Vingio parkas prisimena. Kažkas bus

1988 liepos 9 diena Vingio parkas.

Kai prabylama apie šeimos gynimo maršą, iš mano atminties vandenyno dažnaiišplaukia daugiau nei trijų dešimtmečių senumo jausmai. Dviejų galingų Sąjūdžio sukeltų mitingų Vingio parke tematika šiandien jau gerai žinoma ir nieko nestebintų. 1988 m. birželio 24-ąją Gedimino aikštėje, Sąjūdis surengė palydėtuves su palinkėjimais į Maskvą vykstantiems imperinės kompartijos XIX konferencijos delegatams nuo Lietuvos. Tai buvo didžiųjų mitingų pradžia. Prisirinko pilna aikštė, apie 20 tūkstančių žmonių. Liepos 9 dieną Sąjūdis Vingio parke surengė mitingą (ne mažiau kaip 100 tūkstančių dalyvių), prisidengdamas LTSR kompartijos delegatų sutikimu iš tos „perestroikinės“ konferencijos. Rugpjūčio 23d. pasmerkti Molotovo-Ribentropo paktą susirinko 200, ar net daugiau, tūkstančių žmonių. Tarp mitingų tik pusantro mėnesio laiko tarpas. Ryškiausiai mano atmintyje įsitvirtino ne kalbos, o nepaprasta, tiesiog ore sklandanti dvasinė minios vienybė. Toje vienybėje buvo justi džiaugsmas, bendri lūkesčiai ir drąsa apie juos prabilti, tikėjimas ateitimi, geresniu, laisvesniu gyvenimu. Žmogaus teisės ir laisvė, okupacija ir nepriklausomybė, net vėliava ir himnas – tokia tematika tuo metu dar buvo liečiama atsargiai, negarsiai...

O šiandien, prisimenant tuos didžius įvykius Vingyje, man kažkodėl atrodo, kad tuo metu poetai geriau jautė realybę nei būsimi ir esami politikai profesionalai. Paeksperimentuokim vaizduote.

Štai ištrauka iš Sigito Gedos „Žodžio Lietuvai“ pasakyto mitinge liepos 9 dieną: “... mano vieno gyvo ir mirusio draugo išmintis: „Pelė niekados neįveiks dramblio, tačiau lemiamu momentu jinai gali įlįsti į straublį ir tada pakutenti taip, kad šita išpampusi rupūžė pradės baisiai čiaudėti“.

Ir tada tūkstančiai stovinčių, sėdinčių, gulinčių Vingio parko pievoje ir tribūnoje – tai mes, „peliukai“- šypsomės. Ir pajuntame, kad galime įveikti tą „išpampusią rupūžę“, trypiančią , atrodytų, iš taip toli, iš rytų. Mes buvome ne minia, mes buvome vienas gyvas, bendra mintimi alsuojantis organizmas.

Poetinė išmintis prabilo į tautą ir tų pat metų rugsėjo 16 dieną pirmame Sąjūdžio biuletenio „Atgimimas“ puslapyje. Štai ji, ta Justino Marcinkevičiaus išmintis (pastraipų numeracija mano):

1. Kraštas, kurį iš savo protėvių paveldėjom, yra mūsų. Vadinam jį Lietuva ir norim, kad šis žodis iš pasaulio kalbos, iš jo žemėlapio neišnyktų. Rašom ir tariam jį kartu su kitais nemažiau vertais ir garbingais tautų ir valstybių vardais. Norim, kad ir kiti su pagarba mus ištartų.

2. Istorija, į kurią mes atsiremiam, yra mūsų istorija. Šviesos ir tiesos spindulys teapšviečia skurdžius ir garbingus, kraujuojančius ir sopulingus jos puslapius, senus ir naujus jos kultūros paminklus.

3. Kalba, kuria kalbam ir kuria didžiuojamės, yra mūsų kalba. Joje užtenka žodžių meilei ir neapykantai, džiaugsmui ir liūdesiui, ji niekam negraso, ji nieko neatstumia. Kaip ir visos, ji nori gyventi.

4. Žmogus, kuris žiūri į mus, reikalauja tiesos ir teisingumo. Turi būti apsaugotas jo gyvenimas, darbas, kūryba, apgintas ir pagerbtas jo žmoniškumas, sąžiningumas, dora. Jo dvasios gėlė, jo būties vienybė teišsiskleidžia tarp mūsų ir mums.

5. Gamta, kurioj esam, yra mūsų, bet mes esame jos. Nuvalykime užterštas žalias jos akis, rūpesčiu ir globa apgaubkim visus jos pavidalus, visas jos broliškas formas.

6. Mes sveikinam Persitvarkymą, išlaisvinantį dvasią, mintį, darbą, kūrybą, ir po jo vėliavom – viešumo ir demokratijos vėliavom – siekiame atsinaujinti, atgimti žmogui ir tautai.

(tekstas pakartotas specialiame 2018 m. spalio mėn. leidinyje „Sąjūdžio Atgimimas“; jis buvo skiriamas Sąjūdžio, savaitraščio „Atgimimas“ trisdešimtmečiui ir R. Ozolo aštuoniasdešimtmečiui).

