Įsibėgėjęs radikalių rekonstrukcijų traukinys vis didina greitį ir traiško, žaloja, naikina arba visai nušluoja nuo žemės paviršiaus neįkainojamus Vilniaus senamiesčio ir jo aplinkos kultūros paveldo klodus, reto grožio vaizdus, istorines panoramas, tapybiškas erdves, žaismingai plastiškų gatvelių perspektyvas su jas užbaigiančiais bažnyčių ir varpinių bokštais, išrausia kalvų šlaitus ar be gailesčio į juos įsirėžia…
Vilniaus senamiestis, kuriam visada buvo būdingas priemiesčio erdvumas, nuostabi gamtos ir gyvenamosios aplinkos dermė, kuriame per amžius vyravo 1–2 aukštų pastatai ir jų kompleksai, dabar tampa „kietų“, masyvų, tamsių ir niūrių kiemų/šulinių, nuskandinančių net saulės spindulį, džiunglėmis iš mūro ir betono.
Kadaise net to meto Valstybei išskirtinai svarbus pastatas – LDK Valdovų rūmai – buvo saikingų proporcijų, ketvirtąjį jų aukštą Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis pastatė tik XVI a. pradžioje (žr. Vladas Drėma, Vilniaus Šv. Onos bažnyčia, p. 72). Kai Tadeuszas Rostworowskis suprojektavo Polesės geležinkelio valdybos pastatą, šis, 1901–1903 m. ant kalvos išdygęs Peterburgo mastelių rūmas (aukščiausias buvo 7 aukštų korpusas, stūksantis Mindaugo/Basanavičiaus g. kampe) aukščiu pranoko visus to meto statinius (žr.: Lietuvos architektūros istorija, III t., p. 108).
Įžvalgesni tyrėjai ir kvalifikuoti vertintojai ilgus dešimtmečius jį nurodydavo kaip blogiausią, senojo Vilniaus kraštovaizdį ir gamtinę aplinką labiausiai žalojantį pavyzdį. Tačiau per pastaruosius 15 metų tokių ar net gerokai galingesnių tūrių pastatai dygsta jau ne po vieną, o kaip grybai po lietaus – ištisais kvartalais.
Paanalizuokime, ką toks strategiškai nepagrįstas stiebimosi į aukštybes vajus reiškia Vilniaus senamiesčiui.
Patvirtintas Senamiesčio plotas yra 359,5 ha. Nustatyti trys struktūriniai jo dariniai (3 zonos): Vilniaus pilių teritorija (82,5 ha), Senamiesčio branduolys, t. y. miesto teritorija, apjuosta gynybine siena (98 ha), ir buvę istoriniai priemiesčiai (179 ha). Senamiestį sudaro 112 kvartalų, kuriuose kadaise būta maždaug 2000 istorinių valdų. Nustatyta Vilniaus senamiesčio apsaugos (buferinė) zona (~ 1958 ha).
Senamiesčio suskirstymas į atskiras dalis pirmiausia atspindėjo istorinio šių teritorijų statuso skirtumus ir tik paskui bandyta ieškoti esminių istorinio miesto teritorinių ir erdvinių ar struktūrinių ypatumų. Todėl šis daugiau teorinis ir socialinis skirstymas netaikytinas jo apsaugos vientisumo, naudojimo reglamentavimui.
Rūpestingai prižiūrimi, erdvūs sodai ir parkai, daržai ir darželiai, žalumynuose skendintys, su jais susiliejantys miestiečių namai, vilos, net rūmai buvo būdinga ir itin vertinga istorinio miesto savybė. Žaluma formavo ne tik priemiesčių panoramas, siluetus, bet ir Vilniaus branduolį – gynybine siena apjuostą plotą. Neatsiejama miesto dalis buvo vandenys.
Dabar jau net sunku įsivaizduoti, kokios žalios ir vandeningos buvo kai kurios istorinės miesto dalys, jo priemiesčiai. Dar XX a. pradžioje buvo sakoma, kad gatvių čia nedaug, bet gausu vandens. Kanalų sistema buvo esminis funkcinis ir erdvinis, t. y. urbanistinis, Paplaujos ir Tymo priemiesčių karkasas, būdingiausias jų bruožas (1). Galima būtų pradėti nuo saloje buvusios LDK Pilių teritorijos, LDK renesansinių sodų, malūno ir baigti Sluškų dvaru prie Neries su prieplaukomis ar net uostu, su kūdromis...
Šie ir daugybė kitų pavyzdžių byloja, kad Vilnius buvo kaip reta vandeningas. Miestovaizdį formavo ne tik upės, upeliai, bet ir gausybė šaltinių, nedideli ežerėliai, kūdros. Buvo gausu tvenkinių su malūnais, lentpjūvėmis, popieriaus, parako gamyklomis, bravorais, pirtimis, skalbyklomis ir t. t. Plastišką, tapybišką žalumoje skendinčios istorinės LDK sostinės vaizdą papildė arklidės, vežiminės, ratinės, bravorai, užeigos namai, smuklės, pirklių gildijos, amatininkų cechai…
Kur dingo tas vos ne mistinis legendomis ir padavimais apipintas viduramžių miestas, kurio gatvėmis dardėdavo ir riedėdavo tūkstančiai vežimų, vežimaičių, karietų? Dabar sakytume, kad tai ekologiškas transportas su ekologiškais kvapais... Miestiečiai ir svečiai troškulį malšindavo tyru gausybės šaltinių (žinomiausi – Aušros Vartų, Vingrių, Misionierių) vandeniu, trykštančiu iš gretimų kalvų (Senasis Vilniaus vandentiekis 1501 – 2001).
