J. S. Larsenas: „NATO žino, kaip kariauti, tačiau nesiekia to daryti“

Nuo 2015 m. rugsėjo Lietuvoje įsikūręs NATO pajėgų integravimo vienetas (angl. NATO Force Integration Unit, NFIU LTU) po devynių mėnesių intensyvaus darbo  įvertintas kaip visiškai pasirengęs vykdyti užduotis. 

Birželio 10 d. Lietuvos kariuomenės Jungtiniame štabe Vilniuje, kuriame įsikūręs NATO pajėgų integravimo vienetas, buvo pasirašytas dokumentas, pažymintis, kad šis NATO štabas yra visiškai pasirengęs vykdyti jam pavestas užduotis.   Šio dokumento pasirašymas vainikavo itin intensyvią vieneto veiklos savaitę, kai jo  veiklą vertino tarptautinė vertintojų grupė, kurią sudarė Lietuvos kariuomenės ir aukštesnės NATO vadavietės, kuriai pavaldus Lietuvoje įsikūręs NATO pajėgų integravimo vienetas – Tarptautinio Šiaurės Rytų korpuso – atstovai.

„Artėjant NATO viršūnių susitikimui Varšuvoje matome ankstesnių susitarimų  rezultatų įgyvendinimą – mažiau nei prieš metus Lietuvoje pradėjęs veikti  NATO pajėgų integravimo vienetas  gavo savo aukštesnės vadavietės  patvirtinimą, kad vienetas pasiekė visišką operacinį pajėgumą ir gali vykdyti užduotis, kurioms jis buvo ir įsteigtas. Lietuva savo ruožtu taip pat padarė viską, kad  šis vienetas galėtų nuo pirmos dienos įsitraukti į veiklą užtikrinant  Lietuvos ir viso regiono saugumą“, – sako krašto apsaugos ministras Juozas Olekas.  

Po devynių mėnesių intensyvaus darbo pasiektas pilnas operacinis pajėgumas (angl. Full Operational Capability) yra svarbus NATO viršūnių susitikimo Velse 2014 m. priimtų sprendimų realizavimas ir pirmasis žingsnis, leidžiantis NATO pajėgų integravimo vienetui Lietuvoje vykdyti savo misiją – užtikrinti operatyvų  NATO ypač greito reagavimo pajėgų ir kitų sąjungininkų vienetų dislokavimą Lietuvoje.

Gegužės 27 d. prasidėjusių ir šiuo metu vykstančių NATO sąjungininkų persidislokavimo pratybų „Dragoon Ride II“ („Dragūnų žygis II“) metu NATO pajėgų integravimo vienetas Lietuvoje parengė situacijos vertinimą  ir procedūras. Jas naudojo Šiaurės Rytų korpusas, vertindamas ir sertifikuodamas NATO vienetą Lietuvoje, kadangi užduotys ir iššūkiai, su kuriais susidūrė NATO pajėgų vienetas, koordinuodamas 400 vienetų karinės technikos ir per 1 tūkst. karių  judėjimą, yra panašūs į tas užduotis, kurias kariai turėtų spręsti  ir tuo atveju, jei į Lietuvą atvyktų NATO ypač greito reagavimo pajėgos.

NATO pajėgų integravimo vienetas Lietuvoje prisidės prie bendro NATO bendros situacijos vertinimo visose srityse parengimo bei koordinuos, rems ir užtikrins  greitą ir efektyvų NATO ypač greito pajėgų ir vėliau atvyksiančių pajėgų  dislokavimą.

NATO pajėgų integravimo vienetas, kurio taiko meto personalo struktūrą sudaro 40  karių iš tarptautinio ir Lietuvos kariuomenės personalo, žymi nuolatinį NATO buvimą ir yra viena iš NATO pasirengimo veiksmų plano (angl. NATO Readiness Action Plan) priemonių.

