Vytauto Landsbergio kalba TS-LKD Tarybos posėdyje

D. Grybauskaitė ir V. Landsbergis. Nuotr. prezidentas.lt

Vytauto Landsbergio kalba TS-LKD Tarybos posėdyje sausio 25 d.

Andrius daug ką pasakė - ir labai aiškiai, ir truputį vienpusiškai. Bandysiu papildyti, primindamas, kad ne vien tie, kurie valdžioje, yra kalti dėl įvairių negerų dalykų. Mes turime nepamiršti ir savo atsakomybės ir už ankstesnį laiką, ir kai kada už dabartinį elgesį. Jeigu būtų nuolatinis monitoringas mūsų partijoje, vertinantis ir balsavimus Seime ir visokias kitokias akcijas, net ne akcijas, o pasisakymus, kurie ne visada yra patys geriausi, tai mažiau klaidų darytume. Viena mūsų yra polinkis  į abejingumą ir visų negerovių priskyrimas politiniams oponentams. Kitaip sakant, jeigu jų nebūtų, arba jeigu mes įstengtumėme juos nušluoti, tada jau Lietuva klestėtų, mūsų valdoma. Tą labai lengva pajusti, todėl tokių klaidų nedarykime.

Apskritai kai kalbame apie padėtį, tai bet kuri padėtis neturi ribų. Yra viso pasaulio padėtis, o pasaulis labai problemiškas. Pasaulis galėtų dažniau susimąstyti, ar jis apskritai nori išlikti ir kaip jis gyvens po šimto metų. O šiaip jau padėtis turėtų būti matoma tam tikrais koncentriškais ratais. Lietuva yra arčiausiai, mes patys esame Lietuva, jos dalis. Ir Lietuva yra dalis mūsų atsakomybės. Mūsų veiklumas ar neveiklumas, mūsų teisingas ar besiblaškantis ir prieštaringas sprendimas, visa tai turėtų būti mūsų svarstymų dalis galimai kuo dažniau, nebijant panagrinėti padėties, įskaitant mūsų vaidmenį toje padėtyje. Kad ir čia ką tik paminėtas pavojingasis referendumas, kuriame galų gale Konstitucinis Teismas pasakė tai, ką mes bandėm sakyti ir anksčiau,o referendumo šalininkai bandydavo kaip nors išsisukinėti, esą čia ne taip , ne prieš Europos Sąjungą. Aišku, kad tai prieš Europos Sąjungą, prieš mūsų sutartį. Kitaip sakant, mes pažeidžiame sutartį, juk net propagandistai bandydavo sakyti: „tai dar neaišku ar mus išmes, gal neišmes iš Europos Sąjungos, gal baus kaip nors kitaip.“ Būsim vis tiek apsijuokę, būsim  žeminami, neteksime tam tikrų Europos Sąjungos paramos būdų; o tai ne vien finansinė parama, bet ir politinė parama, politinė apsauga mūsų nestabilioje, gana trapioje geopolitinėje situacijoje. Tad mums numoti ranka ar mus remia, ar mus gerbia Europos Sąjunga, būtų savižudybė. Aš esu sakęs anksčiau, galbūt partijos dokumentuose tai yra, galų gale tai pasakė ir Konstitucinis Teismas, nes ko gera draugas Z.Vaigauskas bus prispaustas  pripažinti tuos nevykusius parašus, kad jų kaip ir netrūktų. Bet ar tai tokia fatališka padėtis, kad po to einame į visuotinio populistinio referendumo riziką, kuri atvertų duris neribotiems lengvai skelbiamiems referendumams bet kokiu klausimu, o tada kitos valdžios struktūros darytųsi net mažai reikalingos. Kas ten iš tos Vyriausybės ar iš to Seimo, jeigu galima parinkti parašų ir viską pakabinti su klaustuku, ką jie ten svarsto. O čia gal Tauta pabalsuos, Tauta rašoma iš didžiosios raidės. Toks naujas altorius jau statomas, nors kaip žinome, pusė Lietuvos gyventojų neina į rinkimus ir nebalsuoja. Čia brandos stoka, tuo turėtumėm rūpintis, nes čia irgi yra mūsų atsakomybė, kad žmonės nebūtų nusivylę politika apskritai, kad nebūtų nusivylę visais politikais. Mes turėtume būti tie, kuriais mažiau nusiviliama ir kurie gali parodyti skirtumą: kodėl reikia palaikyti tam tikrą kryptį ir kodėl verta eiti į rinkimus ir balsuoti ir apginti padėtį savivaldybėse, sakysim Rytų Lietuvoje, ir Vilniuje ir kitur, žinoma, ir Seime. Rinkimai į Europos Parlamentą turi veikiau simbolinę ir prestižo reikšmę, kuo pasitiki rinkėjai Lietuvoje - tie rinkėjai, kurie apskritai ateina balsuoti, nes kiti, kurie moja ranka į viską, tai net neaišku apie ką reiktų kalbėti.

