„Naujojo Baltijos šokio“ atidarymas: sensacija tapęs spektaklis ir Auksinio scenos kryžiaus laureatas

Šiandien, gegužės 9-ąją, į sostinę atkeliauja tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“. Atidarymo programa įspūdinga: prieš 27 metus šokio pasaulį sugluminusio belgo Wimo Vandekeybuso ir jo trupės „Ultima Vez“ spektaklis bei paskutinįsyk šį sezoną rodomas „auksinis“ lietuvių darbas „Contemporary?“.

Sensacija, kurią reikia pamatyti

Beveik prieš tris dešimtis metų niekas netikėjo, kad niekam nežinomas jaunas belgų choreografas W. Vandekeybusas, 1986 m. įkūręs trupę „Ultima Vez“, sugebės pastatyti šokio spektaklį. Kai jis tai padarė 1987-aisiais, jo pirmasis darbas „What the Body Does Not Remember“ akimirksniu tapo sensacija. Brutalia šokio ir muzikos konfrontacija pavadintas spektaklis apstulbino tuometį šokio pasaulį ir išgarsino W. Vandekeybusą visame pasaulyje.

Pernai, prabėgus 25 metams nuo akimirkos, kai spektaklis išvydo dienos šviesą, jis buvo atnaujintas ir vėl iškeliavo į pasaulines gastroles. Naujoji jo versija pristatyta jau daugelyje šalių.

Nepraleiskite progos pamatyti, ką anuomet pasaulis pavadino šokio revoliucija!

Paskutinį kartą šį sezoną

Iškart po festivalio atidarymo spektaklio Lietuvos nacionaliniame dramos teatre visi kviečiami į Menų spaustuvę. Paskutinį kartą šį sezoną tik festivalio gerbėjams suteikiama proga išvysti šiemet Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotą ir Metų scenos įvykiu pripažintą trijų choreografų ir šokėjų – Agnės Ramanauskaitės, Pauliaus Tamolės ir Manto Stabačinsko – spektaklį „Contemporary?“.

Tikriausiai pirmą kartą Lietuvos scenoje trys žinomi aktoriai ir šokėjai su ironija žvelgia į iki šiol nenagrinėtą šiuolaikinio šokio kūrimo temą. Iš ko susideda šis spektaklis? Apie ką jame kalbama? Kokie daiktai yra reikalingi?

Tingaus kūno ir tapatybės konstravimas

Įspūdingą festivalio atidarymo vakarą užbaigs Naujojo šokio centro „Zodiak“ ir Suomijoje gyvenančio bei kuriančio lietuvio Andriaus Katino darbas WORK.

„Tai asmeninis portretas, tuo pačiu jis išlieka struktūrų peizažu. Tarp darbo kaip reiškinio ir darbo kaip asmeninės patirties tuo pačiu metu egzistuoja lūžis ir sintezė. Abu įsikūniję asmenyje jie primena apie išnaudojimą, asmeninius prisiminimus, efektyvumą ir savirefleksiją. Kaip koncepcija darbo idėja yra labai plati. Šioje sceninio kūrinio versijoje norėjau sutelkti dėmesį ties tingaus kūno ir tapatybės konstravimo aspektais, kurie per darbą sukuria asmeninę visatą“, – taip savo spektaklį pristatė jo autorius.