Veikdamas Lietuvoje NATO pajėgų integravimo vienetas taip pat remia sąjungininkų pajėgų pratybas ir kitas saugumo užtikrinimo priemones, prisideda prie Lietuvos gynybos planavimo, identifikuoja infrastruktūros objektus, būtinus greitam sąjungininkų pajėgų dislokavimui Lietuvoje.

NATO pajėgų integravimo vienetui Vilniuje vadovauja Danijos kariuomenės pulkininkas Jakobas Siogordas Larsenas (Jakob Søgård Larsen). O jo pavaduotojo pareigas eina Lietuvos karininkas pulkininkas leitenantas Mindaugas Petkevičius. Šiuo metu štabe dirba atstovai iš 14 NATO valstybių.

Sprendimą įsteigti NATO pajėgų integravimo vienetus iš viso šešiose valstybėse – Bulgarijoje, Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Lietuvoje ir Rumunijoje – NATO šalių ir vyriausybių vadovai priėmė praėjusiais metais Velso viršūnių susitikime 2014 m. rugsėjo mėn. Visi šeši vienetai oficialiai aktyvuoti nuo 2015 m. rugsėjo 1 dienos. Planuojama, kad visą operacinį pajėgumą šie vienetai pasieks iki 2016 metais Varšuvoje vyksiančio NATO viršūnių susitikimo.

„NATO žino, kaip kariauti, tačiau nesiekia to daryti“

Straipsnis publikuotas žurnale „Karys“ Nr. 5 (2016 m.)

„Norime, kad mūsų kaimynai būtų geri, prognozuojami, kad su jais sutartume visais klausimais, deja, šiandienos Rusija tokia nėra, – žurnalui KARYS pažymėjo Vilniuje esančio NATO pajėgų integravimo vieneto (angl. NATO Force Integration Unit, NFIU) vadas plk. Jakobas Søgårdas Larsenas.

Praėjusių metų rugsėjo mėnesį Vilniuje įsteigtas NFIU, taip pat sukurti tokie vienetai Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje – kokybiškai naujas NATO buvimo Rytų Europoje etapas. Koks šių vienetų vaidmuo Aljanso narių tarpvalstybinės sąveikos kontekste?

Tai yra visiškai naujas NATO struktūrinis padalinys, todėl organizuoti tokio vieneto veiklą kurioje nors NATO šalyje – iššūkis ir šaliai ir Aljansui in corpore.

Šiuo atveju ypač svarbu yra tai, kad, reaguojant į iškilusias ir kylančias naujas regioninio ir pasaulinio masto grėsmes, gana intensyviai vyksta viso Aljanso transformacija. Be to, NATO turi didžiulę dalyvavimo tarptautinėse operacijose (Balkanuose, Irake, Afganistane, Libijoje) patirtį, todėl, reaguodama į iššūkius, atsižvelgia į visą spektrą grėsmių šiandienos pasaulio saugumui.

Be abejo, kariniai konfliktai Gruzijoje (2008 m.), taip pat Krymo aneksija, prasidėję susirėmimai Ukrainoje Aljanso dėmesį sutelkė ir Rytų Europoje. Visiškai natūralu, kad rytinės NATO šalys, matydamos tokį jų kaimynės Rusijos elgesį, siekė kaip įmanoma tvirčiau užsitikrinti savo saugumą, kad kurioje nors iš jų nepasikartotų Gruzijos ar Ukrainos scenarijai.

Taigi, iškart šešiose rytinėse Aljanso šalyse įsteigti NFIU – vienetai, esantys tiek Lietuvoje, tiek ir kitose jūsų minėtose šalyse, – ir buvo tas aiškus ženklas, jog Rytų Europos regiono saugumas yra vienas esminių NATO prioritetų.

Svarbu suprasti, jog šie vienetai nėra pavaldūs tai šaliai, kurioje jie yra. Tiek aš, tiek mano kolegos Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje esame pavaldūs NATO vadovybei, todėl savaime aišku, kad kiekvienos šalies, kurioje įsteigtas toks vienetas, dvigubai tvirtesnė ir gynybos organizacija, nes ir NFIU atlieka saugumo situacijos analizę, ir, tam tikra prasme, Aljanso vadovybė, tiesiogiai veikia šalyje, pvz., Lietuvoje.

