Žvėries skaičius. Valerija Novodvorskaja apie Vladimirą Leniną

Šį straipsnį reikėtų pažymėti N 45. Jis tiems, kam daugiau nei 45-eri, ir vyresniems, kurie prisimena lapkričio 7 dieną raudonomis vėliavėlėmis apkaišytą buvusios konservatorijos balkoną Vilniuje ir paradus, kuriuose darbo liaudis dalyvaudavo savanoriškai priverstiniu būdu, minėdama eilines Spalio revoliucijos metines.

... Pamenate, Gorkio pjesėje „Dugne“ senas Aktorius apgailėtinuose nakvynės namuose, cituodamas Berangerį, patetiškai dėsto rusų inteligentijos devizą: „Ponai, jei iš tikrųjų pasaulis kelio neranda, tuomet pagarba bepročiui, kuris atneš žmonijai auksinį sapną.“

Tai labai panašu į mus. Inteligentijai maža teisingumo juridine prasme, tai yra visų lygybės prieš įstatymą, maža ir humanizmo (o jo buvo užtektinai iki Vasario revoliucijos, „engiant“ monarchijai). Rusų inteligentijai buvo reikalinga Tiesa, šventa tiesa ir čia, dabar, šioje nuodėmingoje Žemėje. Tai yra utopija. Net Berangerio principu į tokį prašmatnų gyvenimą pasaulis kelio surasti nemokėjo (ir ačiū Dievui, nes kitaip rusų inteligentijai ir emigruoti nebūtų buvę kur). Vadinasi, turėjo atsirasti bepročių: menševikų, anarchistų, eserų, kurie vietoj realaus gyvenimo pasiūlė šaliai bent jau auksinį sapną. Kad ir neilgam. Ir patikrino.

Olės Lukojės, pasipuošusios spalvotu skėčiu ir švirkštu, pripildytu saldaus pienelio, kad akelės suliptų, vaidmenį lemta buvo suvaidinti Kerenskiui. Auksinis sapnas: respublika, Steigiamasisis susirinkimas, Laikinoji vyriausybė, panelės su raudonais kaspinais, caro brolis, reikalaujantis Steigiamojo susirinkimo mandato sostui užimti, 8 valandų darbo diena, moterų teisė balsuoti, rinkimai į Steigiamąjį susirinkimą pagal partijų sąrašus, europietiškos teisės ir laisvės – visa tai truko 8 mėnesius. Beveik letargas...

Atsibudimas buvo toks siaubingas, kad mes atgaline data mąstom: ar nevertėtų atiduoti teismui ir Kerenskio, ir Bloko, ir Viktoro Černovo, pagrindinio dešiniojo esero, ir pakylėtų bepročių nihilistų, kurie mus įtraukė į tai, kur mes gimėme, gyvenome ir, greičiausiai, numirsime, sąžines? Ar jie visi nėra nusikaltėliai, įskaitant Miliukovą ir Nabokovą?

Tų senų audrų amžininkai, kuriuos užklupo istorijos cunamis ir kurie gebėjo analizuoti ir apibendrinti, poetai ir istorikai, kaip Berdiajevas ir Kannegisseras, kalbėjo apie aštuonis Utopijos mėnesius beveik tais pačiais išsireiškimais kaip ir Berangeris. Kannegisseras, kurio trumpas ir nuostabus gyvenimas baigėsi sušaudymu ir kurio vyriškumas nustebino net čekistus, paliko mums keturias eilutes, vertas istorinio traktato: „Prie kapo duobės džiaugsmingam sapne prisiminsime Rusiją, Laisvę ir Kerenskį ant balto žirgo.“

O iš tikrųjų Kerenskis prie arklio niekada net nebuvo priėjęs... Jis buvo pozuotojas ir frazių švaistytojas, dėl gražaus žodelio ir plataus mosto nepagailėjęs visos šalies. Minkštas inteligentiškas caras pats atsisakė sosto, pražudydamas šalį savo nenuoseklumu. Politikas romantikas, neatsakingas revoliucionierius ir plepys Kerenskis pražudė Rusiją savo nesugebėjimu, nemokėjimu užsiimti reikalu ir numatyti bent du žingsnius į priekį. Jis elgėsi kaip herojiškas scenos meilužis, tačiau nesugebėjo suprasti ir pamatyti, kad jo spektaklis jau turėjo režisierių. Susikaupusį, nesustabdomą, be gailesčio ir emocijų, viską skaičiuojantį, kaip bedvasė mašina...

