Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ grįžta į kino ekranus

„Susitikimas su nauju lietuvišku filmu tikrai neapvils žiūrovų“, – 1965 m., artėjant „Niekas nenorėjo mirti“ premjerai, „Ekrano naujienose“ rašė A. Viesulas. Filmo laukta su dideliu nekantrumu ir dar didesniais lūkesčiais, nes garsas apie jauną talentingą režisierių Vytautą Žalakevičių jau buvo pasklidęs ne tik Lietuvoje, bet ir visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Simboliška, kad beveik po 50 metų „Niekas nenorėjo mirti“ grįžta į kino teatrų repertuarus suskaitmenintas ir taip pritaikytas šiuolaikiniam ekranui. Tik ar laukia jo šiuolaikinis žiūrovas?

Lietuvos kino centro iniciatyva vaizdo ir garso kokybę atgavęs filmas „Skalvijos“ ekrane bus rodomas du sekmadienius (kovo 9, 16 d.) „Kino klasikos vakaruose“. Jie skirti supažindinti žiūrovus su kino istorijai reikšmingais filmais, kiekvieną jų lydi specialūs pristatymai. Kovo 9 d. V. Žalakevičiaus filmą pristatys kino kritikė Rasa Paukštytė, šiam filmui paskyrusi knygą „Aš nežinau...“ (1997). Kovo 16 d. prisiminimais dalinsis aktorius Juozas Budraitis. Jauniausiojo iš keturių brolių Lokio vaidmuo – jo debiutas kine.

Prieš dvi dešimtis metų rusų kino kritikas Michailas Trofimenkovas recenzijoje, publikuotoje knygoje „Aš nežinau...“, reziumavo, kodėl „Niekas nenorėjo mirti“ vadinamas nemaria lietuviška kino klasika: „Klasika todėl, kad plastika – gryna, grožis – tapybiškas, aktorių vaidyba – lakoniška ir tiksli. Klasika todėl, kad karti žmogaus išmintis ir dramaturgija – nevienaprasmė. Galų gale klasika todėl, kad filmas laisvas nuo laiko vėjo atneštų ideologijos šiukšlių.“

Greičiausiai todėl ir šiandien pirmiausia norisi kalbėti ne tik apie tai, kad „Niekas nenorėjo mirti“ buvo pirmasis sovietinės Lietuvos filmas, atvirai parodęs partizanų kovas, tačiau palaikęs sovietų valdžią, kad su juo išgarsėjo daugelis mūsų aktorių – Regimantas Adomaitis, Algimantas Masiulis, Donatas Banionis, Laimonas Noreika. Norisi prisiminti visuomet aktualią žmogaus vidinę tragediją, jo sudėtingą padėtį tarp dviejų ugnių ir norą gyventi ne pastumdėlio, o laisvo žmogaus gyvenimą. Dinamiškas, aiškią takoskyrą tarp dviejų stovyklų nubrėžęs filmas laikomas lietuviško vesterno pavyzdžiu.

Kitados ne vieną apdovanojimą pelnė ne tik filmą režisavęs ir scenarijų jam parengęs V. Žalakevičius, bet ir pirmą kartą su juo dirbęs operatorius Jonas Gricius, vieną pagrindinių vaidmenų atlikęs D. Banionis. 1965–1966 m. vienas po kito į jų rankas nusileido Karlovi Varų, Sąjunginio Kijevo, Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalių prizai, valstybiniai apdovanojimai. 1995 m. minint kino šimtmetį, UNESCO V. Žalakevičiaus filmą įtraukė į reikšmingiausių kino kūrinių šimtuką.

Po filmo „Niekas nenorėjo mirti“ V. Žalakevičius režisavo tokius filmus kaip „Tas saldus žodis – Laisvė“ (1972), „Avarija“ (1973), „Kentaurai“ (1979), daug bendradarbiavo su režisieriumi Almantu Grikevičiumi, parašė scenarijus jo filmams „Jausmai“ (1966), „Ave Vita“ (1969), „Faktas“ ir kt.