Tad štai tas dualizmas, referendumo klasta yra įvardinta: kad tai referendumas prieš  mūsų buvimą Europos Sąjungoje. Ir dabar tegul ten ponas Šliužas su Paleckiu ir Panka ginčijasi su Konstituciniu Teismu, kad jie už Europos Sąjungą. Taigi aiškumas nors vienu klausimu, bet jis mums primena, kad tų klausimų yra daug ir grėsmės yra ne tik išorinės, jos labai aiškios, dažnai įvardijamos, bet ir bandomos suniekinti: „Ai, jūs  vis bijote Rusijos!“ Na, pažiūrėkim ką Rusija daro, ką daro Gruzijoje,  Ukrainoje? Ar verta "bijoti" tokių veiksmų, gal neverta, gal tai „fain“? Tegul taip daro ir su mumis, tegul ateina, prievartauja, paperka, sujaukia, o ko čia bijoti? Gal bus gerai po tokiu šeimininkų  kaip ponas Putinas? Geras vyras, ar ne? Šią propagandą mes matome ir ji dabar atvira. Rusijos dabartinė valdžia atvirai antidemokratinė, atvirai antieuropietiška. Kažkada buvo  žaidžiama prieš Ameriką, bet atskiriant Europą kaip geresnę – gal bus mūsų dujų satelitė, prisitrauksim ją per berluskonius ar per šrioderius ir gerai bus mums su tokia Europa. Dabar Europa nepateisino pono Putino vilčių ir net pabandė nuskriausti  Rusiją viliodama tokias, Rusijos požiūriu, nestabilias gretimas valstybes, kurios tartum gali būti suvedžiotos. Ir jas apsaugoti nuo Europos reikia naudojant ekonominę ar net diversinę, smurtinę jėgą. Tas aiškumas yra atėjęs. Laikomės kartu, tad savų, Lietuvos  žmonių tarpe turime nebijoti kalbėti aiškiai ir toliau laikytis, kad Europa yra mūsų atrama, mūsų vertybė, o mes - jos dalis. Ir puldinėjimai visokie, netiesioginiai per referendumus ar tiesiogiai niekinant kokius Europos trūkumus arba silpnybes, - čia turime matyti visumą.

Už Europos padėtį, jos ateitį, taip pat yra dalis mūsų atsakomybės. Mes turime ten ką veikti. Ir Europos Parlamente, į kurį dabar kelsime ir rinksime kandidatus, irgi yra kas veikti, tik žmonėms per mažai aiškiname, čia yra mūsų neveiklumas. Viena mūsų partija visko neišaiškins, bet mūsų partija galėjo padaryti daugiau, kad susivoktų būsimas rinkėjas, kuris turėtų rūpėti ne vien kaip rinkėjas, o kaip Lietuvos ir Europos pilietis, suprantantis reikšmę, kad mes esame Europoje. Tai yra gerai, o kad mes stengiamės gerinti Europą, tai irgi yra gerai. Tai irgi mūsų misija. Toli gražu nesame tobuli ar kokie mokytojai visiems europiečiams, bet kai kur mūsų patirtis ir principingumo likutis yra reikalingi - nuskamba ir turi reikšmės. Taip tuose koncentriniuose ratuose jau yra ir Lietuva, ir mūsų partija.