Rusijos gelbėtojo neatsirado... Kristų, jei jis ir buvo, pametė... Tačiau apaštalai, be abejo, buvo. Sąžiningai kovęsi ir paaukoję gyvybes, neatsitraukę, nepalūžę. Tokie, kaip tas pats Leonidas Kannegisseras, taip pat Nikolajus Gumiliovas, admirolas Kolčakas, daktaras Botkinas, kuris išėjo į mirtį kartu su caro šeima ir savo mažuoju pacientu Aleksejumi. Atsisakę bendradarbiauti su bolševikais ir žuvę VČK kalėjimuose inteligentai: karininkai, dvasininkai, tikintieji. Metropolitas Veniaminas, Liubovė Novosilceva, baltieji karininkai, kritę mūšyje, o ne išplaukę užsienin, Baltojo judėjimo ryšininkė Marija Zacharčenko, generolo Kutepovo dukterėčia, pasilikusi paskutinę kulką sau.

Gelbėtojo neatsirado, o štai Antikristas buvo. Puikus Antikristas, pragaro, kuriuo jis sėkmingai ir, regis, negrįžtamai pavertė Rusiją, demiurgas. Taip negrįžtamai, kad virš Kremliaus vis dar dega raudonos žvaigždės, kaip absoliutaus Blogio vizitinė kortelė, o pats Demiurgas guli patogiau už bet kokį Cheopsą pagrindinės šalies aikštės piramidėje.

8 mėnesius kadetai, progresyvistai ir enesai (pagal įsitikinimus kairieji, tačiau pagal veiksmus nekalti liaudininkai iki teroristinio periodo, tai yra svajotojai ir don Kichotai), ir dešinieji, nuo kunigaikščio Lvovo iki paties Kerenskio, vaizdavo ir net tikėjo, kad jie kažką valdo ir kažkur veda, kad jie teisėti ir pripažinti šalyje, kad jie Valstybės dūmos įpėdiniai. Jie tikėjo, kad galima pažaboti XX amžiaus pugačiovinį cunamį.

Tačiau šios kraupios stichijos, nepagailėjusios ne tik senų kapitonų bei jų žmonų, tačiau ir kapitonų dukterų, priešakyje, stichijos, pradėjusios ne be socialistinių „mokytojų“ klasinį terorą prieš dvarininkus, pasiturinčius sluoksnius ir tiesiog prieš raštingus žmones, stovėjo visai ne Pugačiovas. Stovėjo žmogus kompiuteris, fanatikas, gebėjęs nesižavėti, griovėjas, vedinas keršto ir šalto utopijos jausmo.

Jo priešai tiesiog gyveno, kapstydamiesi situacijoje ir netiksliai smūgiuodami. Jis, V. Uljanovas, Blogio įsikūnijimas, žaidė. Žaidė visose lentose iš karto, nesibjaurėdamas keisti taisykles žaidimo metu. O kai prireikdavo, jis sumaišydavo figūras, nušluodamas jas nuo lentos, mušdamas lenta per galvą ir priešais esantį didmeistrį, ir žiūrovus, ir varžybų teisėjus.

„... Įsitaisome pačiame aukščiausiame taške. Beribis kraštovaizdis, neapsakomas grožis... Aš nusiteikiu aukštumoms ir jau pasirengusi deklamuoti Šekspyrą, Baironą. Žiūriu į Vladimirą Iljičių: jis sėdi, stipriai susimąstęs, ir staiga drožia: „O kaip stipriai mums šiukšlina menševikai“ (M. Essen, „Susitikimai su Leninu pirmosios Rusijos revoliucijos metu“).

Nėra kitos tokios istorinės figūros, dėl kurios taip būtų klydę amžininkai, palikuonys, istorikai, rašytojai, dramaturgai ir politikai. Dar galima būtų suprasti varganus komunistus, kurie, papuolę į Stalino krosnį, iš sielvarto ir nelaimės įsivaizdavo, kad prie Lenino būtų vėsiau. Štai čia atsirado daugybė mitų: apie tai, kad Leniną ištvirkino Stalinas, apie „gerąjį senelį Leniną“, apie „socializmą žmogišku veidu“, kurį jis, neva, planavo ir kuriuo nuoširdžiai tikėjo, regis, Mlynaržas, Gorbis, tiesą sakant, ir pats Dubčekas su draugais. O ir dabar, atrodo, yra kažkokie „eurokomunistai“ ir italai, ir prancūzai, kurie tiki toliau. Pats Orwellas tikėjo, kol 1930-iais atvykęs gelbėti Ispanijos nuo Franco, nepapuolė į komunistų Kremliaus valdomas letenas. Lagerius perėję ir per stebuklą išlikę partiečiai svajojo apie tai, kad pasibaigtų Stalino era ir jie grįžtų į Lenino normas.

