„Demokratizavimo“ verslas: kas parazituoja Baltarusijos „laisvės“ tema – ir kur pinigai?

Nuotraukoje kairėje – buvęs Europos humanitarinio universiteto Valdančiosios tarybos pirmininkas Andrius Kubilius (dabartinis Kosmoso komisaras), kurio vadovavimo metu universitetas ir įsteigė Dainiaus Žalimo firmą „Teisės ir demokratijos centras“. Vos įsteigtą D. Žalimo firmą nedelsiant finansavo „Paramos demokratijai fondas“, įkurtas iškart po 2020 m. Lietuvos Seimo rinkimų, kai paaiškėjo, kad Landsbergių partija laimėjo daugumą Seime ir Gabrielius Landsbergis tapo užsienio reikalų ministru. Vienas iš „Paramos demokratijai fondo“ steigėjų buvo VšĮ „Rytų Europos studijų centras“, kuriam vadovavo politikos mokslininkas Linas Kojala.

Europos Sąjunga Baltarusijos „demokratizavimui“ ir vadinamajai pilietinės visuomenės paramai oficialiai nurodo skyrusi apie 200 mln. eurų.

Jungtinės Amerikos Valstijos tuo pat metu skelbia skyrusios daugiau kaip 140 mln. dolerių.

Lietuva taip pat ne vienu milijonu eurų (tiksli suma neviešinama) finansuoja įvairius su Baltarusijos opozicija, demokratijos projektais, fondais, universitetais ir nevyriausybinėmis organizacijomis susijusius kanalus.

Tačiau esminio dalyko visuomenė nemato: kas konkrečiai gavo pinigus, kokiomis sumomis, už kokius darbus ir kokie rezultatai pasiekti.

Viešai pateikiamos tik bendros formuluotės: „pilietinei visuomenei“, „nepriklausomai žiniasklaidai“, „žmogaus teisėms“, „demokratinėms iniciatyvoms“. Tačiau pilnos pinigų grandinės – nuo finansuotojo iki galutinio gavėjo – nėra. Nėra aiškių viešų sąrašų, nėra suprantamų ataskaitų, nėra realaus visuomeninio audito.

Tai reiškia paprastą dalyką: apie demokratiją (kaip ir apie nuožmią kovą su „dezinformacija“) kalbama daug, bet pačių „demokratizavimo“ („dezinformacijos demaskavimo“) pinigų viešumas yra beveik nulinis.

Dainiaus Žalimo ir VšĮ „Teisės ir demokratijos centras“ istorija tai tik dar kartą parodo. Viešojoje erdvėje kalbama apie demokratijos rėmimą, fondus, universitetus, tarptautines struktūras, tačiau kai reikia tiksliai pasakyti, kas ką steigė, kas su kuo susijęs, kas gavo pinigus ir kokiu pagrindu – prasideda migla.

Visa ši sistema turi klasikinį „demokratizavimo industrijos“ požymį: tikslas deklaruojamas labai kilnus, pinigai labai dideli, tačiau atsakomybė – išsklaidyta. Vieni skiria, kiti administruoja, treti perskirsto, ketvirti vykdo projektus, penkti rašo ataskaitas, o galutinis rezultatas tampa beveik nepatikrinamas.

Tokiose painiose schemose visada patogu paslėpti esmę. Fondas perduoda fondui, organizacija bendradarbiauja su universitetu, universitetas su centru, centras su ekspertais, ekspertai su projektais, projektai su konsultantais. O kai paklausiama, kas konkrečiai gavo pinigus, už ką ir kokį rezultatą sukūrė, atsakymas paskęsta bendrose frazėse apie „pilietinės visuomenės stiprinimą“, „atsparumą dezinformacijai“ ir „demokratinių vertybių sklaidą“.

Būtent čia ir matyti blefas: jeigu demokratijos stiprinimas būtų realus, jo rezultatai būtų rodomi viešai ir su pasididžiavimu. Tačiau kai slepiamos pinigų grandinės, neatskleidžiami galutiniai gavėjai, nematyti aiškių auditų, o vietoje konkrečių rezultatų pateikiami tik lozungai, tada tai panašiau ne į demokratijos rėmimą, o į profesionaliai įformintą pinigų įsisavinimo mechanizmą.

Dar daugiau – kuo labiau schema paini, tuo lengviau visiems nusiplauti rankas. Vieni sako, kad tik skyrė finansavimą. Kiti – kad tik administravo. Treti – kad tik vykdė projektą. Ketvirti – kad duomenys nevieši.

Galiausiai nebelieka nė vieno atsakingo už pagrindinį klausimą: kodėl po mažiausiai kelių šimtų milijonų eurų ir dolerių Baltarusijos „demokratizavimo“ rezultatas nematomas, o pinigų gavėjų sluoksnis matomas tik fragmentiškai – dalis pavardžių, fondų ir organizacijų išlenda atsitiktinai, kaip D. Žalimo atvejis, tačiau visa schema iki šiol lieka paslėpta nuo visuomenės?

Todėl klausimas turi būti keliamas tiesiai: jeigu pinigai skirti demokratijai, kodėl jų kelias nėra viešas?

Kol nėra pilnos viešos pinigų grandinės, gavėjų sąrašų, sutarčių, rezultatų ir nepriklausomų auditų, visas šis „Baltarusijos demokratizavimo“ projektas atrodo kaip didelio masto blefas. Ne demokratijos kūrimas, o paini fondų, centrų, universitetų, specialistų ir konsultantų schema, kurios tikrasis tikslas – ne laisva Baltarusija, o nuolatinis pinigų įsisavinimas, pridengtas gražiais žodžiais apie žmogaus teises, pilietinę visuomenę ir kovą su diktatūra.

Keli susiję:

Žalimas kuklus: aš buvau tik samdomas centro vadovas

Žalimas negali pateikti dokumentų, kur išleido beveik 200 tūkstančių eurų kovai už demokratiją Baltarusijoje

Lietuvą užvaldžiusiųjų statytiniai (I dalis „Besiblaškantis Dainius Žalimas“)