Reikia suvokti, kad ir partijoje vyksta tam tikri pokyčiai bet pasirinkimai, partija keičiasi ir gali dar labiau keistis. Aš matau buvusią, dar tebejuntamą vertybinę, idealistinę kryptį, bet matau ir vis stiprėjančią pragmatinę, karjeristinę ar dar kokią nors partijos vidinių sumaiščių ir makalynių kryptį. Galbūt tai neišvengiami dalykai, bet reikia juos matyti ir įvardinti. Mano tokia lemtis, kad aš vis imu ir ką nors įvardinu.

Antrasis mūsų problemų ratas aplink Lietuvą, tai yra „už jūsų ir už mūsų laisvę“. Geriau sakyti pirmoje vietoje „už jūsų“, nes jūsų laisvė yra mūsų laisvės garantas. Mes taip tiesiog rūpindamiesi kitais, paslapčiomis, pragmatiškai rūpinamės ir savimi. Ir kažkada skelbdami savo laisvę matėme ją kaip pavyzdį  ir paskatinimą kitiems. Dabar Ukraina yra toks artimas, jaudinantis pavyzdys, o jos likimas dar tikrai neaiškus. Dar neaišku, ar Maidanas negali būti paverstas 1905 metų „Dvorcovaja ploščiad“ su masinėmis skerdynėmis ir visiškos diktatūros įvedimu  Ukrainoje, bent  bandymu tai įvesti, kad ne tik nomenklatūros ir visų blogų jėgų valdžia būtų išsaugota, bet kad ir Ukraina naiviai mąstančio europiečio akyse būtų sukompromituota. Tartum tai Ukraina ateitų, išžudytų savo protestuotojus, savo demokratijos kovotojus. Matai, Ukraina  atėjo, išžudė, tai mes daugiau su Ukraina nė nekalbame, nusigręžiame nuo jos amžiams. To norėtų ponas Putinas, ukrainiečiai pakankamai tai supranta, bet jie karšto būdo žmonės, yra radikalių organizacijų, kurios nori muštis, arba jų tarpe yra infiltruotų veikėjų, kurie ragina eiti muštis – tegul arba jie mus ištratina, arba mes juos! Čia kaip tik Kremliaus scenarijus. Tai visos Europos ateitis ir tuo pačiu mūsų atsakomybė ten esant, jokiu būdu ne bėgant, nes suprantam, kas už to slepiasi. Reikia joje būti ir aiškinti tuos dalykus, kurie mūsų supratimu yra nukrypimai, kraštutinumai į neatsakomybę. Galų gale ir išlikimo vertybių saugojimą, o tarp jų  bemaž pirmoji yra šeima. Europa yra demografiškai nusilpusi ir tartum nenori gyventi. Bet ar Lietuva nori gyventi, man nėra aišku. Apie tai reikia be baimės kalbėti garsiai. Man atrodo, kad tai nėra pesimizmo skleidimas. Tai signalas. Būtent signalas - nemiegokim ir nekiškim galvos po priegalviu. Kas gali pasakyti, jeigu ne mes, nes kiti bijos – o, mes čia neteksim balsų, suerzinsim kokius nors miegančius, tai jie tikrai už mus nebalsuos... O mes kalbam, kas reikalinga.
Yra ir didelis globalus dalykas - ekonominė civilizacija. Aš bandau apie tai kitur kalbėti kaip balsas tyruose, bet galiu pasakyti ir čia. Ar nevažiuoja visas bendras pasaulinis reikalas klaidingais bėgiais? Mes nieko naujo negirdime aplinkui svarstant, ar tai būtų Amerika, Europa ar pasauliniai dalykai – tik ekonomika, ekonomika, ekonomika... Marksistai, visi marksistai. Ir niekas nepasako - nejau gyvenimas tai ekonomika? Ar tik ekonomika? Ar ekonomika pirmoje vietoje? Mes prisiklausėm to per bolševikmetį iki begalybės vis pasiteisinant, kodėl kitose srityse blogai. Blogai žmogiškumas, blogai kulturoj, blogai dvasingumas. Tai tą darysim vėliau, vėliau, mat pirmiau reikia pamaitinti žmogų, pirmiau reikia jį aprengti. Šita primityvaus materializmo demagogija tebegyva. Ne tik Lietuvoje, nes visa Europa yra kažkokia postsovietinė. Matykime tai. Kai kada pagalvokime, ar patys nesame apsvaigę pirmiausiai kalbėdami - kaip gi mums pataisyti ekonomiką. Neva tada jau viskas bus gerai, o kokioje padėtyje yra žmonių dvasia, jų noras gyventi, jų  sugebėjimas  džiaugtis gyvenimu ne tik per kišenę? Va, įdėsim dešimt litų į kišenę, ir visi bus laimingi. Nieko panašaus, pusė jų nueis nusipirkti svaigalų, atsiprašau Tautos didžiąja raide. Realybė yra truputį kitokia, negu tų susitelkusių į pseudopatriotines organizacijas. Mes būkime realūs patriotai, žadinkime miegantį lietuvį ir ne tik lietuvį. Aš ukrainiečiams sakiau - pasiekit, kad jūsų  rusakalbiai būtų ukrainiečiai, - štai rusiškai kalbantis ukrainietis, totorius ukrainietis, kad visi pasijustų ukrainiečiai, tada jūs išliksite, išlipsite iš tos skylės, į kurią jus įgrūdo sovietizmas. Tad mes apie tai irgi turime galvoti ir būtent šitaip. Nors mūsų vietiniai lenkų veikėjai, kai kuriuos ir rusų veikėjus prisivilioja, elgtųsi ir bjauriai ir nemandagiai ir nekultūringai, turime matyti, kad ir jie mūsų žmonės. Visi kartu tempiam naštą ir turim vieni kitiems padėti, o padėti, tai nebūtinai muštis tarpusavyje ar spirti į užpakalį. Štai keli mano samprotavimai.   

