JAV ir Baltarusijos santykių fone Kapčiamiesčio karinis poligonas atrodo tragikomiškai

Lietuvoje ir toliau mėginama rimtais veidais parduoti pasaką, kad Kapčiamiesčio karinis poligonas yra kone istorinės būtinybės projektas.

Na, viena prasme tas projektas tikrai istorinis – ypač tiems veikėjams ir ilgapirščiams, kurie prie šio reikalo prisisiurbs milžiniškų pinigų savo asmeninei gerovei.

Visa kita – lėkšta lietuviška propaganda.

Žmonėms pasakojama, kad kitaip neįmanoma, kad padėtis tik blogės, kad pasienį būtina vis labiau versti karine zona, nes tai esą vienintelis atsakingas kelias. Tačiau vos tik pažvelgiama plačiau, visas šis pasakojimas ima griūti.

Jeigu Jungtinių Amerikos Valstijų ir Baltarusijos santykiai pradeda taisytis, jeigu šalinami ekonominiai ribojimai, jeigu atsiranda prielaidos prekybos atsigavimui ir pragmatiškesniam kontaktui, Kapčiamiesčio poligono projektas iš karto atsiduria apgailėtinoje šviesoje.

Jis atrodo ne kaip strateginis sprendimas, o kaip tragikomiškas paminklas Lietuvos administratorių baimei, inercijai ir provincialiam nesugebėjimui laiku suvokti, kad pasaulis juda pirmyn, o jie vis dar gyvena vakarykšte isterija.

Visa šio projekto logika paremta viena buka nuostata: rytoj bus tik blogiau negu šiandien. Todėl reikia skubėti, plėsti, militarizuoti, užiminėti teritorijas, braižyti schemas, piešti grėsmes, o visus, kurie užduoda nepatogius klausimus, iš karto apšaukti Kremliaus tarnais.

Bet jeigu Vašingtonas ir Minskas ima kalbėtis ne vien ultimatumų, bet ir interesų kalba, Lietuvos veikėjams darosi nebeįmanoma normaliai paaiškinti, kam iš tiesų reikalingas Kapčiamiesčio karinis poligonas.

Ir tada visas šis projektas atsiveria visu grožiu: ne kaip valstybės strategija, o kaip brangus, bet juokingas politinės panikos monumentas.

Vienoje pusėje – santykių švelnėjimas, ekonominių kanalų atsivėrimas, prekybos atsigavimas ir mažėjanti įtampa. Kitoje – Lietuva, kuri toliau stumia pasienio militarizavimą taip, lyg būtų įkalinta savo pačios propagandiniuose lozunguose.

Tokie projektai labai greitai išduoda tiesą: Lietuvos politikoje dažniausiai veikia ne strateginis mąstymas, o bukas grėsmės malimas. Vos tik pasikeičia fonas, paaiškėja, kad garsiai pardavinėti „istoriniai sprendimai“ tėra vakarykštės panikos liekanos.

Todėl gerėjančių JAV ir Baltarusijos santykių fone Kapčiamiesčio poligonas atrodo ne rimtai, ne išmintingai ir ne valstybiškai. Jis atrodo tragikomiškai.

Kitaip tariant, tai ne saugumo projektas, o politinės isterijos statinys, kuriuo tam tikri individai siekia įsisavinti solidžius finansus.

P. S.

Ypač iškalbinga tai, kad kartu nuolat keičiasi ir pats šio projekto aiškinimas. Iš pradžių buvo aiškinama, kad Dzūkijos miškai kariniam poligonui netinka, o dabar jau pasirodo esantys kone vieninteliai tinkami.

Fragmentai iš 2022 n. skelbiamo Krašto apsaugos ministerijos dokumento.

Iš pradžių kalbėta, kad Lietuvą Rusija pirmiausia puls per Latvijos kryptį, o dabar staiga grėsmės geografija jau visai kita.

Iš pradžių buvo aiškinama, kad poligonas reikalingas treniruotėms, o dabar jau sakoma, kad jis būtinas gynybai, priešo antpuoliui atremti.

Kitaip tariant, keičiasi ne tik argumentai – perrašoma ir pati pasaka, kuria dangstomas iš anksto priimtas sprendimas.

Ir kuo daugiau tokių neatitikimų, tuo aiškiau matyti, kad kalbame ne apie nuoseklią strategiją, o apie nuolat perrašomą propagandinį pasakojimą.

Keli susiję:

Nuo Latgalos iki Kapčiamiesčio: kas per 14 mėnesių pakeitė Lietuvos grėsmės kryptį?

Landsbergių Pocius paneigė Krašto apsaugos ministerijos skelbiamą informaciją dėl Kapčiamiesčio karinio poligono

Naujas poligonas: kodėl jo reikia ir kodėl Kapčiamiestyje

Lenkija reikalauja kuo toliau nuo sienos atitraukti Kapčiamiesčio karinį poligoną

Dauguma Lietuvos gyventojų tvirtai pasisako už naujų karinių poligonų steigimą ir esamų plėtrą

Kapčiamiesčio karinis poligonas: Vaikšnoras nusivylęs dalimi visuomenės, tačiau politikais pasitiki