Vito Tomkaus feljetonas: „DIAGNOZĖ PATRIARXUI“

Akivaizdu, kad profesoriaus Vytauto Landsbergio liga sparčiai progresuoja: kadaise suabejojęs, ar Lietuva tikrai priklauso lietuviams, visai susipainiojo tarp patriotinio jaunimo ir nacių (kuriems talkino jo tėvas Žemkalnis), per Kruvinojo Sausio metines vietoj tautinių simbolių pasirinko masonų neužmirštuoles, o Vasario 16-ąją, Signatarų namų balkone, nusišnekėjo iki to, kad atvirai išplūdo referendumo organizatorius ir pasiūlė savo (o gal ir ne) tautiečiams Referendumą boikotuoti.

Jei dar prisiminsime, kad Briuselyje su kitais subingalviais balsavo už vištgaidžių rezoliuciją, besąlygiškai rėmė Burokevičiaus augintinius (turiu galvoje, ne visai naminius gyvūnėlius), neprotestavo dėl nacionalinių bankų sunaikinimo, lito atsisakymo bei protėvių žemės išpardavimo, galima drąsiai kreiptis į V. Putiną, kad pirmai progai pasitaikius mūsų „Patriarxui“ įteiktų Medalį arba Ordiną.

Už ką?

Už tai, kad su savo bendražygiais Rasele ir Andriuku padarė viską, kad Lietuvos žmonės norom nenorom su nostalgija pradėtų ilgėtis tų laikų, kai savo Tėvynėje stabiliai gaudavo pensijas, padorų darbą, padorų atlyginimą, padorų išsilavinimą, padorų gydymą, pagaliau - padorią valdžią, o ne tokią, kuri, sunkmečiu pakėlusi sau algas, demagogiškai pjudo darbinguosius su nuskurdintais pensininkais, tenorėdama tik dar daugiau mus mokesčiais apkrauti ir dar labiau išpampusias ministerijas tranais aplipinti.

Kodėl „Patriarxui“, o ne patriarchui?

O kodėl - SWEDBANK? PAY POST? MAXIMA? Kažkodėl niekam dėl to jau seniai klausimų nebekyla, nors Lietuvių kalbos komisija oficialiai dar nėra išformuota. Pats metas „Patriarxui“ savo kailiu pajusti, ką reiškia lietuviams įsileisti į savo abėcėlę svetimas raides, - tegul dar džiaugiasi, kad šio kreipinio liaudis kol kas netrumpina... 

Kol kas.

Negaliu teigti, kad savo balkoninėje kalboje Vytautas Mažasis tik plūdosi. Jo retorikoje nuskambėjo ir gailestingumo gaidelė. Ne Lietuvos emigrantams, ne savižudžių artimiesiems, ne nuskriaustiems pensininkams, ne jauniems bedarbiams ir ne suvarytiems į ožio ragą Lietuvos verslininkams. Pasirodo, mūsų „Patriarxui“ labai būtų gaila skandinaviškų bankų, jeigu juos kas nors kada nors sugalvotų nacionalizuoti.

O kodėl ne?

Jeigu staiga paaiškėtų, kad su valdžios palaiminimu arba „patepimu“ jie sąmoningai sunaikino vietinius bankus (įskaitant ir valstybinius-komercinius), piktybiškai nesilaiko konkurencinių taisyklių, užima dominuojančią padėtį rinkoje ir galutinai monopolizavo Lietuvos bankininkystės sektorių, kartu pusvelčiui už skolas perėmę lietuviškas kompanijas, nekilnojamąjį turtą ir savavališkai prisiėmę teisę naudotis ES lėšomis bei pagal bankininkų finansinius poreikius apmokesdinti savo klientus, - kodėl gi ne? Drąsiai tokius galima nacionalizuoti arba bent jau iš jų licenciją atimti.

Drąsiai!

Ta proga „Patriarxui“ priminsiu, kad mes tam išleidome net 63 milijonus. Vien tik tam, kad pasauliui susidarytų įspūdis, jog „Lietuva yra drąsi šalis“. Negi dabar kažkokių atėjūnų, karingų vikingų, išsigąsime? Ar nebaisu dėl to, ką apie mus pasaulis pagalvos? Ar turime paruošę atsakymą, kodėl Lietuvoje Antimonopolinis įstatymas negalioja?