Vytautas Landsbergis

•••••••

Vietoj ekspertai.eu komentaro

Šis eilėraštis buvo parašytas 1978 metais, publikuotas 1989 metais išleistoje aktoriaus poezijos knygelėje "Ugnies kryžius".

Nelegalioje, išleistoje pogrindžio sąlygomis, be jokių skirties ženklų, tuomet dalintoje nemokamai.

Kęstutis Genys

Rekviem

Štai, koks finalas! Štai, kokia baigmė, Justinai!
Po nuosprendžiu – prisiekusiųjų parašai...
Ne pirmas tu ir, žinoma, ne paskutinis
Tėvynės duobkasiams madrigalus rašei...

Teisybė – pakasta, teisybė – nutylėta.
Kas leido jums kalbėt visos tautos vardu?
Kieno tas kraujas, nekaltai pralietas?
Kur dingo nekaltieji ir kodėl nėra kaltų?

Kieno vardu pralietas buvo kraujas? Aiman!
Kaip nusiplauti mums supurvintas rankas?
Kas išdavė? Kas buvo Abelis? Kas Kainas?
Jeigu ne mes – ne tu, ne aš – tai kas?

Ne ta giesmė, Justinai, ir ne tos litanijos...
Ne jūs Prisikėlimui skambinsit varpais.
Ne, Mieželaiti! Ne, Justinai Marcinkevičiau!
Jeigu ne mes jus teisim, Dievas jus nuteis!