Stalinas, aišku, monstras, tačiau jis savo konclagerį statė ne tuščioje vietoje. Leninas jam išrausė visai padorią duobę. Lengva buvo nemokšai Stalinui, praeityje seminaristui ir banditėliui, iš kurio šaipėsi mokyti marksistai Paryžiuje dėl kalbų nemokėjimo, sunaikinti civilizaciją vienoje šeštojoje sausumos dalyje. Stalinas nebūtų sugebėjęs išsaugoti pragarišką Utopijos medį ir vilkti jį per 1905 metų revoliuciją, 1914 metų karą, Vasario revoliuciją, pilietinį karą, Kronštatą ir NEP‘ą. Leninas buvo geriausias Machiavellio mokinys.

Ir visi šilti prisiminimai apie gerąjį „senelį“ visiškai melagingi.

 „...Buvo dešiniarankis. Nebuvo silpnas, tačiau nebuvo ir labai stiprus. Fizinio darbo nedirbo. Nebent šeštadieninėje talkoje. Prisimenu, pataisė tvorą, kai buvo tremtyje. Pasivaikščiojimuose negreit pavargdavo. Buvo judrus. Mėgo vaikščioti. Namuose nuolat vaikščiodavo po kambarį, iš kampo į kampą, kartais ant pirštų. Kažką apmąstydamas. Kodėl ant pirštų? Manau, kad netrukdytų šeimininkams, kurių butą nuomodavo; taip pat ir emigracijoje. Tačiau tai tik iš dalies. Tikriausiai dar ir todėl, kad dėl tokios greitos begarsės eisenos ant pirštų galėdavo geriau susikoncentruoti. Gulėti visiškai nemėgo. Nebūdavo sustingęs, nepatirdavo ir drebulio ar traukulių. Judesiai nebuvo minkšti, tačiau jie nebuvo staigūs ar kampuoti.
Vaikščiodavo greitai. Eidamas nesvyruodavo ir rankomis nemosikuodavo.
Nebuvo nerangus, veikiau miklus. Netvarkingų ar skubotų judesių nedarydavo. Tvirtai stovėjo ant kojų“. (Iš N. Krupskajos atsakymų „Žmogaus smegenų institutui“).

Kaip bebūtų keista, arčiausiai tiesos Stalino baladė, jo paties inspiruota, apie du sakalus viename ąžuole: „Pirmas sakalas – Leninas, antras sakalas – Stalinas“. Bendrininkai, partneriai. O kai pirmasis sakalas 1922 metais nusilpo, antrasis jį užkapojo. Tarp jų, maitvanagių, ryklių, grifų, taip priimta. Bandos dėsnis. Silpnuosius pribaigia. „Laiškas suvažiavimui“ – tai silpnesnio grobuonies mėginimas kreiptis į menkesnius šakalus, kad susidorotų su grobuonim nugalėtoju. Irgi ne jautruolio planas. Būtų suveikęs, jei Trockis, Zinovjevas, Bucharinas, Radekas ir kiti būsimų sušaudymų procesų dalyviai nebūtų buvę idiotai ir būtų užpuolę Staliną, grąžindami valdžią Leninui.

O apie mirtį, kaip kiekvienas ateistas, jis negalvojo. Ir dvikovoje su Stalinu jis visai ne arkangelas Mykolas, nugalintis gyvatę, nevidoną, velnią. Leninas kartą ir visiems laikams pasakė blogiausia: „Moralu tai, kas padeda komunizmo pergalei...“ Protingas cinikas, jis neteikė visuomenei melo, jis kalbėjo tiesą ir atvirai šaipėsi iš humanistų, iš Vakarų, iš istorikų.

