Visi į referendumą – prieš naują Rusijos okupaciją

Kodėl birželio 29-ają negalime pramiegoti referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio pakeitimo (žemės pardavimo užsieniečiams)?

Referendumo priešininkų kalbose ir publikacijose apie žemės pardavimą užsieniečiams nutylimi arba falsifikuojami realūs faktai, žinomi Europos ir pasaulio visuomenei. O pats referendumas parodomas kaip priešprieša Europos Sąjungai.

Tai melas. Europa prieš neapgalvotą žemės išpardavimą užsieniečiams, kuri pagimdo korupcines schemas ir grobuonišką žemės užgrobimą, badą ir skurdą.

Referendumo priešininkai įtikinėja mus, kad mes PRIVALOME parduoti protėvių paveldą – Lietuvos žemes, tačiau užmiršta patikslinti vardan ko ir kam. O jei vertinsime realius faktus, atvirai publikuojamus ES žiniasklaidoje, tai nesunku suprasti, kad referendumo priešininkai: ir tie, kas svajoja skubiai išparduoti Lietuvos žemes užsieniečiams ir tie kas įkalbinėja jus ignoruoti referendumą – rūpinasi tik Kremliaus okupantų ir oligarchų interesais.

Yra trys svarios priežastys, kodėl Lietuvos piliečiai negali pramiegoti referendumo apie žemės pardavimą užsieniečiams:

Pirma priežastis - mes privalome vykdyti Lietuvos įsipareigojimus Europos Sąjungai.

Mūsų pasirašytoje sutartyje su ES, yra labai konkretus punktas, kuriame nustatyta, kad mes privalome rūpintis savo teritorijos vientisumu ir nacionalinių interesų gynimu. Mūsų pareiga (pagal sutarties sąlygas) yra laiku pastebėti ir suteikti informaciją ES vadovams ir institucijoms apie galimas grėsmes pasienio teritorijose.

Augančios konfrontacijos su Rusija sąlygomis, kuri kilo po Krymo okupacijos (siekiant gauti išėjimą į Juodąją jūrą) ir karinių veiksmų Ukrainoje, būtų neatleistina klaida manyti, kad Lietuva, skirianti Rusijos išėjimą į Baltijos jūrą, nebus Kremliaus geopolitinių interesų zonoje. Nusikalstama manyti, kad panaudodamas karinę jėgą vienuose regionuose, agresorius nesiims „teisėtų“ ekonominių teritorijos užgrobimo metodų ir priemonių kituose. Apie tai atviru tekstu yra pareiškęs vienas iš pagrindinių Kremliaus ideologų Aleksandras Duginas: „Lietuva, Latvija ir Estija padarė viską, kad taptų absoliučiais Rusijos priešais. […] O Rusija jau laukia globalaus persiskirstymo. Pavyzdžiui, jei kas nors atsitiktų JAV, mes dar kartą okupuosime šias šalis. Vienaip ar kitaip, lengvai ar sunkiai. […] Kremlius vargiai imsis įgyvendinti kokius nors griežtus revoliucinius veiksmus šalyse, priklausančiose NATO. Bus ekonominis poveikis, turto supirkimas, siekiant įvesti kontrolę.“

(„A.Duginas: jei kas nors atsitiktų JAV, mes dar kartą okupuosime šias šalis“)

Kalba eina ne apie smulkius prekeivius, o apie milžiniškų teritorijų supirkimą stambių fondų ir korporacijų pastangomis, tame tarpe ir per tarpininkaujančias įmones, kurios rusų kuriamos ES.

Kad tai rimtos grėsmės įrodo Europos Komisijos užsakymu 2013 metais atliktų tyrimų duomenys. Bendrame Europos žemdirbių koordinavimo centro ir organizacijos „Šalin rankas nuo žemės“ pranešime „Koncentracija, žemių užgrobimas ir Europos tautų kova“ atkreipiamas dėmesys į aktyvėjančius rusiškų oligarchų veiksmus superkant ir užgrobiant žemę, ir ypač Rytų Europoje.

(„Il land grabbing arriva in Europa.“ - „Land Concentration, Land Grabbing and People’s Struggle in Europe“)

Supirkti galima tik ten, kur parduodama.