Iškilus grėsmei, NFIU atliktų ir į šalį atvyksiančių NATO pajėgų koordinavimo funkciją, tačiau pagrindinė tokių vienetų steigimo idėja buvo visų numanomų grėsmių atgrasymas. Taigi, jei Rytuose pasigirsta balsų, jog ne kas kitas, o Aljansas eskaluoja įtampą regione, tai šimtu procentų galiu paneigti tokias spekuliacijas, nes tiek NFIU, tiek ir visos NATO tikslas yra bet kokių įtampų deeskalacija.

Pvz., jūsų kariuomenės žurnalo pavadinimas – „Karys“, ir jį labai svarbu suprasti platesniame kontekste: kas gi yra tikrasis karys, kokios jo nuostatos, motyvacija? Atsakydamas į šį retorinį klausimą galiu pasakyti, jog nei vienas tikras karys nedega noru kariauti ar bet kokia kaina stoti į mūšį su priešu. Pagrindinė tikrojo kario motyvacija yra taika, tačiau tikrasis karys yra visuomet pasiruošęs kautis, jei jam nebelieka kitos išeities. Tokiu pačiu principu vadovaujasi ir NATO, nes Aljansas žino, kaip kariauti, tačiau jokiu būdu nesiekia to daryti.

Na, o tiems, kas ir toliau nori polemizuoti įtampos eskalavimo ar panašiomis temomis, galiu užduoti vienintelį klausimą: „Kas gi atsiriekė dalį suverenios Gruzijos teritorijos ar aneksavo Krymą?“ Tikrai ne NATO. Kas – visi puikiai žinome. Todėl Aljansas yra priverstas disponuoti atgrasymo priemonėmis ir būti pasirengęs ginti savo valstybes nares.

Visiškai aišku, kad visų Rytų Europos regione esančių įtampų ištakos veda į Kremlių. Jūsų minėti kariniai konfliktai Gruzijoje ir Ukrainoje anaiptol nebuvo pirmieji Rusijos pasišvaistymai ginklais, ginant neva savo interesus. Kaip vertinate pačioje Rusijoje eskaluojamą opiniją, jog būtent NATO savo veiksmais, taigi ir steigdama NFIU prie rytinių savo sienų, rengiasi invazijai į Rusiją, ir Maskva nedaro nieko kito, kaip tik ruošiasi gintis?

Prisimenu įdomų nutikimą lifte, kai buvau komandiruotėje jūsų minėtoje šalyje. Šalia stovėjusi ponia paklausė, iš kur aš esu. Atsakiau, jog esu iš Danijos ir tarnauju NATO. Jos reakcija į atsakymą, švelniai tariant, priminė laukinį pasipiktinimą: buvau išvadintas provokatoriumi, karo kurstytoju ir panašiai.

Po tokios patirties, ko gero, nebereikia net statistinių duomenų apie Rusijos visuomenės nuotaikas bei nuostatas. Jiems nepaaiškinsi, jog prie savo rytinių sienų Aljansas rengia tik mažo masto pratybas, palyginti su Rusija, kuri savo Vakarų karinėje apygardoje telkia beveik šimtus tūkstančių karių. NATO savo didžiąsias pratybas rengia Ispanijoje ir Portugalijoje, kurios, jei Rusijoje tai žinoma, yra gana toli nuo jos vakarinių sienų. Taigi, galime pasvarstyti, kas labiau linkęs į provokacijas.

Manau, kad ir esant didelei įtampai svarbiausia – dialogas. Kalbėtis, tartis būtina net tada, kai visiškai nesutinki su savo priešininku ar oponentu, nes tik dialogas gali tildyti ginklus.

Jei kalbėtume apie nuotaikas Rusijoje, man net šiurpas kyla, kai įsijungiu, pvz., televizijos „Russia Today“ kanalą ir išgirstu, kaip ten kalbama, tarkime, apie Turkiją, apie Jungtines Amerikos Valstijas (JAV). Kokio masto ir kokia juoda tai propaganda!

