A. Navickas: nuoširdžiai tikiu, kad Prezidentės metinis pranešimas labai nuoširdus

Išgirdome dar vieną šalies vadovės metinį pranešimą. Konstitucijoje nustatytas Prezidento ir tautos bendravimo žanras, kuriuo kiekvienas šalies vadovas pasinaudoja, kiek sugeba. Spėju, daugelis prisimenate pirmojo atkurtos Lietuvos prezidento Algirdo Brazausko pranešimų stilių. Ataskaitų partiniuose susitikimuose skaitymas buvo palikęs labai ryškų pėdsaką. Nelabai tikiu, kad kas nors pamena anų pranešimų turinį. Tai buvo formalios, gana nuobodžios ataskaitos, kurios neturėdavo didesnio politinio poveikio.

Prezidentas Valdas Adamkus bandė radikaliai keisti situaciją ir jo politiniai pranešimai buvo tikra šventė politikos apžvalgininkams ir politikams. Tiesa, ypač antrojoje kadencijoje, pasigirsdavo vis daugiau kritikos, kad šalies vadovas kalba kaip politikos apžvalgininkas, ne politinio gyvenimo aktyvus dalyvis, bet kiek ironiškas stebėtojas iš šalies. Taip pat V. Adamkus pradėtas kritikuoti ir už tai, jog jis vis dažniau pradėjo kalbėti, ko nepadarė kiti, o ne apie tai, ką pavyko ir ko nepavyko padaryti jam pačiam.

Dar vienas keistas dalykas išryškėjo, klausantis metinių pranešimų: jie turėjo mažai sąsajų tarpusavyje. Pavyzdžiui, vienais metais valstybės vadovas paskelbia, kad šalį baigia užvaldyti oligarchai, o jau kitais metais kalba apie įspūdingus demokratizacijos laimėjimus, taip ir nepaaiškindamas, ar prieš tai klydo, ar sugebėjo laimėti žūtbūtinę politinę kovą su oligarchais, ar jie patys susiprato ir emigravo?

Dalios Grybauskaitės metiniai pranešimai, bent jau pradžioje, buvo tarpinis variantas tarp A. Brazausko ir V. Adamkaus. Tai galima aiškinti ir temperamentu, ir vadovavimo stiliumi. Kiek suprantu, D. Grybauskaitei imponuoja tai, jog V. Adamkus kruopščiai ruošdavo pranešimus ir jie turėdavo atgarsį, tačiau kartu ji ne tiek politinio dialogo, kiek ryžtingo veiksmo žmogus ir tai negali neatsispindėti pranešimo intonacijose.

2014 metų pranešimas neišvengiamai tapo išskirtiniu, nes turėjo apibendrinti pirmąją Prezidentės kadenciją. Jis buvo perskaitytas įkaitusioje tarptautinėje atmosferoje. Taip pat laukta, ar Prezidentė duos ženklą, jog po gegužės rinkimų turėtume laukti naujos politinės koalicijos Vyriausybėje?

Prezidentė pasirinko skaityti santykinai neilgą pranešimą, parašytą skaidriu, aiškiu stiliumi. Ji taip pat sąmoningai pasirinko ne konfrontacinį, bet optimistinį toną, kuris turėjo pademonstruoti, kad per jos kadenciją valstybėje tapo saugiau, jaukiau ir net sočiau. Daugeliu aspektu, šis Prezidentės metinis pranešimas yra gerai apgalvota rinkimų kalba, kurios tikslas parodyti, kad valstybė kreipiama teisinga linkme ir keisti politinio kurso nėra jokio reikalo. Tuo labiau, kad praktiškai viskas Lietuvoje gerėja.

Pasak D. Grybauskaitės, dar kartą įsitikinome, kad mūsų užsienio politika yra konstruktyvi ir mes galime drąsiai kliautis politiniais partneriais bei tikėtis jų visokeriopos pagalbos. Teismų sistema, pasak prezidentės, nuostabiai pasikeitė, tapo skaidri, patikima ir dabar jau visi Lietuvoje esame lygūs prieš įstatymus.