Vertindami susiklosčiusią situaciją, prieiname prie išvados, kad visi PRIVALOME ateiti į referendumą ir balsuoti prieš žemės pardavimą užsieniečiams, nes mūsų Vyriausybė atsisako įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus numatytus šiose Europos Sąjungos sutarties nuostatose:

„4 straipsnio 2 dalis

Sąjunga gerbia valstybių narių lygybę prieš Sutartis bei nacionalinį jų savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių politinių bei konstitucinių jų struktūrų, įskaitant regioninę ir vietos savivaldą. Ji gerbia esmines valstybines jų funkcijas, įskaitant valstybės teritorinio vientisumo, viešosios tvarkos bei nacionalinio saugumo užtikrinimą. Kiekviena valstybė narė išimtinai išlieka atsakinga visų pirma už savo nacionalinį saugumą.“

(Europos Sąjungos sutarties. Suvestinė redakcija - ES oficialusis leidinys - C 326, 18 psl.)

Ir „21 straipsnio 2 dalis

Sąjunga nustato ir įgyvendina bendrą politiką ir veiksmus bei siekia aukšto lygio bendradarbiavimo visose tarptautinių santykių srityse, kad:

a) apgintų savo vertybes, pagrindinius interesus, saugumą, nepriklausomybę ir vientisumą;”

(Europos Sąjungos sutarties. Suvestinė redakcija - ES oficialusis leidinys - C 326, 28 psl.)

Žemės pardavimo liberalizavimas neįmanomas konfrontacijos (ekonominio karo) su kaimynais sąlygomis. Europos Sąjungoje be Lietuvos, Latvijos ir Estijos nėra šalių, kurios turėtų tiesioginį priėjimą prie Baltijos jūros, o kartu ir betarpišką sieną su Rusija ir tai labai rimtas pretekstas siūlyti ES suteikti Lietuvos valstybei „ypatingos pasienio teritorijos“ statusą.

Jei valdžia bijo pasipriešinti rusiškai agresijai ar dėl kažkokių priežasčių drovisi apie tokias grėsmes pranešti ES vadovams – mūsų piliečių pareiga ateiti į referendumą, balsuoti prieš naują Lietuvos okupaciją ir įvykdyti įsipareigojimą prisiimtą Europos Sąjungos sutartimi: „Kiekviena valstybė narė išimtinai išlieka atsakinga visų pirma už savo nacionalinį saugumą.“

Antra priežastis: Globalinis „Žemės užgrobimas“ ir maisto gamintojo suvereniteto praradimas.

Jei nėra noro vykdyti pagrindinius ES sutarties straipsniu (o jų svarbos lygį parodo straipsnių eilės numeris. Tai reiškia: jei 156 straipsnio vykdymas prieštarauja 4 straipsniui, tai prioritetinė svarba atitenka 4 straipsnio vykdymui) arba esate įsitikinę, kad Rusija niekada nepasinaudos galimybe legaliai užgrobti Lietuvos žemę, pasižiūrėkime kokia situacija su kitais pirkėjais žemės rinkoje.

Anksčiau paminėtame pranešime „Koncentracija, žemių užgrobimas ir Europos tautų kova“ ekspertai pažymi, kad žemės pardavimuose susiklostė nesveika situacija, kuri įgavo „žemės užgrobimo” („Land Grabbing“) pavadinimą ir savo savybėmis primena šalių agrarinę kolonizaciją, kur vietos gyventojai dėl silpnos ekonomikos, nėra pajėgūs konkuruoti su stambiomis korporacijomis.

Kolonijos visada buvo pajamų šaltinis jų savininkams. Iš kolonijų išveždavo brangiausius resursus. Jei anksčiau tai tekdavo užkariauti, tai dabar pakanka priklausomas teritorijas supirkti. Rezultatas vienas – teritorijos savininko pasikeitimas ir jos kontrolė. Tai vyksta visame pasaulyje itin stambiais mastais. Kaip Markas Tvenas yra pataręs: „Pirkite žemę – tai vienintelė prekė, kurios negamina“. Kaip besivystytų ekonomika ir technologijos, mes maitinamės tuo kas išauginama ant žemės. O jei ji parduota, tai jos nebesusigražinsi teisėtomis priemonėmis.

Panašumą su agrarine kolonizacija blogina tai, kad derlius gaunamas iš įgytos ar ilgalaikės nuomos, nepatenka į vietinę rinką, o yra išvežamas iš šalies teritorijos. Maisto produktų stygius verčia didinti importą iš tų pačių šalių į kurias buvo išvežtas derlius. Tai gimdo ne tik nepasitenkinimą, sukilimus ir vyriausybių griūtis, bet ir sukelia masines savižudybes smulkių fermerių tarpe, kurie lieka be pajamų šaltinio. Po tragedijos Gvatemaloje, tokias šalis imta vadinti „bananų respublikomis“.

Masinis derlingiausių žemių „užgrobimas” („Land Grabbing”), iki tol vykęs besivystančiose ir neturtingose valstybėse, pastaraisiais metais persikėlė į Europos centre esančias šalis.

