Vengrijos revoliucija ir kvietimas Europos tautoms atgimti

1956 metais vengrai sukilo prieš sovietinį režimą. Vengrijos revoliucija pavadintas sukilimas prasidėjo spalio 23 dieną Technikos universiteto studentų surengta demonstracija Budapešte, kuri iki vakaro išaugo iki 300 000 žmonių, vėliau sukilimai apėmė kitus miestus ir tęsėsi iki lapkričio 10 dienos. Tolesnis scenarijus – įprastinė imperijos agresija: sovietinė armija įžengė gelbėti komunistų partijos ir atidengė ugnį į protestuojančius Vengrijos žmones, buvo paleista artilerijos ugnis ir pradėtas bombardavimas iš oro. Žuvo apie 3 tūkstančius vengrų, tūkstančiai buvo sužeisti, ketvirtis milijono tapo pabėgėliais. Agresijoje dalyvavę Sovietų Sąjungos kariai buvo apdovanoti ordinais ir medaliais, aukštesni pareigūnai (25 asmenys, iš jų 13 – po mirties) paskelbti Sovietų Sąjungos didvyriais. Panašiai buvo apdovanoti ir Vengrijos Liaudies armijos kariškiai. Po trečiojo nepriklausomybės paskelbimo 1989 metais Vengrija spalio 23-iąją paskelbė Respublikos diena.

2013 metų spalio 23 dieną Budapešte buvo minima ši įsimintina data. Vengrijos lyderis premjeras Viktoras Orbanas kreipėsi į savo tautą: „Dabar mums nereikia skubėti, bet lėtai ir užtikrintai turime pasirengti mūšiui, lygiai taip, kaip padarėme 2010 metais. Būkite pasirengę, dabar mes galime pabaigti tai, ką pradėjome 1956-aisiais“.

Į taip vadinamą „taikos žygį“, palaikantį dabartinę vyriausybę ir jos nuveiktus darbus Vengrijos labui, išėjo apie 200 000 vengrų, nors buvo tikėtasi kur kas mažiau. Priešininkų pusėje tebuvo apie 25 tūkstančius žmonių. Viktoro Orbano vadovaujama dešiniųjų vyriausybė sugebėjo prikelti Vengriją naujam gyvenimui – sparčiai pakilo vietos ekonomikos rodikliai, buvo centralizuota švietimo sistema, pakeista Konstitucija, kuri įtvirtino Vengrijos valstybės pamatus, žmonės pradėjo pasitikėti ir tikėti valdžia. Orbanas negailėjo socialistų partijos, mesdamas jai daugybę kaltinimų. Ir šiame milžiniškame „taikos žygyje“ jis išreiškė savo nepasitikėjimą: „Buvę komunistai yra tie, kurie pardavė Vengriją ir jos tautą tarptautinei finansinei industrijai. Mes žinome, kad jie buvo vieninteliai ir visada bus vieninteliai, pasirengę atiduoti Vengriją kolonizatoriams.(...) Mes nenorime atiduoti šalį spekuliantams ir biurokratams už ačiū.“ Kaip tik nepaprastai aštria komunistų kritika 1989-aisiais Viktoras Orbanas ir tapo toks populiarus Vengrijoje.

Reikia pridurti, kad būtent Orbano vyriausybė užrūstino ES biurokratus, kai pasakė, kad baigia atiduoti socialistų pasiimtas skolas ir daugiau nesiskolins iš Valiutos fondo, o pati sugebės tvarkytis šalies ūkį. Spalio 23-osios mitinge premjeras Orbanas pasakė tiesiai: „Pakanka, mes daugiau nebegyvensim kaip kaliniai pagal tarptautinių fondų ir bankų diktatą, o tarptautinės įmonės privalo prisiimti dalį visiems mums tenkančios naštos.“

Ir nors tarptautinėje erdvėje yra labai smerkiamos naujai kylančios patriotinės nuotaikos bei judėjimai, nors mėginama kiekvieną bet kurios tautos judesį, kviečiantį išsaugoti nacionalumą, apšaukti homofobija, rasizmu, fašizmu, nors žodis „nacionalizmas“ vis griežčiau vertinamas kaip netinkamas tarti viešumoje ir tapatinamas su nacizmu, nors visaip mėginama sukurti įvaizdį, kad žmonėms nereikia nei tautos, nei kalbos, nei šeimos, nei lyties, nes esą dabartinis pasaulis neturi turėti sienų ir tabu, Vengrijos pavyzdys rodo, kad yra visai kitaip. Kad tautos bunda ir rengiasi naujai revoliucijai, naujam tautiniam atgimimui.

Šaltiniai: fr.news.yahoo.com, thetelegraph.com

Kiti panašūs straipsniai: 

Prancūzijoje pirmąkart populiariausi nacionalistai – Nacionalinis frontas

Žodis „nacija“ sukelia vis daugiau isterijos Europoje

Barselonoje tūkstančiai žmonių protestuoja prieš Katalonijos nepriklausomybę

Viską sprendžia politikai globalistai, bet savo poziciją turėtų išsakyti kitos Europos nacijos