Dar palauksim Ukrainos ir ES vedybų. Rusija netiki ašaromis

Nepalankūs orai šiandieną pasitinka Vilniuje prasidėsiantį Europos šalių vadovų susitikimą. Politinės šlapdribos ir artėjančios žiemos vėjai – ne pats geriausias metas sužadėtuvėms. 28 ES šalių vadovai ir 6 Rytų partnerės Lietuvoje turėjo atšvęsti ES bei Moldovos ir Ukrainos įžadus – ES asociacijos sutarties pasirašymą. Deja, Rusija laiko prirakinusi vieną iš nuotakų Rytų bokšte. Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius kelis kartus lėkė į Maskvą prašydamas Rusijos leidimo išsiskirti, tačiau buvo prispaustas prie sienos ir grįžo su ekonominių pažadų lauknešėliu. Rusija per pastaruosius ketverius metus Ukrainai (kaip ir Lietuvai) parduodavo dujas didžiausia kaina Europoje. Tad dabar gali dalį uždirbto pelno investuoti į ekonominį ir politinį spaudimą. Tuo tarpu šiandien Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius rytiniame „Žinių radijo“ interviu guodėsi kalbėdamas apie menkesnes ES galimybes: „Mes kalbame apie kitą bendruomenę, kurioje nėra juodos kasos ir greitų pinigų.“ Ar tikrai ES yra tokia finansiškai nepajėgi padėti Ukrainai? ES lyderiai anksčiau pritarė kelių šimtų milijardų eurų paskoloms Graikijai, turinčiai 10 milijonų gyventojų. Galbūt ES neturi juodos kasos, tačiau visada turi politinę teisę spręsti, kurias geopolitines skyles adyti. Tad ar ES politiškai pajėgi grumtis su gerokai mažesne, tačiau nuožmiai savo interesus ginančia Rusija? Ir koks yra Lietuvos vaidmuo šiame Rytų partnerystės fronte? Tampa akivaizdu, kad pastarųjų savaičių šaltasis politinis dušas verčia ES politinius lyderius Vilniuje persvarstyti Rytų krypties strategiją.

Kodėl ES atidėliojo susitarimus su Ukraina?

Prieš devynerius metus, kai Baltijos šalys buvo priimtos į ES ir NATO, Ukrainoje įvyko Oranžinė revoliucija. Jei pamenate, tada nepavyko bandymas nunuodyti būsimo prezidento Vladimiro Juščenkos. Oranžinė revoliucija baigėsi vakarietiškai nusiteikusio Ukrainos prezidento išrinkimu, o jo rinkimų štabe lyderė buvo Julija Tymošenko. Vėliau J. Tymošenko paskiriama premjere. Įdomu tai, kad 2008 metų spalį prezidentas V. Juščenka buvo oficialiai pranešęs, kad Asociacijos sutartis su ES yra beveik parengta ir prireiks 6–8 mėnesių jai pasirašyti. Tačiau iškilo keli sunkumai. Pirma – tų pačių metų vasarą Julijos Tymošenko blokas, V. Janukovyčiaus Regionų partija ir Ukrainos komunistai apkarpė Ukrainos prezidento galias ir sukūrė stiprią opoziciją jo šalininkams. Sumažėjo prezidento įtaka Nacionalinio saugumo tarnybai ir Ministrų kabineto formavimui. Kitas nemalonus dalykas – to meto Vokietijos, Italijos, Olandijos politiniai lyderiai, veikiami Rusijos lobistų, skeptiškai žiūrėjo į Ukrainos prisijungimo prie ES perspektyvas. Tada Ukrainos artėjimui prie Europos stipriai advokatavo Didžioji Britanija, Baltijos šalys ir Lenkija. Šiomis dienomis Vilniuje viešėjęs buvęs Ukrainos vadovas V. Juščenka savo interviu BNS taip apibūdino Europos pastangas: „Tą kovą pralaimėjo suvienyta Europa. Mano požiūriu, yra kelios tokio pralaimėjimo priežastys – pradedant tuo, kad (ES) galbūt ne iki galo įsisąmonino geopolitinės Ukrainos misijos ir kad už Ukrainą reikia kovoti, o ne stebėti iš šalies, plokščiai (matant tik) tam tikras sąlygas, kažkokius egzaminus.“ Įdomiausia tai, kad praėjus penkeriems metams nuo pirmojo bandymo pasirašyti sutartį su ES rengiami egzaminai tampa vis originalesni. Vienas jų – įkaitų išlaisvinimas. Buvusios premjerės išlaisvinimas iš kalėjimo tapo viena svarbiausių Ukrainos valstybės likimą lemiančių sąlygų. Kiti egzaminai – ekonominio šoko terapijos siūlymai iš Tarptautinio valiutos fondo, kurio sprendimams tarsi ES įtakos neturi.