Dabar dauguma šaltinių, jų vandentiekio latakų, net ir LDK ar Vyskupo malūnams priklausę kanalai užversti, o iš gausybės tvenkinių, kūdrų ir želdynų sistemos nelikę beveik nė ženklo. Būtina atkurti LDK epochos istorinius želdynus ar bent jų fragmentus teritorijose, kurios dar neužstatytos. Keletas kūdrų yra išlikusios prie dabartinės Maironio gatvės. Visa kita galime atsekti nebent iš Grunerto 1808 m. nubraižyto Vilniaus plano, iš palyginti gausių graviūrų, Kanuto Rusecko, Vincento Smuglevičiaus tapybos paveikslų, kitų autorių dailės kūrinių.
Vilniaus istorinis centras (arba Senamiestis) 1994 m. gruodžio mėn. 17 d. į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą (Nr. 541) buvo įrašytas kaip didžios kultūrinės ir istorinės vertės miesto raidos pavyzdys, liudijantis tam tikros epochos architektūros ir technologijų, vaizduojamojo meno, miestų planavimo ir kraštovaizdžio raidą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė nuo XIII a. iki XVIII a. pabaigos darė didžiulę politinę ir kultūrinę įtaką visam regionui. Be to, Vilnius ir pats yra išskirtinis tam tikro istorinio laikotarpio architektūrinis ir technologinis ansamblis.
Vilniaus senamiestis turi būti saugomas pagal Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijos (toliau – Konvencija) ir jos įgyvendinimo gairių (toliau – Gairės) reikalavimus, atsižvelgiant į 1994 m. nominacijos dokumente nurodytą išskirtinę visuotinę kultūrinę vertę, nustatytas autentiškumo ir vientisumo sąlygas. Konkretus Vilniaus senamiesčio išskirtinės visuotinės kultūrinės vertės pagrindas yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinio centro, XIII–XVIII a. padariusio didelį poveikį Vidurio Rytų Europos kultūros ir architektūros raidai, dar išlikęs materialusis pavidalas – įspūdingas gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo pastatų kompleksas su viduramžių miesto planine erdvine struktūra ir gamtine aplinka. Tačiau šių elementų, jų kompleksų ir vertingųjų savybių apsaugos pirmenybės ir tuo pagrįstų konkrečių reikalavimų visiškai neįvardija, nenustato su Senamiesčio apsauga susiję Lietuvos Respublikos teisės aktai (pvz., 2003 m. patvirtintas Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas, 1998 ir 2007 m. patvirtinti Vilniaus m. bendrieji planai ir kt.).
Nebuvo tinkamai suformuluotas, įteisintas ir UNESCO Pasaulio paveldo komitetui pateiktas Vilniaus istorinio centro išskirtinės visuotinės kultūrinės vertės išplėstinis apibrėžimas. LR Vyriausybė teisės aktu iki šiol nenustatė šios išskirtinės visuotinės kultūrinės vertės vietovės reikšmingiausių komponentų ir elementų, vertingiausiųjų savybių apsaugos prioriteto ir valdymo pagal nurodytas autentiškumo ir vientisumo sąlygas. Šias neatliktas priedermes jau priminė Lietuvai Pasaulio paveldo komitetas, savo 33 sesijoje, kuri įvyko 2009 m., priėmęs tuo klausimu specialų sprendimą 33 COM 7B.112.
Susidaro įspūdis, kad nei Lietuvos politinis elitas, atstovaujantis Lietuvai ir tarptautiniu lygiu, nei atsakingi valstybės tarnautojai vis dar nesuvokia, kad Vilniaus istorinis centras – tai iškiliausia mūsų šalies kultūros paveldo dalis.
Besidairydamas po Senamiestį ir jo apylinkes, net ne itin akylas stebėtojas, net be specialios analizės greitai įsitikina, kad Lietuvos Respublika nevykdo daugelio Konvencijoje nustatytų įsipareigojimų, ir netgi esminė paveldosaugos nuostata išsaugoti ir perduoti ateinančioms kartoms yra šiurkščiausiu būdu devalvuota.
1. Kraštovaizdis. Neteikiama pirmenybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų miestovaizdžio vertingiausioms savybėms išryškinti ir atskleisti kultūriniame kraštovaizdyje, miesto panoramose, nesilaikoma Vilniaus ir jo priemiesčių viešųjų erdvių, gatvių komponavimo principų, susiklosčiusių šiuo laikotarpiu.
Sovietmečiu buvo įprasta LDK laikų struktūrą, jos komponentus „maskuoti“, žaloti ar kitaip vizualiai menkinti, „užtušuoti“. Beje, ši tradicija nėra sovietmečio išradimas. Naikinti LDK paveldą, keisti jo semantiką ėmėsi jau carinė Rusija. 1831 ir 1837 m. buvo brutaliai keičiama politinio, administracinio ir dvasinio LDK centro erdvinė struktūra, nugriauta daug svarbių administracinių pastatų, sužalota gynybinė sistema, Vyskupų rūmai buvo rekonstruoti, kad tiktų Vilniaus generalgubernatūros reikmėms.
