„Juodasis šėtonas“ paliko žemę

Praeitą katvirtadienį Paryžiuje mirė vienas garsiausių pasaulyje advokatų Jacques'as Vergès. Mane visada žavėjo jo asmeninio el. pašto pradžia: „juodasis šėtonas“ (diablenoir@). Šiame slapyvardyje – ir saviironija, ir ciniškumas, ir iš dalies fakto konstatavimas.

J. Vergès yra žinomas kaip „plyšio“ teisminio proceso (procès de rupture) teoretikas ir praktikas. Jis susikūrė vardą 1961 m. gindamas „teroristus“, kovojančius už Alžyro nepriklausomybę. „Plyšio“ procesas yra byla, kurioje kaltinamasis neigia bet kokį teismo legitimumą jį teisti. Teisėjų ir kaltinamųjų pasaulėvaizdis skiriasi tiek, kad joks dialogas tampa neįmanomas. Teisėjas konstatuoja, kad kaltinamasis turi Prancūzijos pilietybę, o kaltinamasis tvirtina, kad turi tik Alžyro pilietybę. Teisėjas vadina jį „gaujos nariu“, o kaltinamasis laiko save „kovotoju už nepriklausomybę“. Teisėjas mano, kad kaltinamasis įvykdė „nužudymą“, o J. Vergès vadina tai „Tėvynės gynyba“.

Kaip J. Vergès aiškina, tikslas yra nustumti teisėją nuo pjedеstalo ir padaryti iš jo proceso šalį, sugriauti nešališkumo mitą, pasiekti moralinę pergalę.

Kitas „plyšio“ proceso pavyzdys – tai SS karininko Klauso Barbie byla. Išteisinti kliento neįmanoma. Fašistai nužudė 14 000 žmonių, o pastarasis buvo jų vadovas. Todėl teismą reikia išnaudoti kaip tribūną Prancūzijos tarptautinei diskreditacijai. Prancūzijos kariuomenė taip pat vykdė genocidą Afrikoje po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Tarp prancūzų genocido Afrikoje ir vokiečių vykdomo genocido Prancūzijoje nėra didelio skirtumo. Savaime suprantama, kad prancūzų karininkai jaučia rasinį pranašumą prieš kolonizuotus afrikiečius. Savaime suprantama, kad prancūzų karininkai nebus teisiami. Advokatui neberūpi, ką darė K. Barbie, – visas dėmesys skiriamas mąstymui „kai mus muša – tai blogai, o kai mes mušame kitus – tai gerai“.

Viena ranka Vakarų valstybės teisia Jugoslavijos prezidentą Slobodaną Miloševićių už etninius valymus, kurie tikrai nebūtinai vyko pagal jo nurodymą, o kita ranka Strasbūro teismas priima cinišką sprendimą, kad NATO valstybės privalo mokėti kompensacijas už civilių nužudymą NATO valstybių teritorijoje, bet neprivalo mokėti jokių kompensacijų už civilių nužudymą bombarduojant ne NATO valstybių teritorijoje (pvz., Serbijos teritorijoje).

Advokatas J. Vergès padarė milžinišką įnašą į teisminių strategijų konceptualizavimą. Tarp žymiausių jo klientų buvo Irako prezidentas Saddamas Husseinas, Kambodžos prezidentas Khieu Samphanas, Gabono prezidentas Omaras Bongo, Burkina Faso prezidentas Blaise'as Campaore, Čado prezidentas Idrissas Deby, Kongo prezidentas Denisas N’Guesso, Togo prezidentas Gnassingbé Eyadema, Dramblio Kaulo Kranto Respublikos prezidentas dr. Laurent'as Gbagbo, revoliucionierius Carlosas „Šakalas“, paėmęs įkaitais 11 ekonomikos ministrų Austrijoje. Pastarojo bylą perėmė mūsų advokatų kontora ir prieš metus ji buvo pralaimėta Strasbūre, bet žaidimas nebaigtas.

Paskutinis J. Vergès didysis projektas buvo priteisti žalos atlyginimą libiams, nukentėjusiems nuo Vakarų valstybių okupacijos (žmogžudystės, kankinimai, invalidumas, sunkūs kūno sužalojimai).

Pastaruoju metu jį atakavo įvairūs avantiūristai, siūlydami padaryti iš jo individualios veiklos advokatų akcinę bendrovę „Vergès“, parduoti dalį akcijų ne advokatams, pasamdyti 100 advokatų (jis savo kontoroje buvo vienintelis advokatas). Tačiau jis žiūrėjo į mus be entuziazmo. Milijonų eurų vertas prekės ženklas „Vergès“ pasibaigė.

Jo intelektas ir charizma visada liks įkvėpimo šaltiniu ateinančioms advokatų kartoms.

Au revoir Maître.