsos, jis kreipėsi į aukštesnio rango sovietų kariškius ir jam galop buvo leista visus išniekintus palaikus surinkti ir palaidoti. Tas kunigas nebeilgai vaikščiojo laisvėje, nes buvo išsiųstas į lagerį. Bet vietos žmonių padedamas dar spėjo apginti mirusiųjų orumą. Jie ir šiandien palaidoti Lyduvėnų bažnyčios šventoriuje po kryžiumi. Tačiau palaidotųjų vardus tegalėtų atstatyti nebent koks kraštotyros entuziastas, ne vienerius metus praleidęs archyvuose. Žinoma, jei tie archyvai dar kur nors išlikę.
Aukų pagerbimas – Vakarų atsakas Eurazijai
Liepos 23-ąją 16 val. vietos laiku gedintys Nyderlandai nuščiuvo tylos minutei. Eindhoveno karinėje bazėje pirmąsias numuštojo lėktuvo aukas pasitiko Nyderlandų karalius su karaliene, Vyriausybės nariai, diplomatai, kariškiai, aukų artimieji ir tūkstančiai olandų sustojusių pakelėse. Regis, visa liūdinti olandų tauta. Ta ceremonija labai skyrėsi nuo vaizdų, kuriuos CNN, BBC ir kitos televizijos programos visą savaitę tiesiogiai transliavo iš lėktuvo sudužimo vietos. Tik aukų artimieji gali išreikšti, ką jie jautė, neturėdami jokių žinių, kada galės atgauti savo artimųjų palaikus, o vėliau matydami, kaip į juodus maišus sukišti kūnai be ceremonijų metami į sunkvežimius ir lyg bulvės kraunami vienas ant kito. Mums ir vėl atgyja žiaurūs pokario prisiminimai: išniekinti partizanų kūnai, bet kaip nudrėbti į vežimą, numesti miestelių aikštėse.
Transliacijoje iš Nyderlandų visas pasaulis pamatė, jog aukoms buvo sugrąžintas jų žmogiškasis orumas. Pirmieji 40 karstų parskraidinti dviem lėktuvais, kiekviename po 20, nes europiečiai nekrauna žmonių kūnų į stirtas vieno ant kito, kaip tai buvo daroma su mūsų tremtiniais, Igarkoje ir kitur Sibire mirusiais nuo ligų ir bado. Lėtai ir pagarbiai, laikantis visų kariškojo protokolo reikalavimų, tie 40 karstų įkelti po vieną į 40 vienodų automobilių ir, vienplaukiam karaliui stovint su visa tauta, išvežti į laboratoriją.
Barackas Obama: ką jie ketina nuslėpti?
Aukų tapatybei atskleisti gali prireikti ir savaičių, ir mėnesių. Juk promaskvietiškieji teroristai visai nepaisė elementariausių taisyklių, kurių civilizuotas pasaulis laikosi po lėktuvo katastrofų. Buvo stengtasi kuo ilgiau neįsileisti ESBO, Ukrainos ir nukentėjusių valstybių ekspertų, o įsileidus kuo labiau riboti jų laisvę, ir tai tikrai nėra paprastas aplaidumas.
Pasak CNN kalbintų ekspertų, katastrofos vieta tyrimo požiūriu yra diskredituota, net kūnai iki šiol ne visi surinkti, o įvykio vietoje buvę objektai laiku nedokumentuoti, lėktuvo dalys ištampytos, galbūt kai kurios net pašalintos iš įvykio vietos. Vakarų žurnalistų kalbinti ekspertai teigė, kad įvykio vietą būtina tirti kuo greičiau, nes aukas lengviausia atpažinti vizualiai, bet tai nebus įmanoma, nes sužaloti kūnai keturias dienas iro po kaitria Rytų Ukrainos saule.
Kitas itin svarbus dalykas – išsaugoti autentišką vaizdą po katastrofos. Pasak ekspertų, jei aukos negalima atpažinti dėl sužalojimų, tai pagal radimo vietą galima bandyti nustatyti, kur toji auka lėktuve sėdėjo ir, sugretinus faktus, būna lengviau ją atpažinti. Jau nekalbant apie sprogmenų paliktus kūnuose pėdsakus, kuriuos nusikaltimą įvykdžiusieji labiausiai ir stengėsi nuslėpti. Kaip kitaip paaiškinti, jog ne visi kūnai iki šiol surasti, kad vežant juos traukiniu Ukrainos valdžiai, ekspertams ir pareigūnams teigta, jog iš beveik 300 nerasti tik 16 žmonių palaikai, o Charkove patikrinus traukinį jų rasta vos 200. Norint tiksliai nustatyti orlaivio sudužimo priežastis, svarbi kiekviena detalė. Kita vertus, net ir labai stengiantis nuslėpti galus, visas pasaulis per televiziją jau matė šrapnelio pėdsakus ant kai kurių lėktuvo gabalų.
Galima tik pritarti JAV Prezidentui, kuris retoriškai klausė: ką jie ketina nuslėpti? Juk viskas ir taip akivaizdu. JAV administracija, iš pradžių valstybės sekretoriaus J. Kerry, o vėliau – ir paties Prezidento lūpomis aiškiai pasakė: mes žinome, iš kur buvo paleista raketa.
Reikia manyti, kad jie žino kur kas daugiau, negu pasakė.
Daug ką matė ir paprasti Rytų Ukrainos žmonės. Kai kurie jų, netgi vaikai, išgyveno tikrą siaubą, kai į jų kiemą ar pro lūžtantį namo stogą tiesiog ant grindų ėmė kristi lavonai.
Pusamžė rusakalbė moteris ir akimis, ir rankomis glostė ją kalbinusį CNN korespondentą, slaviškai jausmingai proverksmiu pasakodama, ką teko išgyventi. Vyrą, atvykusį iš tų pačių Vakarų, kuriais juos nuolatos gąsdina rusiškieji TV kanalai ir nuo kurių ginklu bei krauju bando atskirti didysis Ukrainos brolis. Lietė moteriškė tą korespondentą su tokiu patiklumu – vyrą iš kitokio pasaulio, kvepiantį geru odekolonu, bet ne „samagonu“, neburnojantį „matais“ ir, ko gero, net po viskio taurės kumščiu neskaičiuojantį savo sutuoktinės dantų.
Nepagarba mirusiems visuomet liudija žemą tautos ir visuomenės moralę. Netvirtinu, jog tai – išimtinai Rusijos diversantų bruožas. Žmonija atsimena daugybę šėtoniškos paniekos žmogui pavyzdžių: tūkstančiai žydų kūnų nacių okupacijos metais esesininkų buvo suversti į žvyrduobes ir Lietuvoje. Iš vienos tokios žvyrduobės netoli Kelmės išsikapstęs berniukas vėliau tapo rašytoju Icchoku Meru. Nacių mirties stovyklose Europoje aukų kūnai būdavo „apdirbami“ veik pramoniniu būdu. O kur dar komunistinė Kambodža, Šiaurės Korėja su savo mirties stovyklomis. Jeigu įsibėgėję pradėtume vardinti nepagarbos gyviesiems pavyzdžius, kuriuos matome šiandien televizorių ekranuose, šis straipsnis būtų be pabaigos.