Nors po minėtos rekonstrukcijos šis ansamblis tuo metu disonavo su senąja aplinka, suardė nusistovėjusią urbanistinę Senamiesčio struktūrą, vis dėlto reikia pripažinti, kad V. Stasovo projektas (1820) geriau už kitus Lietuvos vėlyvojo klasicizmo kūrinius išreiškė didingą užmojį, inspiruotą senovės romėnų architektūros, ir ilgainiui organiškai įaugo į Senamiesčio istorinę struktūrą (ansamblis statytas 1824–1832 m.), [žr. LAI II t., p. 229–330). Švč. Trejybės (1849 m.), augustinų Švč. Marijos Ramintojos (1852 m.), vizitiečių Švč. Jėzaus Širdies (1865 m.) bažnyčios buvo paverstos cerkvėmis, Šv. Ignoto bažnyčioje įkurtas rusų karininkų klubas, Šv. Kazimiero bažnyčia (Vilniuje pirmoji barokinė) perdirbta į reprezentacinį Šv. Nikolajaus soborą – Jogailaičių karūną pakeitė svogūninis kupolas, pagrindinio fasado viduryje iškilo aukštas bokštas, o šoniniai buvo pažeminti, jiems uždėti gaubti šalmai ir t. t. (1864–1868 m., rekonstrukcijos autorius N. Čiaginas). „Neobarokinis“ soboro dekoras neva turėjo derėti prie Vilniaus baroko, tačiau dar ir dabar Šv. Kazimiero bažnyčios pagrindinį fasadą „puošia“ Vilniaus barokui svetimi Petro I laikų Rusijos, pvz., Žiemos rūmų fasadų, puošybos elementai. Vienuolynai buvo pritaikomi kareivinėms (jėzuitų, bernardinų), kalėjimams (bazilijonų), ligoninėmis (dominikonų). Pranciškonų bažnyčioje ir vienuolyne įsitaisė archyvas, karmeličių vienuolyne (prie Šv. Teresės bažnyčios) – valstybinė mergaičių gimnazija, misionierių vienuolynas virto kilmingų merginų institutu (1858 m.), [žr. LAI III t., p. 104–105].
Nors caro laikais invazija į Senamiesčio erdvinę struktūrą buvo drastiška, tačiau sovietmetis pranoko ir ją. Apie tai jau daug kalbėta, todėl čia neaptarinėsiu sovietinių projektuotojų fantazijos padarinių ir praradimų masto. Skaudžiausia, kad griaunamąją sovietmečio energiją perėmė ir vadinamasis posovietinis elitas. Tiesa, dabar griaunama ne dėl politinių priežasčių, kaip caro laikais, kai bažnyčias skubėta perdaryti į cerkves, arba kaip sovietmečiu, kai skersai Senamiestį bandyta nutiesti plačią „komunistinio rytojaus“ užmojus atliepiančią magistralę (tai iki šiol primena Vokiečių gatvė) ir pan., o todėl, kad tai… pasenę, nemodernu, nemadinga...
Šiuolaikiniai planuotojai, apimti naujumo aistros (jie tai vadina modernizmu), jau pakeitė Vilniaus senamiesčio ir jo aplinkos istoriškai susiformavusį kraštovaizdį, jo struktūros būdinguosius bruožus, panoramas, siluetus. Šiuos pokyčius nulėmė nauji, per pastarąjį dešimtmetį pastatyti, šiuolaikinių formų ir pavidalų didelių tūrių statiniai iš stiklo ir betono. Naujosios kraštovaizdžio ir panoramų dominantės bei formantės savo siluetais konkuruoja ar net nustelbia Gedimino pilies bokštą („architektūrinė kalva“ Konstitucijos prospekte, kurią sudaro 33 aukštų verslo centras „Europa“ Konstitucijos pr. 7, Valstybės įmonė Registrų centras su 16 ir 24 aukštų bokštais Lvovo g. 25, 22 aukštų Vilniaus miesto savivaldybė Konstitucijos pr. 3, 27 aukštų gyvenamasis namas Konstitucijos pr. 9, 16 aukštų „swedbanko“ administracinis pastatas Konstitucijos pr. 20).
Aukštybiniai pastatai beveik visai užgožė Vilnios slėnio tarp Gedimino kalno, Trijų kryžių ir Bekešo kalvų vaizdą, įžūliai konkuruoja su bažnyčių bokštais. Daugelyje Senamiesčio vietų ir artimiausioje jo apsaugos zonoje dygstantys daugiaaukščiai „pastatai sienos“ ir jų grupės užgožia būdingas daugiaplanes panoramas, tolimus miesto ir gamtinės aplinkos (kalvų, upių šlaitų) vaizdus.
Atskleisti, išryškinti kraštovaizdyje, panoramose, siluetuose, perspektyvose reikšmingiausius ir vertingiausius saugomų kalvų ir piliakalnių, pastatų ansamblius nėra laikoma prioritetu. Todėl istorinis miestas nepaliaujamai blunka, darosi monotoniškas, net niūrokas, pilkas ir neišraiškus.
Ypač paveiktas Vilnios slėnis, vaizdingos plačios Neries slėnio šlaitų terasos siaurinamos, „maskuojamos“, žalojamos ar apskritai sunaikinamos, nes prie pat statomi nauji ar padidinami jau esantys vientisi masyvūs daugiaaukščių kompleksai, pvz., vadinamieji Karaliaus Mindaugo apartamentai, Olimpiečių g. 1, vadinamasis Nidos kompleksas. Ypač nuniokotos dešiniojo kranto atkarpos tarp Karaliaus Mindaugo ir Žaliojo, tarp Žaliojo ir Baltojo tiltų, į rytus nuo Vilniaus kultūros ir sporto rūmų, Rinktinės g. 1. Neries pakrantės iškyšulyje planuojama pastatyti Guggenheimo-Ermitažo muziejų, urbanizuoti atkarpą tarp Žaliojo ir Geležinio Vilko g. tiltų, perimetru užstatyti Žygimantų gatvę ir t. t.
Senamiestyje ir jo aplinkoje mažėja želdynų ir želdinių – neatkurtas, nerestauruotas nė vienas vertingas istorinis želdynas, o buvusių istorinių želdynų plotai užstatomi. Net ir išlikusius želdynus dažnai užgožia dideli pastatai. Skverus ir kitas dar neužstatytas erdves planuojama paversti požeminėmis automobilių stovėjimo aikštelėmis ir garažais.