Julijos Tymošenko egzaminas

Charizmatiška J. Tymošenko dar 1989 metais Dniepropetrovske kartu su vyru įkūrė videotekos verslą, tais laikais pasiskolinusi 5 000 rusiškų rublių. Po dvejų metų, būdama vos 31-erių, ji su vyru įsteigia Ukrainos naftos korporaciją, kuri vėliau buvo performuota į „Vieningą Ukrainos energetinę sistemą“. Ši įmonė tapo didžiausia Rusijos dujų importuotoja. Ji tampa viena turtingiausių Ukrainos verslininkių, neretai vadinama „dujų princese“. Į politiką Julija nėrė 1996 metais, kai buvo išrinkta į Aukščiausiąją Radą. 1999–2001 metais buvo energetikos sektoriaus vadovė. Jos specializacija – natūriniai mainai su Rusija, kai už dujas buvo susimokama Ukrainoje pagamintomis prekėmis ir maisto produktais. 2000 metais buvo suimtas J. Tymošenkos vyras, vadovavęs energetikos įmonei. 2001 metų sausio 19 dieną tuometinis prezidentas L. Kučma ją atleidžia iš pareigų. Tačiau po dviejų savaičių J. Tymošenko įkuria savo partiją „Julijos Tymošenko blokas“. Nuo tada J. Tymošenko tapo aistringa kovotoja už demokratiją Ukrainoje. 2005 ir 2007 metais po Oranžinės revoliucijos laimėjimų ji buvo du kartus paskirta Ukrainos premjere. O 2009 metais pasirašė įžymiąją sutartį su Rusija dėl dujų tiekimo 10 metų. V. Juščenka pamena, kad pasirašius sutartį premjerė neatskleidė perkamų dujų kainos. Tepasakė, kad „kaina yra gera“. 2010 metais J. Tymošeko, surinkusi daugiau nei 45 proc. balsų, antrame ture pralaimėjo V. Janukovyčiui. Tiesa, buvęs prezidentas V. Juščenka nesurinko ir 6 procentų. 2011 metais J. Tymošenko nuteista 7 metams už nenaudingas valstybės vardu pasirašytas sutartis. Jos išlaisvinimo reikalauja Europos lyderiai ir JAV. Prieš savaitę JAV Senatas paskelbė bendrą rezoliuciją paleisti J. Tymošenko. Tačiau V. Janukovyčiaus aplinka kur kas saugiau jaučiasi, kai galima varžovė dėl valdžios yra užrakinta. Ar galima teisti politikus dėl jų pasirašytų nenaudingų sutarčių? Lietuvoje tokių atvejų nėra buvę nei dešimt kartų mažesne kaina pardavus „Lietuvos dujas“ investuotojams iš Rytų, nei padovanojus „Mažeikių naftos“ įmonę investuotojams iš Vakarų. Kita vertus, J. Tymošenko azartiškai bandė derinti dujų verslą ir politiką – šiuo atveju išlikti absoliučiai švariai labai sudėtinga. Tad šiuo atveju gerokai įtikinamiau skambėtų ES humaniškas reikalavimas už ekonominius nusikaltimus nesodinti nė vienos moters. Geopolitinės derybos šiuo atveju nestrigtų dėl vieno asmens.