Vargu, ar NATO, net atvirai informuodama, pvz., apie savo pratybas, gali paveikti rusų sąmonę. Tačiau nors kiek blaivus protas turėtų suvokti, jog Aljanso pratybose dalyvaujantys 5 000 karių – tai ne puolamosios pajėgos. Tačiau, be abejo, jos yra rengiamos tiek atgrasymui, tiek galimai gynybai, nes kitos išeities, kai kaimynas sunkiai prognozuojamas, kone slaptai veikiantis, todėl pavojingas, tiesiog nėra.

Be abejo, svarbiausia, kas padėtų išlaikyti pusiausvyrą, yra tarpusavio pasitikėjimas, o jis įmanomas tik su geru, normaliu ar bent jau dalykišku kaimynu. Bet gi kaimyno nepasirinksi ir, deja, Lietuvos, Latvijos ar Estijos kai kurios kaimynės nepasižymi tuo, kas išvardyta, todėl šiandien reikia suprasti, kad situacija yra tokia, kokia ji yra, nes kažin ar, tarkime, atvira informacija apie NATO pratybas staiga pasieks Rusijos žmones ir jie praregės, suprasdami, kad prie vakarinių savo šalies sienų neturi jokio priešo.

Tačiau dar kartą pabrėžiu: kad ir koks būtų kaimynas, kalbėtis ir tartis su juo būtina.

Kitas svarbus dalykas, kurį norėčiau pažymėti, yra Rusijos strateginės komunikacijos, orientuotos tiek į „vidaus rinką“, tiek ir į išorę, aspektas. Svarbu suvokti ir nuosekliai, motyvuotai skleisti žinią apie kuriamus mitus ir melagystes. O melo, kaip žinote, kojos trumpos.

Kaip iš esmės vertinate situaciją Rytų Europos regione, kai ypač stipriai suaktyvėjo ir karinės jėgos apimtimi išaugo Rusijos pratybos prie pat rytinių NATO sienų?

Iš tikrųjų situaciją galima apibūdinti kaip kaistančią ir vis labiau primenančią šaltojo karo laikus. Tačiau kuo labiau ji kaista, tuo svarbesnis yra dialogo vaidmuo.

Šią situaciją vertinti man leidžia mano asmeninė patirtis. Pvz., 1985 m., kai pradėjau savo tarnybą Danijos kariuomenėje, mes, taip pat maža šalis, buvome savotiškas NATO pakraštys, esantis arti pagrindinio Aljanso priešininko, t. y. Varšuvos sutarties organizacijos šalių bloko, valdomo Sovietų Sąjungos (SSRS). Taigi man gerai suprantamas jūsų rūpestis dėl Lietuvos saugumo, kadangi gyvenate šalia šalies, kuri ir vėl nori pakeisti jėgų balansą Europoje.

Tačiau šiandien, kai stebiu pratybas, pvz., kurioje nors Baltijos šalyje, matau iš esmės analogišką vaizdą, kokį matydavau Danijoje, būdamas jaunas karininkas: Baltijos jūroje plaukiojo kariniai SSRS laivai, šalia mūsų oro erdvės skraidė jų kariniai lėktuvai ir t. t. Kitaip tariant, buvo demonstruojami tie patys „kariniai raumenys“.

Tuo metu NATO elgėsi taip pat, kaip ir dabar, deklaruodama grynai gynybinius ketinimus, savo rytiniame pakraštyje vykdydama tik mažos apimties pratybas, tačiau turėdama pakankamus atgrasymo pajėgumus. Dėl šios priešpriešos mes matėme, kaip subyrėjo Varšuvos sutarties organizacija, vėliau – ir SSRS, kas reiškė ir Aljanso pergalę. Ir jei šiandienos Rusijos elgesys – aiški paralelė su tuometinėmis SSRS provokacijomis (prisiminkime, pvz., rusų naikintuvo skrydį visai šalia JAV karo laivo, plaukusio neutraliuose vandenyse), tai kodėl negalime matyti analogiškų paralelių, galvodami ir apie dabartinės priešpriešos baigtį, ypač žinodami, jog NATO yra galingiausias karinis aljansas pasaulyje?