Kraštovaizdis, gamtinės aplinkos ir architektūros simbiozė buvo išskirtinė LDK sostinės, o ir vėlyvesnio Vilniaus savybė. Tačiau 1994–2009 m. Senamiestyje ir jo apsaugos zonoje pastatyti didelių tūrių pastatai ir jų kompleksai ne tik stelbia miesto centro žaliąjį kalvų žiedą (karūną), užstoja neaukštų kalvų panoramas, žaloja plastiškus jų siluetų linkius, bet ir iškyla virš kalvų arba statomi ant jų, mažinant žaliuosius plotus. TapybiškąVilniaus apylinkių kalvų ir Neries terasų kraštovaizdį sujaukė jau minėta aukštybinių pastatų grupė Konstitucijos pr., 15 aukštų biurų centras „Hanner“ Geležinio Vilko pr. 18 ir kt.
Mūrai renčiami net ant kalvų – greta Rasų kapinių ir kitur. Sutraukytas ir susiaurintas Vilnios apylinkių kalvų žiedas. Itin masyvus 11 aukštų pastatas, stūksantis už Olandų gatvės, be gailesčio „nukerta“ žaliąją kalvų karūną (žr. nuotrauką). Kalvų fone išsiskiria naujų pastatų (Polocko g. 25 ir viso jų kvartalo Krivių g. 5–7/Baltasis skg.) siluetai, susiaurinantys kalvų žiedą (žr. nuotrauką). Siaurėja ir trūkinėja kadaise buvę vientisi, harmoningi panoraminiai ir siluetiniai vaizdai žvelgiant Šeškinės ozo ir aplinkinių kalvų, Fabijoniškių, Žvėryno link. „Vilniaus vartų“ (Gynėjų /A. Tumėno g. 14/4) aukštybinis (bokštinis) pastatas tiesiog perrėžia žaliųjų kalvų karūną (žr. nuotrauką).
Neries (dabar Vilnelės naujos vagos) šlaitų įlinkis tarp Gedimino ir Kreivosios pilies su Trimis kryžiais visiškai užgožtas didelių pastatų siluetų.
Nacionaliniai ar sostinės simboliai, pvz., Šv. Jonų bažnyčios, Arkikatedros varpinės, Gedimino pilies bokštas, neatsiskleidžia miesto kraštovaizdyje, nes juos stelbia naujieji dangoraižiai: 11 aukštų pastatas Žvėryne, greta Pedagoginio universiteto, konkuruoja su Gedimino bokštu, pastatas Savanorių pr. 1 nustelbia Šv. Jonų bažnyčios varpinę ir įsirėžia į nuostabiausius Vilniaus bažnyčių vaizdus, sujaukdamas Užupio g. perspektyvą.
Pakito ne tik Vilniaus senamiesčio ir jo apylinkių istorinio kraštovaizdžio struktūra, komponavimo principai, bet ir semantika.
2. Vidaus erdvės. Keičiamos Senamiesčiui būdingos vidaus erdvės, autentiškas, todėl saugotinas, gatvių ir kiemų užstatymas. Nauji aukštybiniai pastatai, ankštu žiedu apsupę Senamiestį formuoja naujus vizualinius akcentus (Maironio gatvės perspektyva su verslo centru „Europa“, Didžiosios gatvės ir Rotušės aikštės perspektyvos su „architektūrinės kalvos“ agresyviais, sunkiais, tamsių spalvų siluetais, kurie kyšo ir virš Vrublevskio gatvės pastatų, ir virš Rotušės aikštės istorinių pastatų su rausvais čerpių stogais – vaizdas iš Aušros Vartų koplyčios į gatvių perspektyvą.
Daugelyje Senamiesčio vietų naujieji vertikalūs „akcentai“, didelių matmenų masyvūs „pastatai sienos“ stelbia arba visiškai užstoja daugiaplanes panoramas, reikšmingiausias istorines dominantes. Tokiais svetimkūniais laikytini viešbučiai „Novotel“, „Barbacan Palace“, „Klaipėda“, naujas gimnazijos pastatas Šv. Kazimiero/Augustijonų g., naujų namų kvartalai Šaltinių gatvėje, pastatai Polocko g., Vingrių g. 4b–6a, „pastatų sienų“ kompleksai Maironio g. 21, 23, 23a, Krivių g. 5–7/Baltajame skersgatvyje ir kt. Jie pakeitė daugelio Senamiesčio gatvių ir gatvelių planinę erdvinę struktūrą, būdinguosius jų bruožus, ne tik užstatymo tankumą, intensyvumą, tačiau dažnai net ir jo būdą (tipą). Sujaukė daugiaplanes perspektyvas, pvz., Klaipėdos (pastatai Teatro g. 9a, 9b ir kt.), Lydos ir Žemaitijos g. (pastatai Mindaugo g. 16, 14b ir kt.), Užupio g. ir kt., iškreipė tradicinius jaukių aikščių, kiemų, želdynų erdvių vaizdus.
Dėl užstatymo pobūdžio buvo labai pablogintos Senamiesčio panoramų apžvalgos sąlygos iš Teatro ir Mindaugo gatvių. Dauguma išvardytų pavyzdžių lėmė ne tik gatvės ar gatvelės, bet ir kvartalo ar net keleto jų, taigi jau ir visos Senamiesčio planinės erdvinės struktūros pokyčius, buvo pažeistas vertingų istorinių kompleksų vientisumas.
Pvz., istoriškai susiklosčiusios aplinkos vidaus erdvių pagrindinė urbanistinė, architektūrinė formantė, pagrindinis vizualinės traukos objektas ir ašis buvo nacionalinės reikšmės istorinis Evangelikų reformatų Sinodo pastatas dabartiniame 94 kvartale. Deja, du daugiaaukščiai, pastatyti Teatro gatvėje, jį užgožė ir patys tapo pagrindiniais architektūriniais šio kvartalo akcentais.
Istoriškai susiformavusios vidaus erdvės iš esmės pakito: jos tapo vizualiai uždaros žvelgiant nuo Pylimo gatvės pusės, daug „kietesnės“, neteko dalies tapybiškumo, plastiškumo, prarado žmogišką mastelį, būdingą senajam Vilniui. Istorinė urbanistinė ir vizualinė ašis tarp Sinodo ir Karolio Podčašinskio suprojektuotos klasicistinės Evangelikų reformatų bažnyčios Pylimo g. ne tik neatskleista, bet ir sumenkinta, nustelbta.
