„The New York Times“: Europos ateitis po Merkel – stagnacija

Pastarąjį dešimtmetį Europos gyvenimui vadovavo vienas lyderis – Vokietijos kanclerė Angela Merkel.

Jai ruošiantis palikti savo postą, jau prasidėjo varžybos tarp konkurentų į jos vietą.

Šių varžybų priešakyje yra Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron), kurio lygšiolinės pastangos suteikti Europos Sąjungai daugiau politinės prasmės nebuvo vaisingos.

Kitas pretendentas yra Olafas Šolcas (Olaf Scholz), greičiausiai tapsiantis naujuoju Vokietijos kancleriu.

Galbūt dar verta paminėti Italijos ministrą pirmininką ir buvusį Europos centrinio banko vadovą Mario Dragį (Mario Draghi), kurio vienas iš nuopelnų yra euro išgelbėjimas.

Tačiau jie gali neeikvoti veltui savo jėgų. Amerikos ir Kinijos varžybų akivaizdoje giliai savyje susiskaldžiusi ES veikia pasaulyje, kuris stipriai skiriasi nuo to pasaulio, kuriame lyderystę demonstravo Merkel.

Iš tikrųjų ji jau kurį laiką nebėra ES lyderė. Ir to priežastis labai paprasta – Europos Sąjungai paprasčiausiai nebeįmanoma vadovauti.

Niekas nebegali būti naująja Merkel.

Paskutinis Merkel bandymas veikti kaip ES lyderei buvo jos pastanga užtvirtinti Europos orientaciją į santykių su Kinija vystymą. (Taip ji suprato Europos strateginę autonomiją – ekonominiais klausimais Europa, skirtingai nuo JAV, teikia pirmenybę bendradarbiavimui su Kinija, o ne konfliktavimui.)

Tačiau jos pastangos nebuvo vaisingos. Nes atsirado vyriausybių, kurios – kartu su JAV – Kiniją linkusios traktuoti daugiau kaip grėsmę, o ne kaip pozityvią galimybę.

Naujasis Vokietijos kancleris susidurs su ta pačia problema.

Grandioziniai Makrono planai dėl vieningos Europos – nuo valiutų sąjungos gilinimo iki bendraeuropinio karinio potencialo didinimo – nėra populiarūs.

Trumpai tariant, realybė yra ta, kad nei naujasis Vokietijos vadovas, nei Prancūzijos vyriausybė nėra pajėgūs vadovauti Europai.

O nesant stipriam lyderiui Europa judės tik viena kryptimi – stagnacijos link.

Šaltinis: nytimes.com