„The American Conservative“: deja – naujoji pasaulio tvarka

Daugiapoliškumas – mūsų laikmečio realybė, patinka tai Amerikai ar ne.

Norėčiau pasakyti ką nors viltingo apie situaciją tarp Rusijos ir Ukrainos. Aš klausiu beveik visų, kuriuos sutinku čia, Vengrijoje, kuri turi bendrą sieną su Ukraina, ką jie apie tai galvoja, ir matau, kad visų nuotaika vienodai niūri, nors ir ne apokaliptinė. Niekas nenori šito karo, bet labai mažai kas – aš tokių nesutikau, nors gal jų ir yra – tiki, kad jo galima išvengti. Bendra nuomonė atrodo maždaug taip:

1. Rusija įsiverš į Ukrainą. Šiuo metu tai neišvengiama, ir tai turės blogų pasekmių, įskaitant ir galimus pabėgėlius, kurie pradės plūsti į Vengriją ir kitas kaimynines su Ukraina šalis.

2. Rusija greitai sutriuškins Ukrainos armiją.

3. Europa nieko nepadarys, nes Europa ir negali nieko padaryti. Kariniu požiūriu ji yra per silpna, kad įsikištų, net jei panorės.

4. Ir dauguma europiečių nenori kištis dėl keturių priežasčių.

a. Daug jų pripažįsta, kad Rusijos reikalavimas nepriimti Ukrainos į NATO yra teisėtas.

b. Daug jų pripažįsta, kad Ukrainos ir Rusijos santykių istorija labai sudėtinga. Tai neleidžia žiūrėti į šią situaciją kaip į paprastą ir aiškią, kai viena šalis įsiveržia į kitą suverenią šalį.  

c. Rusija turi teisę tikėtis, kad Ukraina pasiliks anapus NATO.

d. Europiečiai žino, kad jeigu jie kurstys nesantaiką su Rusija, jie galiausiai sušals žiemą, nes rusai nustos tiekti dujas, nuo kurių priklauso daugelis Europos šalių.

5. Europiečiai žino, kad šioje situacijoje jie negali pasikliauti Amerika.

Kai aš girdžiu kažkokią eilinę šio paskutinio punkto versiją, aš sutinku, bet sakau, kad Amerika neturi teisės rizikuoti Trečiuoju pasauliniu karu su Rusija dėl Ukrainos. O po to aiškinu, kad Amerika jau du dešimtmečius kariauja karus ir išsekino save beprasmiškuose kariniuose konfliktuose Irake ir Afganistane. Amerikiečiai negali susitaikyti su mintimi, kad mūsų senas priešas iš „šaltojo karo“ laikų, Rusija, atrodo, nugali mus, bet sielos gilumoje jiems jau stinga dvasios kariauti. Be to, kas apskritai padarė mus vieninteliu arbitru tarptautiniuose santykiuose? Jeigu Rusijos, ginančios savo geostrateginius interesus prie savo pačios sienų veiksmai yra tolygūs spaudimui Amerikai, tai kas tai per tarptautinė tvarka, kuri leidžia Jungtinėms Valstijoms spręsti, ką gali ir ko negali daryti kitos šalys?

Aš irgi nenoriu, kad Rusija įsiveržtų į Ukrainą, ir meldžiuosi už taiką. Bet ta naujoji pasaulio tvarka, kurioje mes gyvename, yra postamerikietiška pasaulio tvarka. Vienas iš mano pašnekovų sakė, kad prancūzai ypatingai nenori karo Ukrainoje, ir kad būtent prancūzai bandė įspėti JAV administraciją laikytis toliau nuo Irako dar XXI amžiaus pradžioje. „Taip, ir mes nekentėme prancūzų už tai, – atsakiau aš, – Bet pasirodė, kad jie buvo teisūs.“

Paklauskite savęs: ar šiame naujame konflikte galima pasitikėti tuo pačiu valdančiuoju elitu, kuris įgyvendina progresyvų rasizmą ir genderinę ideologiją visuose lygmenyse (įskaitant ginkluotųjų pajėgų politizaciją), kariauja civilizacinį karą su daugybe paprastų amerikiečių, kurių nuodėmė – tiesiog buvimas baltuoju, vyru, heteroseksualu ir/arba krikščioniu? Ir kuris vadovauja lėtam mūsų šalies griovimui? Tuo (mažai tikėtinu) atveju, jeigu mes ir rusai pradėsime šaudyti vieni į kitus, kaip manote, kas atsidurs priešakinėse gretose? Daugiausia pažemintieji ir nuskriaustieji. Vyrai (o gal ir moterys), kuriuos marginalizuoja valdančiojo elito brukama ideologija ir kurie yra paliekami socialinės ir ekonominės tvarkos nuošalėje, tačiau kurie turi šlovinti valdančiąją klasę ir būti pasiruošę rizikuoti gyvybe dėl... Ukrainos.

Ir vėl - aš nenoriu, kad Rusija įsiveržtų į Ukrainą. Aš noriu, kad šią krizę išspręstų diplomatija. Aš manau, kad teigiamas JAV atsakymas į teisėtą Rusijos reikalavimą atsisakyti Ukrainos narystės NATO perspektyvos yra problemos sprendimo raktas. Tačiau apskritai manęs nelabai domina, kas yra geriau Ukrainai. Manęs nelabai domina, kas geriau Rusijai. Mane daug daugiau domina tai, kas geriau mūsų sąjungininkams Europoje, bet irgi ne tiek, kiek tai, kas geriau Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Tie pasirinkimai, kuriuos mes, amerikiečiai, padarėme per pastaruosius du dešimtmečius tiek vidaus, tiek ir užsienio politikoje, o taipogi visuomeniniame ir asmeniniame gyvenime, padarė mus silpnesnius, ir jokia netikra nostalgija negali to atšaukti.

Mums reikia susitelkti ties savo namų atstatymu. Mums reikia pakeisti bankrutavusią vadovybę, kurią dabar turime, tais politiniais lyderiais, kurie yra pasiryžę kovoti su mūsų institucijas apėmusiu giliu nuosmukiu, ginti tradicines amerikietiškas laisves ir nustoti ginti visas mūsų globalios imperijos sienas.

Šaltinis: theamericanconservative.com