Istorinės evangelikų reformatų kapinės, jų kultūrinė vertė planuojant ir statant apskritai buvo ignoruojama, pakeista ir šios teritorijos semantika. Naujieji statiniai visiškai sunaikino tradicinį saugomą užstatymą ir saugomus elementus (pvz., Krivių g. 42, 44, 46, 48 sunaikintas būdingas sodybinis užstatymas).
Pažeista ir gatvių vaizdo, jų perspektyvų komponavimo tradicija, reikšmė ir prasmė, t. y. semantinis pradas.
Keičiama autentiška (saugotina) arba tradicinė (istoriškai būdinga) gatvių ir kiemų planinė erdvinė struktūra; niveliuojamas pastatų aukštis ir tūris, perdirbami net XVII–XVIII a. architektų autoriniai kūriniai, pvz., Subačiaus g. 2/1 užstatytas dar vienas aukštas, užuot saugojus tradicinį hierarchinį aukščių ir tūrių skirtumą tarp skirtingos rūšies pastatų (bažnyčių, vienuolynų, rūmų, gyvenamųjų namų, ūkinių pastatų).
Vieną vertingiausių tarpukario architektūros kūrinių – 1936–1938 m. pastatytą banką Gedimino pr. 14 (autoriai J. Pankovskis ir S. Gelezniovas) užgožė viešbutis „Novotel“. Šis griozdas konkuruoja net su Katedros varpine, ją sumenkina. Nesilaikoma tradicinės erdvinės struktūros išsaugojimo principų (mastelio, aukščio, užstatymo intensyvumo).
Nepaisoma per amžius susiformavusios tradicinės erdvinės hierarchijos principų – pastatai aukštinami, „prisirišant“ prie aukščiausių netoli esančių, dažniausiai XIX a. pabaigos ar XX a. statinių (nauji 3–6 aukštų pastatai Odminių g. 7, 9, 11, 13, viešbučiai „Barbacan Palace“, Bokšto/Šv. Kazimiero g. ir „City Park“, L. Stuokos Gucevičiaus g. 1,1* (vėliau pervadintas „Klaipėda“), biurų pastatas Naugarduko g. 3, daugiaaukščiai Vingrių g. 4b–6a, pastatas kitoje šios gatvės pusėje, 3–4 aukštų viešbutis „Conty“ Raugyklos/Plačiosios g., istorinių pastatų Subačiaus g. 2/1, Šv. Stepono ir Raugyklos g. rekonstrukcijos užstatant 1 arba 2 papildomus aukštus ir kt.). Neatsižvelgiama į vienos ar kitos vietos ar vietovės ikikarinę (ką jau kalbėti apie LDK laikotarpį) planavimo tradiciją, užstatymo principus (6–8 aukštų naujų pastatų kvartalai Šaltinių g. ir Šv. Stepono g. gale – vadinamasis „Stepono devintukas“).
Istoriniai kiemai paverčiami pastatų ar jų kompleksų interjerais. Taip sunaikinami būdingi istoriniai kiemai ir lauko erdvė, iš esmės pakeičiama istorinės valdos (posesijos) užstatymo būdingoji struktūra, architektūrinės vertės pastatų raiška (Pilies g. 10 kiemo vietoje įrengtas viešbučio „Atrium“ holas ir restoranas; Vokiečių g. 8 kieme įrengtas „kaimiško“ interjero restoranas „Čili kaimas“, be to, kiemas dar ir iškastas; Pilies g. „Naručio“ viešbučio holas ir restoranas įrengti uždengus kiemą; dengiamas ir „Kempinski“ viešbučio kiemas). Kiemai uždaromi, net užmūrijami arba apskritai sunaikinami (dvigubas kiemas Malūnų g. 4).
Istoriniuose kiemų įvažiavimuose („bromose“) įrengiamos patalpos, dažniausiai holai ar parduotuvės (Subačiaus g. 2/1, viešbutis „Atrium“ Pilies g. 10, Šv. Ignoto g. 12, „Stiklių“ viešbutis Stiklių g., „Naručio“ viešbutis Pilies g., „Čili“ kaimo holas Vokiečių g. 8 ir kt.) arba jie visiškai nugriaunami (autentiškas, vertingas dvigubas įvažiavimas Malūnų g. 4). Be to, kiemai keičiami užstatant juos nebūdingais naujadarais (Trakų g. 12–14), uždarant atviras jų erdves arba perspektyvas (Gaono g. 10, Užupio g. 7, 11), prišliejant vėdinimo sistemas (Pilies g. 8 ir kt.), įrengiant nebūdingus šiuolaikinius priestatus (viešbučio „Europa“ Aušros Vartų g. 6 vidinis kiemas ir kt.).
Nesaugomos Vilniaus senamiesčiui būdingos, daug kur dar išlikusios tapybiškos, plastiškos, žmogiško mastelio erdvės ir architektūra. Suvienodinami atskirų valdų (posesijų) namų ir anksčiau buvusių ūkinės paskirties statinių aukščiai. Keičiama stogų apimtis, tūris ir forma (Olizarų rūmai Bernardinų g. 8/8, Radvilų rūmai Barboros Radvilaitės g. 7, Kirdiejų rūmai Barboros Radvilaitės g. 6, pastatas Pilies g. 30 ir kt.), ypač dažnai – nuolydis, todėl keičiasi tradicinė vertikali erdvės tėkmė (vienuolyno pastatas Maironio g. 11 greta Šv. Mykolo bažnyčios, Kirdiejų rūmai Barboros Radvilaitės g. 6, pastatas Liejyklos/Šv. Ignoto g., pastatas L. Stuokos Gucevičiaus g. 3 ir kt.). Horizontali erdvės tėkmė keičiama keliais būdais.