Jis visus apmovė todėl, kad turėjo reikalų su tais, kurie buvo dailidės, atsidūrę prieš baldininką. Tai yra, jie visi pasirodė besą niekiniai. Leninas turi labai mažai žmogiškumo: nei aistrų, nei meilės, nei vaikų, nei romanų (neskaitant „geltonų“ paskalų apie Inesą Armand, su kuria santykiai buvo egoistiniai ir vienadieniai. Kvailiojimas. Prasiblaškymas).

Nebent jaunuolio meilė broliui Sašai? (Aleksandras Uljanovas buvo nubaustas mirties bausme už pasikėsinimą į carą Aleksandrą III, vert. past.). Vargu... Tačiau net jei tai tiesa, broliški Uljanovų jausmai brangiai kainavo Rusijai ir žmonijai: Vladimiras sunaikino šalį, kuri nubaudė Sašą mirties bausme, nesirinkdamas tarp teisiųjų ir kaltųjų.

„... nedidelio ūgio, tvirto sudėjimo, trumpo kaklo, apvalaus raudono veido, barzdą ir ūsus skuta, nosis šiek tiek užriesta, aštraus žvilgsnio, plikas, plaukų spalva ruda, kakta aukšta, beveik visada nešioja ant rankos neperšlampamą apsiaustą...“ (Iš Lenino aprašymo, išsiuntinėto Maskvos saugumo skyriui dėl Lenino arešto 1908 metais.)

Ir ta Blogio epidemija, ta pandemija pasirodė besanti baisesnė už marą, raupsus, AIDS ir ispanišką gripą. Visos aukos Kinijoje, Kambodžoje, Laose, taip pat Ispanijos maišto nuostoliai, nesuskaičiuojami mėginimai (su tūkstančiais aukų) įdiegti marksizmą Afrikoje ir Lotynų Amerikoje, mažiausiai pusė atsakomybės už Antrąjį pasaulinį karą, visos nelaimės, mirties bausmės, kankinimai ir Rytų Europos sukilimai – visas tas pasaulinis Blogis taip pat ėjo ir atėjo per baisius Vladimiro Iljičiaus talentus.

Jis buvo tikras Griovimo Meistras; Stalinas – tik jo niūrus pameistrys, šio bei to išmokęs mokinys. Daugelį būdų jis įsisavino: jų užteko, kad apmautų Rooseveltą ir Churchilį, užteko Jaltai, Molotovo ir Ribbentropo paktui, „Lenino gvardijos“ intrigoms, o ją jis pasmaugė kaip šeškas vištas: po vieną. O šiaip Stalinas bukai ėjo Lenino bėgiais. Ar daug reikia proto, kad XX amžiaus viduryje sukurtum baime, geležimi, krauju valdomą valstybę, naudodamas X a. pr. m. erą faraonų metodus?

Šėtonas taip pat turi mokinius su šakėmis ir keptuvėmis. Tačiau pragarą reikia pastatyti. Taip, kad atėjusieji liktų amžini kaip ir pati amžinybė. Leninas buvo retas protingos šaltakraujiškos galvos ir negailestingos šaltos širdies ir rankų derinys, tik rankų, skirtingai nuo Pontijaus Piloto, jis niekada net dėl vaizdo nemėgino nusiplauti. Kuo reikia būti, kad net neapsimetinėtum švaručiu? Reikia nukryžiuoti? Nukryžiuosim. Ir nepasakysim, kad esam kalti dėl to teisuolio kraujo.

Nuo 1917 metų ir iki pabaigos kas antrame Lenino straipsnyje kviečiama vykdyti masinį terorą. Jis reikalauja kraujo ramiai, kaip mėsininkas, kimšdamas kraujinę dešrą. Ir paskutiniais savo dokumentais jis siekia to paties: kraujo ir mirties. Net mirties patale.

Tačiau jis manė, kad nužudymas turi būti funkcionalus. Nužudyti Buchariną, Trockį, Kamenevą, Piatakovą, Sokolnikovą nebuvo revoliucijos interesas. Asmeniniai Stalino interesai, kad konkurentai būtų sunaikinti, nes kitaip jis negalėjo iškilti; būdamas paskutiniuoju tarp lygiųjų, turėjo atrodyti Leninui kaip kvailumo ir neūkiškumo viršūnė. Jo santykiai su kadrais buvo kitokie. Plieninė, hipnotizuojanti valia, aukštas intelekto koeficientas, politiko ir demagogo sugebėjimai – visa tai darė Iljičių nenuspėjamu, charizmatiniu lyderiu. Jis buvo nepasiekiamas, jo negalima buvo nuginčyti. Beliko vadovautis jo palikimu, ką kai kurie vargani kairieji protai tebedaro ir šiandien; ir beveik visą praėjusį šimtmetį neranda didesnio autoriteto.