Iš ten pat dar pridėkime trijų dešimčių metų senumo R. Ozolo straipsnį, iš kurio šiandienai beveik pakaktų tik pavadinimo – „Svarbiausi Sąjūdžio žodžiai: dora, protas, dvasia“, - ir pajusime, kad per tuos tris dešimtmečius mūsų visuomenei, ypač, vadinamiesiems lyderiams, labai greitai ne tai tapo svarbiausia. Pažvelkim į 6 pastraipą. Jame M. Gorbačiovo peršamas terminas „persitvarkymas“ („peregruzka“ ar „perestroika“) Sąjūdžiui labiau buvo reikalingas dar nedrąsiai pridengti, ko trokštama ir tikimasi iš tiesų: išlaisvintos dvasios, minties, darbo, kūrybos ir viešumo, demokratijos, žmogaus ir tautos atgimimo. Ar esate tikri, kad tai, kas taip rūpėjo prieš trisdešimt metų, šiandien pasiekta? Ar toliau brisime dar ilgus dešimtmečius?

Ar tas kraštas, kurį paveldėjom iš savo protėvių, tikrai yra mūsų? O kalba su visais anglicizmais, bandymais keisti, papildyti raidyną, pataikauti tautinėms mažumoms, kurios nėra mažumos, yra mūsų,? O istorija su vieša panieka tolimos ir artimos praeities didvyriams - mūsų? Tikrai?

Mes norime tiesos ir teisingumo (4)! Kur jų ieškoti? Taip, mes esame gamtos dalis (5). Taip, tik ar mums priklauso tie tūkstančiai hektarų miško plynių ir tokiam likimui pasmerktų miškų...

Analogijų galima rasti ir daugiau. Pavyzdžiui, perfrazuojant Ozolą, tą pradžią išgyvenusiems, šiandien ją lyginantiems su dabartimi, artimesnės sąvokos yra: nedora, savanaudiškas protas, leisgyvė dvasia...

Anų metų sistema neįvertino tolesnės įvykių raidos ir minios nuotaikų, o minia jau ne itin bijojo sistemos. Jos vadai, tapo tam tikrais saugikliais nuo galimo smurto. Liepos devintosios mitinge dalyvavo pats Lietuvos kompartijos centro komiteto pirmasis sekretorius A. Brazauskas ir dar keletas artimos nomenklatūros pagal rangą. Taigi, milicijos įsikišimo negalėjo būti (ji pasireiškė vėliau). Antrame mitinge sistemą atstovavo tik Lietuvos TSR užsienio reikalų ministras, kalbėjęs įgrisusiomis bolševikinėmis tezėmis, ir jis, nebaigęs kalbos, buvo tiesiog nuplotas.

Minia nebebijojo sistemos. Sistema dar nebijojo minios. Vėliau, sistemai krūptelėjus, milicija pasirodė su lazdomis, tais laikais vadintomis „bananais“.

Ar šiandien sistema baiminasi numatomo „Dididžiojo Šeimos Gynimo Maršo 2021“?

Laikai nebe tie, tad jau palaipsniui imtasi kitų veikimo priemonių. Pavyzdžiui, karo policija gali laužtis į jūsų namus vos susapnavus, kad esate valstybės priešas; kovojant su neapykantos kalba, įvedama cenzūra, jūsų judėjimo maršrutai ir tikslai yra kontroliuojami, jūsų verslas žlugdomas draudimais, mūsų medicina paralyžiuota (nėra kitų ligų išskyrus vieną), mūsų vaikai uždaromi namuose prie kompiuterių. Ir nepaprastas psichologinis spaudimas dažnai su niūriomis, tragiškomis pasekmėmis...

Sąrašas yra ilgesnis, o kovojant su virusu padaryta tiek klaidų, kad sunku jas laikyti atsitiktinėmis.

Sistema žiūri mums į akis ir meluoja padedama žiniasklaidos. Visuomenės pasitikėjimas pastarąja dabar žemesnis nei bet kada. Skelbiama, kad maršo dalyviai yra idijotai ir kvailiai, organizatoriai parastos reputacijos, kad jie įtakojami Putino, kad už „marširuojančių“ slepiami kažkieno politiniai interesai, tai vienkartinis renginys, kad vienam pranciškonų kunigui vienas laikraščio redaktorius yra „pronacistiškų pažiūrų“, ir net vienas iš rėmėjų, o krikščionys turėtų atsiriboti nuo „Didžiojo šeimos gynimo maršo“, nepaisant, kad gerokai aukštesnio rango kunigai remia pačią renginio idėją...

Organizacinio komiteto lyderis Raimondas Grinevičius, valstybės vadovams - Prezidentui, Seimo pirmininkei, Premjerei - registruotais laiškais išsiuntė kvietimus dalyvauti Didžiajame šeimos gynimo marše.

Įdomu, ar bent vienas atsiliepė? Kuris iš jų išdrįs pasirodyti tautai dalyvaudamas kitų neišvengiamai susijusių temų aptarime? Anuomet A. Brazauskas, sakydamas dar ganėtinai prosovietinę kalbą, juk užsidėjo pliusą savo politinei karjerai.

Kaip atrodytų, jei aplink Seimą susirinktų bent dešimtadalis iš 300 tūkstančių, kurių net nenorėta išgirsti?

Anuomet dalyvavau pirmame Sąjūdžio tarybos posėdyje Pionierių rūmuose (dabar jų vietoje gabalėlis Valdovų rūmų). Atėjau kaip neprašytas žurnalistas ir nebuvau išvarytas. Kol rinkosi tarybos nariai, su Arūnu Žebriūnu išėjome į balkoną parūkyti. Tylėjom. Žiūrėjom vienas į kitą. Šypsojomės. Nepamenu, kuris iš mudviejų pasakė:

• Kažkas bus?

• Taip, bus.

Šį šeštadienį Vingio parkas atviras. Nieko nuostabaus, kažkas bus.