Taigi, Rusijos elgesyje – nieko naujo, ko Aljansas jau nebūtų matęs, su kuo susidūręs. Skirtumas tik tas, kad, palyginti su šaltojo karo laikotarpiu, NATO dar labiau išaugo. Be to, supraskime, kad Rusija yra didelė šalis, tačiau tik savo teritorija. Joje gyvena apie 140 mln. žmonių. O kiek gyvena Europoje? O šalia Rusijos – gyventojų gausios ir grasinimams tikrai nepasiduosiančios šalys, pvz., Lenkija (40 mln. gyventojų).

Žinoma, mes norime gerų, prognozuojamų kaimynų, su kuriais sutartume visais klausimais, tačiau, deja, šiandienos Rusija tokia nėra.

Aljanso tikslas – laisvų, ekonominės gerovės ir žmogaus teisių užtikrinimo sąlygomis gyvenančių šalių bendruomenė. Kai žmonės jaučia nerimą, įtampą ar net baimę, tą pasiekti yra labai sunku. Tačiau NATO nieko ir nebaugina. Kas iš mūsų daro baubą, žinote patys.

Sutikite, kad visa Rusijos istorija rodo, jog ši šalis supranta tik vieną – jėgos – kalbą. Maskva niekuomet nebuvo linkusi į nuosaikias derybas, susitarimus ar, juo labiau, jų laikymąsi.

Puikiai suprantu, ką jūs norite pasakyti. Tačiau mes, kaip suaugę ir atsakingi žmonės, vis tiek pirmiausia turime pasitelkti visas įmanomas priemones, kad vyktų dialogas. Žinoma, turime būti pasirengę gintis, jei to reikės, tačiau svarbiausia – konflikto prevencija. Todėl NATO ir laikosi būtent šio principo, potencialius priešininkus nuolat perspėdama, aiškindama, kokios galimos jų veiksmų pasekmės.

Žinoma, esamą situaciją visi vertiname kiek skirtingai. Vienaip ją matote jūs, galbūt, kiek kitaip ji atrodo NATO vadovybei, dar kitaip – JAV atstovams. Tačiau Aljanso viduje mes pasiekiame konsensusą, vadinasi, susitarimo reikia siekti ir su šalimis, kurios šiandien kursto įtampą.

Būtina suprasti, jog sėsti prie derybų stalo, rengti nuolatines konsultacijas ar išklausyti kitos pusės nuomonę – tai ne silpnumo, o brandos požymis. Aljansas yra prognozuojamas, jo metodai skaidrūs. NATO tikrai siekia ir sieks, kad Rusija bent kiek priartėtų prie tokios veiklos standartų.

Kokios pagrindinės Vilniuje veikiančio NATO NFIU užduotys? Kaip šis vienetas sąveikauja su įvairių Aljanso šalių kariuomenių atstovais, atvykstančiais į pratybas Lietuvoje?

NFIU yra daugiašalė koordinuojanti institucija, kuri veikia kaip tam tikras tarpininkas tarp priimančiosios šalies ir į ją atvykstančių kitų NATO šalių pajėgų. Pvz., jei Lietuvoje kiltų kokio nors pobūdžio karinė krizė, jūsų ginkluotosios pajėgos galėtų sutelkti tik lokalias priemones tai krizei malšinti, o sąjungininkų pajėgų atvykimą į šalį organizuotų bei koordinuotų būtent NFIU.

Kadangi visi šeši NFIU yra pavaldūs NATO, tiksliai apibrėžti jų vaidmenį taikos metu yra netgi sunkiau, nei tai būtų galima padaryti kilus realiems kariniams veiksmams.