Naujų pastatų (net tų, kuriais siekta atkurti erdves) gatvės fasadai formuojami tiesėmis, bet ne kreivėmis, kampais, bet ne lankstais pagal istorinių gatvelių vingius (pvz., 1 aukšto pastatas Ligoninės/Mėsinių g.; vadinamasis Žydų kvartalas Mėsinių/Dysnos g., pastatai Odminių g. ir kt.). Gatvių ir aikščių naujo grindinio piešinio linijos nederinamos su istorinės erdvės kryptimis (Rotušės a., Literatų skg., Užupio g. nuo Vilnios iki Malūnų g.); sankryžose neišsaugomas tradicinis gatvelių praplatėjimas – vadinamosios gatvių deltos (Mėsinių g., Literatų skg., Didžioji g. aplink Rotušės a. ir kt.). Pakito senų ir naujų pastatų fasadų ir detalių apdailos būdas – statant ir remontuojant tradicinis nelygus tinkas beveik visur išlyginamas, aptakios angų briaunos užaštrinamos.
Pakeistos arba keičiamos viešosios (gatvių, aikščių, skverų) erdvės. Ypač dažnai ignoruojama arba pažeidžiama vertinga LDK laikotarpio struktūra, istorinė urbanistinė tradicija – paminklas Lietuvos karaliui Mindaugui prieš Nacionalinį muziejų, keltuvas į Gedimino kalną, Karaliaus Mindaugo tiltas per Nerį. Įterpus „Klaipėdos“ viešbutį ir „Kempinski“ viešbučio priestatą, buvo pakeista Katedros aikštės prieigų ir L. Stuokos-Gucevičiaus g. istorinė erdvė ir net pats jos komponavimo principas.
Rotušės aikštės, pastato Didžiosios g. 28, Savivaldybės aikštės ir Moniuškos skvero (šiuo atveju istorinis erdvinis Šv. Kotrynos bažnyčios ir vienuolyno ansamblio vientisumas buvo tikslingai pakeistas, užuot jį atkūrus) rekonstrukcijos yra akis badantys tokio istorinės miesto struktūros ignoravimo pavyzdžiai. „Užupio picerija“ (Paupio g. 3) užstoja Išganytojo kalvos ir Misionierių bažnyčios panoramą.
Būdingos Senamiesčio viešosios erdvės užvaldomos vienaaukščiais viešbučių, svečių namų, kavinių/restoranų priestatais, kurie pastatyti pažeidžiant istorinę užstatymo liniją („Radison SAS“ Rotušės a., „Ida Basar“ Subačiaus g.1/Aušros Vartų g., „Artis“ Liejyklos g. 11/23 ir kt.). Įrengiamos išsikišusios naujos vitrinos (Trakų g.), laiptai ar įėjimai į patalpas ar rūsius (Pilies, Didžiosios, Trakų g.), antro aukšto lygyje pakabintu koridoriumi sujungiami du istoriniai pastatai (viešbučio jungtis Arklių g.). „Atstatant“ irgi dažnai pažeidžiama istorinė užstatymo linija (pastatai Liejyklos, Benediktinių gatvėse ir t. t.).
Vis dažniau nesilaikoma istorinės gatvių užstatymo linijos (nauji gyvenamieji namai Tymo kvartale, pastatai Šv. Kazimiero skg. ir kt.), drauge labai padidinamas aukštis, plotas ir tūris, pakeičiami kiti erdvinės struktūros parametrai (9–10 aukštų „Novotel“ viešbutis Gedimino pr. 14 ir 16 /Vilniaus g. 10 buvo pastatytas vietoj Martyno Knakfuso suprojektuoto dviaukščio namo, kurio pagrindo plotas buvo 3–4 kartus mažesnis, be to, sunaikinti jo pamatai, pasisavinta viešosios erdvės dalis, prišliejant viešbutį prie pastato Gedimino pr. 14.
Pagrindinis tokios chaotiškos kaitos veiksnys ir priežastis – naujų pastatų statyba. Projektuojami ir statomi nauji šiuolaikinės, istorinei aplinkai kontrastingos architektūros pastatai ir jų kompleksai (Krivių g. kvartalai, viešbutis „Klaipėda“ prie Katedros a., „Novotel“ Gedimino pr. ir kt.). Vis labiau plinta tikrovėje neegzistavusių XIX a. pabaigos carinio Vilniaus architektūros statinių ir kompleksų imitacijos (pastatų grupė vadinamajame Tymo kvartale Maironio g. 21, 23, 23a, „Barbacan Palace“ viešbutis Šv. Kazimiero/Bokšto g.12/19, „Kempinski“ viešbučio priestatas prie Katedros a., daugiabutis gyvenamasis namas Strazdelio gatvėje, Sereikiškių parko rekonstrukcijos projektas ir kt.). Senose nuotraukose aptikus, kad XIX–XX a. sandūroje senoviniuose rūmuose įrengtose parduotuvėse buvo iškirstos plačios durys ir vitrinos, imta naikinti XX a. atkurtuosius XVII–XVIII a. pavidalus (pvz., Pilies g. 6 ir 8).
UNESCO nominaciniame dokumente nurodyta, kad saugotinas yra LDK laikotarpis, o „1795 m. Lietuvą prijungus prie Rusijos, išskirtiniai sostinės bruožai po truputį nyko“. Deja, praktika rodo, kad atkuriami carinės aneksijos laikotarpiui, ypač istorizmo stiliui, būdingi pastatai, viešosios erdvės, panoramos.
