Gelūno klausė apie meno kūrinių vežimą į Rusiją po Krymo aneksijos – vyriškis nutarė bylinėtis

Arūnas Gelūnas.

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, kuriam vadovauja sukilusių kultūrininkų lyderis Arūnas Gelūnas, kreipėsi į Regionų administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2026 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 21RE-332 (AG-177/05-2026).

Šiuo sprendimu Komisija buvo panaikinusi muziejaus 2026 m. vasario 9 d. raštą „Dėl atsisakymo pateikti informaciją“ ir įpareigojusi muziejų iš naujo išnagrinėti VšĮ „Tėvynės konduktoriai“ 2025 m. lapkričio 13 d. paklausimo dalį dėl publikacijos tinklalapyje „Respublika.lt“.

Ginčo pradžia – klausimai muziejaus lyderiui A. Gelūnui. Paklausime buvo prašoma paaiškinti jo viešai nuskambėjusius teiginius apie galimą Lietuvos meno kūrinių vežimą į Rusiją po Krymo aneksijos: ar toks vežimas iš tiesų vyko, kokie konkretūs kūriniai ar parodos buvo vežti ir kokiu teisiniu pagrindu tai buvo daroma.

Tačiau muziejus iš pradžių į paklausimą apskritai neatsakė. Pats muziejus savo skunde teismui pripažįsta, kad, kilus abejonėms dėl paklausimą pateikusios organizacijos ir jos vardu veikusio asmens legitimumo, buvo nuspręsta į prašymą neatsakyti.

Dėl to, kaip nurodoma skunde, buvo praleisti Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje numatyti informacijos pateikimo terminai ir nesilaikyta to paties straipsnio 5 dalyje numatytos atsisakymo pateikti informaciją tvarkos.

Po pirmojo ginčo Komisijoje muziejus buvo įpareigotas pateikti atsakymą į paklausimo dalį dėl „Respublika.lt“ publikacijos. Tačiau vietoje atsakymo į konkrečius klausimus muziejus pateikė atsisakymą, kurį grindė trimis argumentų blokais: abejonėmis dėl viešosios informacijos rengėjos ar skleidėjos patikimumo, abejonėmis žurnalisto patikimumo ir teiginiu, kad paklausimas neatitinka būtinumo kriterijaus bei esą reiškia piktnaudžiavimą teise.

Lietuvos administracinių ginčų komisija tokio atsisakymo nepripažino tinkamu. Komisija konstatavo, kad muziejaus raštas yra nemotyvuotas, jame nenurodyti nei faktiniai, nei teisiniai pagrindai nesuteikti prašomos informacijos, o muziejus nevertino paties paklausimo turinio, bet apsiribojo pareiškėjos ir paklausimą pateikusio asmens vertinimu.

Komisija taip pat pažymėjo, kad atsisakant suteikti informaciją nebuvo nurodyta konkreti teisės norma, kurios pagrindu toks sprendimas priimtas.

Muziejus su tuo nesutinka ir teisme tvirtina, kad jo atsisakymas buvo teisėtas, pagrįstas ir tinkamai motyvuotas. Skunde plačiai dėstoma, kad pareiškėja ir su ja siejami asmenys esą kelia abejonių dėl patikimumo, kad tokia veikla gali būti susijusi su priešiškų valstybių interesams palankios informacijos sklaida, o prašomos informacijos suteikimas galėtų prisidėti prie dezinformacijos ar propagandos platinimo.

Kitaip tariant, ginčas iš klausimo apie konkrečius meno kūrinius virto ginču apie tai, ar valstybės įstaiga gali atsisakyti atsakyti vien todėl, kad jai nepatinka klausimą pateikęs subjektas, jo reputacija, ryšiai ar viešas politinis kontekstas.

Muziejus teismo prašo panaikinti Komisijos sprendimą, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir priteisti iš pareiškėjos muziejaus patirtas bylinėjimosi išlaidas. Muziejui šioje byloje atstovauja advokatų profesinės bendrijos „Ellex Valiūnas“ advokatai Ąžuolas Čekanavičius ir Vilius Norvaišas.

Ginčo branduolys – labai konkretus: buvo paklausta apie viešai išsakytus teiginius dėl Lietuvos meno kūrinių vežimo į Rusiją po Krymo aneksijos. Vietoje aiškaus atsakymo valstybės muziejus pasirinko ilgą teisinę gynybą, kurioje daugiau kalbama apie klausėją, jo reputaciją ir tariamą nepatikimumą, o ne apie patį klausimą.

Todėl ši byla svarbi ne tik dėl muziejaus. Ji parodys, ar viešoji įstaiga Lietuvoje privalo atsakyti į nepatogų klausimą, ar gali pirmiausia nuspręsti, kad klausėjas jai netinkamas.