Ekonominė šokdynė

Šiomis dienomis daug kas praneša, kad ekonominė padėtis Ukrainoje labai sunki, jai skubiai reikia bent 15 milijardų JAV dolerių kredito. Nemalonu derėtis su vargšais, kuriems niekas nenori skolinti pinigų. Ukrainos premjeras M. Azarovas pasiskundė, kad Tarptautinis valiutos fondas atsisako duoti paskolą, jei Ukraina nesutiks atsisakyti dotacijų mokantiesiems už šildymą. Tuo metu, kai TVF Vakarų Europos valstybes jau moko mažiau taupyti ir skatinti ekonomiką, „laukiniuose“ Rytuose siūloma sena praktika: iš pradžių viską liberalizuokime ir žiūrėkime, kas išgyvens. Daugumai žmonių Ukrainoje išgyventi nėra paprasta – vidutinis atlyginimas šalyje siekia tik vos daugiau nei 1 000 Lt. Infliacija gana didelė. Tie, kurie buvo Kijeve pastaruoju metu, tikriausiai pastebėjo, kad kava kainuoja 10–12 Lt, o viešbučio numeris siekia 1 000 Lt. Kita vertus, Ukraina nėra beviltiškai prasiskolinusi. Jos skola tesiekia 36 proc. BVP, mažiau nei Lietuvos, o su Europos labiausiai prasiskolinusiomis šalimis – Airija, Italija, Graikija ar Kipru – nėra net ką lygintis. Iki krizės 2008 metais Ukainos skola tesiekė 8 proc. BVP, kai tuo tarpu Lietuvos, gaunančios milijardines paramas iš ES, skola viršijo 17 proc. BVP. Beje, ir biudžeto deficitas Ukrainoje yra mažesnis nei daugelyje ES šalių. Tad šiandieninis Ukrainos, turinčios 46 milijonus gyventojų, poreikis pasiskolinti papildomus 15 milijardų JAV dolerių nėra niekuo ypatingas. JAV krizės metu tokias sumas skolino savo automobilių korporacijoms „General Motors“ ir „Ford“. Europos lyderiai, žinodami, kad laisva prekyba su Ukraina bus naudinga daugeliui ES narių, galėtų tiesiog skirti kaip paramą tokią sumą iš būsimo bendro biudžeto. Tiesa, Rusija taip pat liepia šokinėti per ekonominę šokdynę savo kaimynę. Tik jos taktika yra kitokia. Turi apsispręsti per kelias dienas – arba gausi nuolaidas dujoms, galbūt ir paskolą, arba gausi ekonominiu vėzdu per galvą. V. Janukovyčius, besirūpindamas ne tik Ukraina, bet ir savimi, supranta, kad prispausta Rytų Ukraina nebeišrinks jo kitai kadencijai, o neišrinkus gali kas nors ir į kalėjimą pasodinti. Už nenaudingas sutartis su Rusija.

Kokia Rytų partnerystės nauda Lietuvai?

Vokietijos kanclerė Angela Merkel, suerzinta Rusijos ultimatumų, rūsčiai pareiškė: „Šaltasis karas turi būti baigtas kiekvienam“, skelbia „New York Times“. Kartu pripažįstama, kad Rusija yra Rusija. Ji visada tokia buvo, tik ES elitas apsimetė, kad galimas švelnus, mandagus reikalų tvarkymas su Rytų bastiono lydere. „Rusija nenori matyti abipusio laimėjimo situacijos“, – sako Edwardas Lucasas, savaitraščio „Economist“ apžvalgininkas. Perėmusi JAV paslapčių saugotoją Edwardą Snowdeną, Rusija tyčiojasi iš Vakarų šalių bendradarbiavimo, kai partnerės klausosi viena kitos vadovų pokalbių. Maskva nepasitiki mandagiomis europietiškomis šypsenomis bei Ukrainos esamų ir buvusių vadovų ašaromis. Tiesiog įžūliai spaudžia visus tol, kol pajunta pasipriešinimą. Lietuva, atstovavusi ES Tarybai, turėjo unikalią progą būti ne tik ES įgaliota Ukrainos egzaminuotoja, bet ir tikra Ukrainos interesų atstove Europos šalyse. Pritrūko užsienio politikos idėjos ir Lietuvos interesų suvokimo. Bevizis žmonių judėjimas, laisva prekyba su Ukraina visų pirma būtų gyvybiškai naudinga šios šalies kaimynėms – Lietuvai ir Lenkijai. Mūsų šalies prezidentei nebuvo patikėta aktyviai dalyvauti derybiniame procese. Ji pasitenkino skambučiu Ukrainos prezidentui. Vakar požiūrį į viršūnių susitikimą ir Ukrainos degančią problemą demonstravo mūsų vadovės dalyvavimas labdaros akcijose Vilniaus prekybos centruose. Situaciją bandė gelbėti Seimo pirmininkė kartu su buvusiu vyriausiuoju Lietuvos derybininku ir buvusiu premjeru, dalyvaudami mitinge prieš tuos pareigūnus, su kuriais reikėtų derėtis. Iš pralaimėjimų visi galės pasimokyti. O gerai tai, kad Vilniaus ES viršūnių baliui buvo numatyta atsarginė nuotaka – Moldova. Ji, nepabūgusi vyno eksporto blokados, ir rytoj pasirašys Asociacijos narystės sutartį.