Apie tai niekur nėra viešai skelbiama, tačiau Senamiestyje tokia tendencija yra aiškiai matoma. Tai daroma prisidengus Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme (iki 2005-04-20 NKVAĮ) nustatytu atkūrimo terminu. Turėdami omenyje LDK laikotarpio iki 1795 m. (kai kurie istorikai pamėgo nuo 1569 m. nurodyti ne LDK, o Abiejų Tautų Respubliką) objektus, atkūrimo požymių aptiktume tik statomuose LDK Valdovų rūmuose. Kaip reikėtų restauruoti ir netgi atkurti galėtume pasimokyti iš graikų. Paminėtini iš tikrųjų įspūdingi Graikijos Akropolio Stojos atkūrimo, Akropolio restauravimo ir kt. pavyzdžiai.
Vertingus LDK laikotarpio kompleksus, pastatus būtina atskleisti kraštovaizdyje, panoramose, siluetuose, bet elgiamasi visiškai priešingai – jie yra užstatomi, juos nukonkuruoja, sumenkina, užspaudžia nauji pastatai, niveliuojamas tradicinis ansamblių (ypač bažnyčių su vienuolynais, pagalbiniais pastatais ir sodais), taip pat rūmų kompleksų dominavimas aplinkoje (pvz., nauji „Barbacan Palace“ ir gimnazijos pastatai Bokšto/Šv. Kazimiero g. suardė Augustinų vienuolyno erdvinę struktūrą).
Jie vizualiai suskaidomi arba atskiriami nuo savo dominančių ir „prijungiami“ prie visai kitų statinių. Dažnai taip atsitinka todėl, kad formuojant žemės sklypus nebuvo atsižvelgta į istorinę žemėvaldą, nepaisyta galiojančio istorinių sklypų plano, ignoruojama istorinė urbanistinė struktūra (Šv. Kotrynos bažnyčios su vienuolynu pavyzdys).
Pablogėjo Vilniaus kraštovaizdžiui ypač reikšmingų, didelės architektūrinės vertės barokinių Augustinų, Misionierių, Jėzaus Širdies (Vizitiečių) bažnyčių ir vienuolynų bendra fizinė būklė. Prastėja Dominikonų vienuolyno, Evangelikų reformatų Sinodo ir jo aplinkos, Karolio Podčašinskio suprojektuotos bažnyčios Pylimo gatvėje būklė. Neužtikrintas šių ir kitų (pvz., Bazilijonų vienuolyno) istorinių kompleksų vientisumas.
3. Audinys. Vilniaus senamiestyje ir jo aplinkoje tiek realiai, tiek santykiškai mažėja autentiško audinio apimtys. Nugriautos Martyno Knakfuso 2 aukštų jo paties projektuoto namo išorinės autentiškos sienos su pamatais Gedimino pr. 16 bei gretimoje istorinėje valdoje jo namo buvę pamatai. Nors buvo saugomi, bet vis tiek nugriauti moderno stiliaus fasadai Vilniaus gatvėje (tiesa, vėliau toje vietoje statant Verslo centrą 2000, fasadai atstatyti iš naujų medžiagų). Nugriautas istorinis XVII a. pastatas Malūnų g. 4 Užupyje.
Sunaikinta daug istorinių pastatų pamatų, rūsių (statant požeminius garažus Gedimino pr., sunaikintas XVII a. mūrinio pastato vienas aukštas; statant Valdovų rūmus sunaikinti kai kurie unikalūs XII–XIII a. medinio Vilniaus fragmentai; įrenginėjant įvažiavimą į požeminius garažus po Savivaldybės aikšte sunaikinta gerai išlikusi XVI a. liejykla; statant „City Park“ (dabar „Klaipėda“) viešbutį sunaikinti XVII–XVIII a. pastatų pamatai tarp Odminių ir L. Stuokos Gucevičiaus g., medinės vandens sistemos išlikę elementai; nugriautas istorinis pastatas L.Stuokos Gucevičiaus 11 (toje vietoje pastatytas daug didesnis naujas pastatas siena); nugriautas istorinio pastato autentiškas mūras Šv. Ignoto/Liejyklos g. 5 gatvių kampe (pastatytas panašaus tūrio pastatas iš silikatinių plytų).
Autentiškas audinys mažėja, nes iš esmės yra statomas naujas Senamiestis. Didėja Senamiesčio ir jo aplinkos užstatymo intensyvumas ir tankumas; mažėja konservavimo, restauravimo darbų apimtys; vertingi istoriniai pastatai remontuojami ir pritaikomi (net rekonstruojami), bet ne restauruojami ar konservuojami.
Senamiesčio elementai dažniausiai saugomi fragmentiškai ir netolygiai: neužtikrinama ansamblių ir jų pastatų, netgi labai vertingų, išorės ir vidaus architektūrinio vientisumo, apimančio ir polichromiją, apsauga (Rotušė, rūmai Vokiečių g. 8, Vokiečių 28/Trakų 17, Barboros Radvilaitės g. 7, Subačiaus g. 2/1, Šv. Kotrynos bažnyčios interjeras ir kt.).
Istoriniai pastatai, užuot taikius tvarkybos būdus, dažniausiai remontuojami, rekonstruojami, net nugriaunami.
Neužtikrinama Vilniaus gynybinės sienos komplekso apsauga. Darosi vis sunkiau apžvelgti Vilniaus gynybinės sienos liekanas, pasikeitė panoramos ir siluetai, deformuojama Senamiesčiui būdinga saugoma erdvė (Tymo kvartalas Maironio g., naujų pastatų kompleksas Subačiaus g. 11; „Kempinski“ viešbučio priestatas Šventaragio/L. Stuokos Gucevičiaus g.).