Todėl Bucharino ar Trockio erezija Leninui buvo nepavojinga. Jis galėdavo ramiai išklausyti; paskutinis žodis priklausė jam. Sausas ir surambėjęs cinikas, pragmatikas iki kaulų smegenų, Leninas galėjo pasirodyti artimas ir giminiškas tik ištikus didelei bėdai Stalino letenose. Jis ir vaikų (rodiklis!) negalėdavo pakęsti; vis klausinėdavo vieno ir to paties: „Ar tu tapsi tikru bolševiku?“ Daugiau vaikai to fanatiko nedomindavo.

„...Jei klausydavosi muzikos, kitą dieną jausdavosi blogai. Paprastai išeidavo po pirmo veiksmo. Vieną kartą mačiau, kaip jie vos nesusimušė su Bogdanovu, pagriebė pagalius ir žvėries akimis žiūrėjo vienas į kitą (ypatingai Iljyčius). Apskritai jis karštakošis.

Medžioklės azartas – keturpėsčiam šliaužioti paskui antis. Rizika dėl rizikos – ne. Į vandenį puldavo pirmas. Ne dėl bailumo, o dėl išgąsčio. Drąsus ir narsus. (Iš N. Krupskajos atsakymų „Žmogaus smegenų institutui“).

Nelaimei, Uljanovui reikėjo ne valdžios. Kitaip jis nebūtų maitojęs ir laužęs Rusijos, o būtų tapęs prezidentu ir valdęs keturias ar penkias kadencijas, iki mirties. Jam reikėjo, kaip sakė Dostojevskis, „išspręsti mintį“, jam reikėjo utopijos. Nesuskaičiuojamos dešimtys milijonų šiltų žmonių, kurie dėl jo žuvo iš bado, nuo kulkų, pilietinio karo lauke, kalėjimuose, tiesiog trukdė jam kurti savo Čevengurą. Ne, Leninas nebuvo Stalino tipo sadistas, jis nesimėgavo aukų kančiomis.

Viskas buvo daug blogiau. Leninas suvokė žmones abstrakčiai, kaip kažkokią funkciją. Jie jam buvo neįdomūs. Jo Utopijai senoji žmonija, apsunkinta savanaudiškumu ir savimyla, netiko. Vadinasi – į šiukšlyną. Platus eksperimentatoriaus gestas. Leninas nebuvo pabaisa, jis buvo mąstanti mašina. O sako, kad robotai niekada nevaldė žmonių... Štai jums variantas, įvykęs toli prieš Aizeką Azimovą, štai jums marsiečių intelektualų antplūdis, ramiai ir be emocijų mintantis žmonių krauju.

„...Kuo daugiau reakcingos dvasininkijos ir reakcingos buržuazijos atstovų mums pasiseks tuo pretekstu sušaudyti, tuo geriau. Reikia būtent dabar tą publiką pamokyti taip, kad artimiausius kelis dešimtmečius apie jokį pasipriešinimą jie net nedrįstų galvoti (iš Lenino pranešimo politiniame biure 1922 metų kovo 19 dieną)“.

Verta įvertinti, ko pasiekė šis superkompiuteris per savo nelabai ilgą gyvenimą. Parašė kalną darbų, kuriuose rafinuotai išjuokė ir perbraukė visa, kas žmogiška, kas buvo sukurta Žemėje, dėl nefunkcionalumo ir neatitikimo jo Utopijai (20 tomų). Likusiuose 30 su trupučiu tomų jis atvirai ir ciniškai aiškino, kaip suriesti šalį į ožio ragą, ir po savęs paliko praktinį vadovą visiems autokratams ir totalitarinės valstybės statytojams (prieš ateinant į valdžią ir vėliau).

Leninas sukūrė partijai peilį, kuris turėjo minkštai, kaip sviestą, pjauti bet kokią visuomenę ir sunaikinti „buržuazinę“ civilizaciją. Jis, skirtingai nuo Nikolajaus II, Gumiliovo ir kitų romantikų, puikiai suprato, kuo baigsis karas. Kad „imperialistinį“ karą jo partija pavers pilietiniu, jis kaipmat suprato. O tai turėjo numatyti caras.