Tyrimuose „Žemių užgrobimas Europoje” buvo publikuoti faktai: - Europoje 3 procentai žemės savininkų savo rankose sukaupė 50 proc. žemės ūkio naudmenų. Nuo to kenčia ne tik silpnai išsivysčiusios šalys ES. Vokietijos, Ispanijos, Austrijos, Prancūzijos žemės tapo ekonominiu agroverslo gigantų, finansinių fondų, augančių Kinijos įmonių ir Rusijos oligarchų spekuliacijų objektu.

Ir čia vėl grįžkime prie Europos sutarties 4 straipsnio, kuriame kalbama apie „viešosios tvarkos bei nacionalinio saugumo užtikrinimą“.

„Žemės užgrobimas“ užkerta kelią būsimoms kartoms užsiimti žemdirbyste savo protėvių žemėje ir tai sukelia ne tik masinę jaunimo emigraciją, bet ir pagimdo pasipriešinimo bangą tarp gyventojų. Pranešime aprašomi konkretūs sukilimai, protesto akcijos ir betvarkė daugelyje šalių: Prancūzijoje, Italijoje ir net Vienoje. Priežastis – klaidos agrarinėje politikoje, sudariusioje sąlygas užsienio organizacijoms „užgrobti žemę“. Kaip pažymi pranešimo autoriai (25 autoriai iš 11 šalių), tai gresia galimu sprogimu ES.

Autoriai daro išvadą, kad kol nebus sukurta civilizuota žemės pardavimo sistema, atsižvelgtų ne tik į spekuliantų ir „grobikų“, bet ir į vietinių gyventojų interesus, būtina sustabdyti „žemių užgrobimą“.

29 birželio mes turime galimybę palaikyti europiečius ir balsuoti prieš žemės pardavimą užsieniečiams.

Trečia priežastis: Badas – karas dėl duonos.

2007 – 2008 nederlius, nepalankios klimatinės sąlygos ir maisto produktų trūkumas pasaulyje lėmė kainų už žemę kilimą kartu ir augantį žmonių nerimą šalyse, kurios importuoja maisto produktus: Kinijoje, Saudo Arabijoje, Pietų Korėjoje, Japonijoje ir kt. Nuo šio momento ir prasidėjo „aukso karštinė” įsigyjant žemę.

Ekonominės krizės sąlygomis spekuliantai pamatė sau itin naudingą nišą investicijoms. Juk derlinga žemė, tai būsimi derliai. O be maisto žmogus neišgyvens. Ir augant žmonių skaičiui, kainos maisto produktams tik augs. Reiškia augs ir žemės kainos. Ir tai jokia paslaptis.

Jungtinių tautų organizacijos ir Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijos bendrame pranešime apie žemės ūkio perspektyvas kalbama, kad 2017 metais, pasaulyje įvyks didelis kainų šuolis brangstant maisto produktams (vidutiniškas brangimas numatomas apie 50 proc.). (www.oecd.org/dataoecd/41/46/35391719.pdf.)

Ir tai dar švelniausia prognozė. „Deutsce Welle“ savo publikacijoje „Karas dėl duonos, arba badas kaip rizikos faktorius“ aprašo gerokai niūresnes perspektyvas („Deutsce Welle“ - DE: http://dw.de/p/12uHT, EN: http://dw.de/p/12nue):

„Pagal prognozes, 2050 metais planeta turės išmaitinti 9 milijardus žmonių. Ekspertai baiminasi, kad maisto pramonė su tuo nesusidoros. Maisto produktų trūkumas taps rimtų konfliktų priežastimi“.

„Užfiksuota daugiau kaip 50 atvejų, kai maisto produktų krizė 2008 metais išprovokavo masinius neramumus ir privertė žmones išeiti į demonstracijas. Iš dalies tai lėmė valdžios pasikeitimus ir tai tapo nauju reiškiniu“, - kalba Besivystančių šalių tyrimų centro vadovas Bonoje Joahimas Braunas (Joachim von Braun). – „Paaštrėję konfliktai dėl žemės sklypų lems regionų politinių režimų nestabilumą. O žinant kaip šalys tarpusavyje susijusios, tai atsilieps ir globaliam saugumui“.

Išvada akivaizdi: nebus žemės – nebus maisto.

Tai vardan ko ir kam parduoti Lietuvos žemę?

Tai turite spręsti Jūs birželio 29 dienos referendume.

Ne pramiegokite! – Mes dar turime galimybę išsaugoti Lietuvą būsimoms kartoms!

Susiję:

Lietuvos žemė: Rusijos interesas, kurį nutyli konservatoriai