Nerimtai iš balkono nuskambėjo ir raginimai pasirinkti patogią pozą priešininkams. „Patriarxui“ vaidenasi tik dvi galimybės: užpakaliu - į Rytus ir veidu - į Vakarus. Tiems, kurie nuo sovietmečio įpratę vyresnybei užpakalius laižyti arba, reikalui esant, savąjį atkišti, galbūt tai ir prie širdies. O tiems, kuriems mazo-sado ne prie dūšios? Galbūt verta pasirinkti žmoniškesnį variantą: užuot dairantis į šalis, iš kur vėjas pučia, ar ne paprasčiau atsigręžti veidu į savo Tautą ir pagaliau pradėti rūpintis tais, kurie valdžion delegavo? Kodėl „Patriarxui“ svarbiau, ką apie jį pagalvos pasaulis, o ne rinkėjai gentainiai?

Suprantu, kad toks žmogiškas pasirinkimas ne visai atitiktų ES direktyvas, bet užtat bent neprasilenktų su elementariomis elgesio normomis. Juk šitiek laiko išbuvus tarptautinio elito viršūnėse pats metas būtų įsisąmoninti, kad stovėti atkišus užpakalį savo kaimynui yra ne tik nemandagu, bet ir prieštarauja etiketui. Nesvarbu, kas tas kaimynas būtų - rusas, baltarusis ar paprastas lietuvis, iš gretimos laiptinės. Be to, neapsikentęs kaimynas gali ir pasturgalin įspirti. Pavojinga.

Labai pavojinga!

O dar pavojingiau „Patriarxui“ siųsti euroskeptikus sakyti kalbų į Ukrainos Maidaną. Jeigu jau jo desantininkai - Kubilius su Auštrevičiumi - misijos neįvykdė, pagal partinį sąrašą į užsienius vykti yra užsirašęs jo anūkas Gabrielius. Išvaizdus. Nekvailas. Inteligentiškas. Labai tiktų į vieną ringą su ukrainiečių (o gal amerikiečių) naujai iškeptu lyderiu boksininku Klyčko. Aišku, po to anūkui kelionė į Briuselį gali neribotam laikui atsidėti, bet - niekis, bus kam ir be jo už vištgaidžius prabalsuoti: ir tarp socdemų (Blinkevičiūtė, Paleckis, Balčytis, Kirkilas), ir tarp liberalų (Donskis, Steponavičius, Guoga, Masiulis). Kartu Gabrielius iš Landsbergių dinastijos galėtų užsitarnauti valstybinių apdovanojimų, pvz., „Už demokratijos plėtojimą“, kad vėliau, jeigu užsimanytų plėtoti lietuvišką demokratiją dar toliau - Afganistane ar Irake, galėtų didžiuotis ne tik savo garbinga kilme, bet ir kariniu Maidano krikštu.

Bet kuriuo atveju, grįžtant prie balkoninės kalbos, bent jau tampa aišku, kodėl Seimo pirmininkė mūsų „Patriarxui“ sustiprintą apsaugą pasiūlė: ne kiekvienas drįstų viešai spjauti iš balkono savo (o gal ir ne savo) Tautai į veidą, pareikšdamas, kad Aukščiausioji Tautos valia uzurpavusiems valdžią bepročiams yra nebesvarbi. Kaip kitaip būtų galima suprasti ir pateisinti jo raginimus boikotuoti referendumą?

Šitaip nusišnekant, netrukus gali tekti ne tik apsauginiais, bet ir sanitarais valstybei pasirūpinti. Kas žino, ką jis sugalvos per Kovo 11-ąją Seime paporinti? Gal švenčių proga pasiūlys seimūnams su seimūnėmis rūbais susikeisti? Galbūt ne tik tautinių simbolių, bet ir lietuviškų raidžių atsisakyti?

Dėl viso pikto ateityje rekomenduočiau „Patriarxui“ balkone nebesiskeryčioti - dar iškris per turėklą. Net apsauginiai nespės sureaguoti, o minia apačioje po tokių antilietuviškų pareiškimų gali oratoriaus ir nebegaudyti...

Pabaigoje - pastaba tiems, kurie per Vasario 16-ąją negailėjo „Patriarxui“ katučių: negražu ploti oratoriui, kurį ištinka isterijos priepuolis. Net jeigu jis nesavu balsu šaukia, kad rusai puola, visai nebūtina tikrus lietuvius mobilizuoti karui. Užtektų vieno skambučio jo geram prieteliui psichiatrui Pūrui ir visos grėsmės pranyktų.

Galėtume gyventi ramūs kaip belgai.

respublika.lt