Be abejo, mes nuolat sąveikaujame su Lietuvos kariuomene, nes tiek taikos metu, tiek ir galimos krizės laikotarpiu uždaviniai yra sprendžiami kartu. Be to, pusę Vilniuje esančio NFIU personalo sudaro Lietuvos kariai. Tačiau tuo pačiu metu NFIU yra ir atskiras NATO vienetas, galintis pateikti savo atskirą situacijos vertinimą, kad vienas ar kitas Aljanso priimamas sprendimas būtų kaip galima tikslesnis ir efektyvesnis. Rinkti informaciją apie čionykštę situaciją, ją įvertinti ir perduoti NATO vadovybei, esant Lietuvoje yra gerokai paprasčiau, nei tai padaryti, pvz., esant Briunsiume. Būtent tuo ir pagrįstas tiesioginio Aljanso buvimo vienoje ar kitoje savo šalyje narėje principas. NFIU įsteigimas dar labiau optimizuoja NATO sprendimo priėmimo bei įgyvendinimo mechanizmą.

Be to, NFIU koreguoja ir NATO pajėgų rotacijos principą. Mes, tarptautinis personalas, nerotuojamas iš Lietuvos arba į Lietuvą, tarkime, kas tris mėnesius, nes čia esame nuolat, gyvename su savo šeimomis. Tai taip pat yra svarbus Aljanso teikiamų saugumo garantijų požymis.

Pagal Aljanso planus, visi 6 įsteigti NFIU visu savo pajėgumu veiks jau šiemet, kai Varšuvoje vyks NATO viršūnių susitikimas. Kokios yra šių vienetų veiklos perspektyvos?

Į šį klausimą išties sunku atsakyti, nes NATO sudaro 28 šalys, todėl sprendimas apie NFIU vaidmenį ateityje turės būti priimtas bendru sutarimu. Manau, kad šių vienetų poreikis išliks, o jų vaidmuo taps dar svarbesnis, nes jie jau dabar yra daugiašalių NATO pajėgų struktūrinis vienetas, kurio koordinaciniai pajėgumai kokybiškai pagerina NATO pajėgų rotaciją, juo labiau, kad mes rūpinamės ne tik sausumos pajėgomis. Juk NATO pajėgumus taip pat sudaro ir karinės oro, jūrų bei specialiųjų operacijų pajėgos.

Vis dėlto, būdamas karininkas, daugiau spėlioti nenorėčiau, nes aukščiausi politinio lygmens sprendimai, nustatysiantys NATO gaires artimiausiai ateičiai, šiemet bus priimti Varšuvoje.

Turėdamas ilgametės karinės patirties, kaip vertinate savo kolegas iš Lietuvos? Kokie įspūdžiai tarnaujant čia, Vilniuje?

Vos tik atvykęs į Lietuvą praėjusių metų rugpjūtį ir susipažinęs su savo kolegomis, kaimynais, kitais žmonėmis, supratau, kad esate labai patriotiškai nusiteikusi šalis. Jei aš būčiau priešas, turintis kėslų Lietuvoje, man, sakau jums atvirai, būtų tikrai baugu, nes vien mintis apie kokią nors naują okupaciją žmonėms čia sukelia tokią reakciją, kurios toli gražu net nepavadinsi nuosaikia.

Taigi, kai toks visuomenės nusiteikimas, kai Lietuvos kariuomenė deda tokias pastangas, kad būtų moderni ir pasirengusi šalies gynybai, tarnauti čia, vykdyti man pavestas užduotis yra prasminga ir malonu.

Noriu palinkėti, kad jūsų investicijos į krašto apsaugą ir toliau augtų, ir pagaliau pasiektų NATO standartą – 2 proc. nuo bendrojo vidaus produkto. Tačiau žmonės taip pat turi suprasti, jog investicijos į šalies gynybą iškart netampa matomais pajėgumais. Euras į šaudmenį, ginklą ar kovos mašiną virsta palaipsniui.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbino Darius Varanavičius

Straipsnis publikuotas žurnale „Karys“ Nr. 5 (2016 m.)