Gynybinės sienos teritorijoje vykdomos statybos neturi nieko bendra su jos atskleidimu kraštovaizdyje ir eksponavimo gerinimu (Klaipėdos g. 7 a. pastatas, Bazilijonų g. tarp nr. 10 ir nr. 12 perstatytas pastatas, VGTU komplekso Pylimo g. rekonstrukcija). Gynybinės sienos šlaite vietoj vandens siurblinės suplanuota dar padidinti išmatavimus ir pastatyti daugiaaukštį požeminį garažą – tai dar labiau sumažins galimybes atskleisti Vilniaus gynybinę sieną miesto panoramose. Kiek tolėliau, Bokšto g. 6 komplekso istorinėje valdoje su buvusiu istoriniu sodu, kapinėmis, planuojama įsikasti į gynybinės sienos dalį ir istorinį (XV–XVI a.) šlaitą, o toje teritorijoje įrengti požeminius garažus.
Vilniaus istorinio centro pavidalas ir fizinė būklė sparčiai kinta. Šioje pasaulio paveldo vietovėje ir jos apsaugos zonoje daug kas tvarkoma ir statoma, ypač pastaraisiais metais. Sutvarkytas Šv. Kryžiaus bažnyčios ir Bonifratrų vienuolyno ansamblis. Atlikta nemažai Šventųjų Pranciškaus Asyžiečio, Bernardino Sieniečio bažnyčios (Maironio g. 6) ir Bernardinų vienuolyno, Visų Šventųjų bažnyčios, Šv. Mikalojaus bažnyčios tvarkymo darbų. Šv. Mykolo bažnyčios ir Bernardinių vienuolyno kompleksas pritaikytas Bažnytinio paveldo muziejui.
Restauruojama Šv. Onos bažnyčia. Atlikti Šv. Dvasios cerkvės ir jos aplinkos tvarkymo darbai. Lėtai, tačiau nuosekliai konservuojama ir restauruojama Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos Ėmimo į dangų bažnyčia. Tvarkant Šv. Kotrynos bažnyčią buvo pakeista jos teritorija ir interjeras. Sutvarkyta Šv. Kazimiero bažnyčia ir Benediktinių vienuolynas su gimnazija ir biblioteka. Atlikti itin vertingos architektūros Bazilijonų vienuolyno vartų konservavimo ir restauravimo, pagrindinio korpuso tvarkymo ir pritaikymo Tarptautinei verslo mokyklai darbai (buvo sunaikinta nemažai medinių perdangų, bet pavyzdingai sutvarkyta nuogrinda, restauruota istorinė altitudė).
Buvęs Vyskupų rūmų kompleksas pritaikytas Lietuvos Respublikos Prezidento ir jo administracijos reikmėms. Sutvarkytas Vilniaus arkivyskupijos kompleksas, Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas ir kiti komplekso pastatai. Atkūrimo, restauravimo, konservavimo metodikos taikymo apraiškų esama ir LDK Valdovų rūmų statyboje.
Tiesa, vykdant šį grandiozinį projektą ignoruota visuomenė ir jos nuomonė. Galbūt todėl čia daugiau sukurta nei atkurta. Geri fasadų tvarkymo pavyzdžiai yra Vokiečių g. 10 (bet ne šio pastato vidaus planinė erdvinė struktūra), Aušros Vartų g. 6 viešbučio „Europa“ pagrindinis fasadas (bet ne vidinis šio viešbučio kiemas).
Vis dėlto esant neveiksmingai valstybinei paveldo apsaugos sistemai, toliau klesti savininkų savivalė, todėl neigiami pokyčiai yra sisteminiai, didelio masto. Vilniaus istorinis centras jau neteko didelės dalies savo autentiškumo ir vientisumo.
Atliekant statybos, o kai kada ir pritaikymo, darbus Vilnius ir istorinė jo aplinka neteko daugelio būdingųjų savybių, prarado autentiškus pastatus ar jų liekanas, elementus, dalis. Buvo pakeistos viešosios erdvės, gatvių išklotinės, autentiškos tradicinės medžiagos. Atliekant darbus daug kur taikytos svetimos Vilniaus senamiesčiui šiuolaikinės technologijos ir medžiagos.
Buvo pažeisti ar net sunaikinti vieni reikšmingiausių pastatų arba interjerų, kuriuos suprojektavo L. Gucevičius, J. K. Glaubicas, M. Knakfusas, A.Kosakauskas, J. Pankovskis ir S. Gelezniovas, kiti žymiausi to meto architektai (Rotušė, Vokiečių g. 8, Vokiečių 28/Trakų 17, Barboros Radvilaitės g. 7, Subačiaus g. 2/1, Šv. Kotrynos bažnyčios interjeras, banko pastatas Gedimino pr. 14/16 ir kt.). Nepakankamai atsakingai dirbama Aušros Vartų koplyčios galerijoje, kuri yra ne restauruojama ar konservuojama, bet remontuojama.
Tęsinys kitame numeryje
Literatūra:
Pažyma „Pasaulio paveldo vietovės – Vilniaus istorinio centro (Senamiesčio) būklė bei autentiškumas“, (Valstybinės kultūros paveldo komisijos 2009-12-18 posėdžio medžiaga). I dalį parengė Jūratė Markevičienė, Algimantas Gražulis, II dalį – Artūras Stepanovič, Zenonas Baubonis.
Vladas Drėma, Vilniaus Šv. Onos bažnyčia, Vilniaus Katedros rekonstrukcija 1782–1801 metais, 1991, Vilnius, Mokslas.
Vladas Drėma, Dingęs Vilnius, 1991,Vilnius, Vaga.
Lietuvos architektūros istorija I, II, 1987, 1994, Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, III, t., 2000, Vilnius, Savastis.
Algimantas Gražulis, Kuo žalingas projektas „Architektūros parkas“, arba Ką prarastume daugiaaukščiais užstatę Vilnios slėnį, Kultūros barai, 2009, nr. 1.
Algimantas Gražulis, Vilniaus Senamiesčio susisiekimo sistema ir jos perspektyvos, Kultūros barai, 2007, nr. 12.
Vilniaus architektūra, 1985, Vilnius, Mokslas.
Kalba redaguota ekspertai.eu
Association „Global Gaze Network“