Ir visa Imperijos karo ir propagandos mašina pralaimėjo vieno žmogaus piktai valiai, nes tas žmogus suvokė realybę ir mokėjo joje būti! Jis žinojo ir apie to karo perspektyvos nebuvimą, ir tai, kad prancūzai pasinaudos „rusų avinais“, ir apie destruktyvų apkasų poveikį, ir apie baisią šautuvo jėgą buvusio valstiečio rankose.

Balandžio tezės – tai buvo didelis įžūlumas, kaip ir Spalio perversmas. Iš esmės, blefas. Tačiau priešininkai buvo prasti lošėjai, ir jokia korta jiems padėti negalėjo. Ir Leninas pasiėmė laimikį. Jis žinojo, kad pasiims. Jis matė, kad šalies nėra kam ginti.

Valkatos, girtuokliai, liumpenai, banditai, nusikaltėliai, idėjiniai anarchistai, maišto poetai, tokie kaip Bagrickis, kaimo samdiniai, veltėdžiai, nevykėliai – visa ta armija buvo Lenino apginkluota ir pasiųsta prieš dirbančius, pasiturinčius ir sėkmingus žmones.

Leninas melagingais kreipiniais sugebėjo neutralizuoti inteligentiją ir net privertė tuos neatsakingus idealistus dirbti sau (Majakovskis, Jeseninas, Bagrickis, daugybė dailininkų ir architektų, iš dalies net Blokas ir Grinas, o prieš tai Andrejevas ir Gorkis).

Atiduoti svetimą žemę valstiečiams, o vėliau ją atimti produktų pavidalu iki paskutinio grūdo; atiduoti vokiečiams Ukrainą, tačiau pasirašyti Bresto taiką; išprievartauti nepriklausomą Gruziją ir įsitempti ją į TSRS, o Lenkiją ir Suomiją paleisti, nes to kąsnio nebuvo galima praryti: „ponų“ Lenkija sumušė Tuchačevskį ir jo kaimenę.

Šiuose paradoksuose visa Lenino natūra. Realityvistas ir realistas, tačiau viskas dėl Utopijos išsaugojimo. O jei žmonės negali tapti angelais, tai reikia jiems nukirsti kojas: ims ir pakils, atpras nuo savanaudiškumo ir privačios nuosavybės.

„Reikia kaipmat atlikti masinį terorą, sušaudyti ir išvesti šimtus prostitučių kareiviams, buvusiems karininkams girdyti, ir panašiai. Nelaukti nė minutės. Veikti reikia visur. Masinės kratos. Sušaudymas už ginklo laikymą. Masinis menševikų ir nepatikimų išvežimas“. (V. Leninas. Raštų rinkinys, t. 35)

„Būtina atlikti masinį negailestingą terorą prieš ūkininkus, popus ir baltagvardiečius; įtartinus uždaryti koncentracijos stovyklose...“ (V. Leninas. Raštai, t. 29).

Kas buvo NEP‘as? Po Kronštato sukilimo Leninas suprato: juos nuvers. Reikia išsisukti, apgauti, tegu būsimos aukos pamaitina ir aprengia savo budelius.

Ir jos patikėjo. Išgelbėjo bolševikams valdžią, aprengė ir apavė.

Atsirado rezervas būsimam industrializavimui ir kolektyvizavimui. Nepmanai prie vairo. O patiems išeiti? Jei šalis pati save maitina, jei yra savininkai, niekas nekentės komisarų. Leninas numatė viską: jis sukūrė postmodernią Inkviziciją – VČK. Mėsmalę, kurios nesustabdysi, jei nesusprogdinsi į gabaliukus. Malančią net tuos, kurie suka rankenėlę.

Leninas susitvarkė net su Vakarais. Geležinė formulė: „Jie ne tik parduos mums tą virvę, ant kurios mes juos pakarsime, jie ją duos mums kreditan.“

Leninas leido sau viską, net kankinimus ir Solovkų pragarą. Ir prasprūdo. Numirė savo lovoje.

Jis nubloškė Rusiją į trečią tūkstantmetį prieš Kristaus gimimą. Su piramidėmis, gyvu dievu: faraonais, vergija ir panieka paprastiems žmonėms.

Tebūnie prakeiktas.

Vertė Alicija Žukauskaitė

Šaltinis: medved-magazine.ru