Taip pat ir senąją, korumpuotą nomenklatūrą politiniame ir ekonominiame gyvenime keičia jaunimas, studijavęs užsienyje, turintis visai kitą gyvenimo filosofiją. Tik džiugesį kelia ir visų lietuvių solidarumas, kur jie bebūtų. Visi esame apjungti į globalią Lietuvą, kurią valstybės institucijos nuoširdžiai, negailėdamos jėgų puoselėja.

Tiesa, pasitaiko nesklandumų, nes ne visos valstybės institucijos spėja paskui veržlią D. Grybauskaitės viziją. Pavyzdžiui, Vidaus reikalų ministerija atsilieka, ruošdamasi informaciniam karui, Valstybės saugumo departamentas nėra toks ryžtingas ir akylas, kokio norėtųsi, taip pat toli gražu ne visos žiniasklaidos priemonės ir apžvalgininkai suvokia, kiek svarbu teisingai aiškinti žmonėms tai, kas vyksta. Tačiau tai santykinės smulkmenos. Svarbiausia, kad Prezidentė puikiai mato visa tai, ką dar reikia pataisyti, ir tikrai išreikalaus, jog viskas būtų, kaip reikiant. Tuo labiau, kad prieš akis dar bent viena penkerių metų kadencija, per kurią telieka įtvirtinti visus tuos pasiekimus, kurie jau dabar matomi plika akimi.

Galima būtų džiaugtis, kad Prezidentė įsiklausė į vyskupo Kęstučio Kėvalo žodžius, pasakytus iš Seimo tribūnos Kovo 11-ąją, jog Lietuvai šiandien reikia vilties kultūros. D. Grybauskaitė pranešime negąsdina, netrikdo, bet stiprina tikėjimą šviesiu rytojumi.

Nuoširdžiai tikiu, kad Prezidentės metinis pranešimas labai nuoširdus. Ji papasakojo apie tą Lietuvą, kurioje kasdien gyvena: susitinka su užsienio diplomatais, dalyvauja tarptautiniuose renginiuose, lankosi naujų iniciatyvų atidaryme, bendrauja su įvairių sričių jaunais specialistais, teikia kultūros ir meno premijas, pabara ir pataiso teisėjų korpusą, išsikviečia „ant kilimėlio“ VSD vadovą etc. Šioje Lietuvoje iš tiesų per penkerius metus įvyko daug pokyčių. Galbūt nedrįsčiau jų visų vertinti labai pozityviai, tačiau čia jau daug kas priklauso nuo vertybinės pozicijos ir pasirinkto žiūros taško.

Tiesa, nelabai aišku, ką daryti su ta „kita Lietuva“, kuri netelpa į Prezidentės kalbos formatą. Toje Lietuvoje žmonės labai sunkiai verčiasi iš menkų pensijų, susiduria su daugybę socialinių ir ekonominių sunkumų, auginant vaikus, po pusmetį ar net ilgiau negauna atlyginimų, patiria valdininkų ar net teismų savivalę ir nebežino kur ieškoti teisybės, žvelgia į tuštėjančią kaimynystę, nes vis daugiau pažįstamų spruko ieškoti skalsesnio, teisingesnio ir tikresnio gyvenimo už Lietuvos ribų. Tos Lietuvos aktyvistai vis dar kreidele priešais Prezidentūrą rašo žodį „Tiesos“ ir laukia sąžiningo politinio dialogo su valdžia, gyvena baime, kad užsieniečiai atims Tėvynės žemę. Tikiu, kad jie nėra nei valstybės priešai, nei nesusipratėliai, galvojantys, kad užsieniečiai sunkvežimiais išsiveš žemę iš Lietuvos, tačiau jie daug kartų patyrė, jog teismuose Jupiteriai visada nugali jaučius, kad vietoj atsakymų iš politinio elito girdi tik kaltinimus, jog yra agentai. Jie galvoja apie kuo daugiau saugiklių ne todėl, kad nepasitiki Vakarais, bet todėl, jog nepasitiki savu politiniu elitu, ne kartą ir ne du gerokai patuštinusiu visos tautos kišenes.

Galbūt Prezidentė teisi, jog tyli apie tą „kitą Lietuvą“, nes ji savaime ilgainiui sunyks. Arba išvažiuos, arba išmirs, arba galutinai praras amą ir apatiškai žvelgs į TV ekranus, kartodami „kiek ponų ir kokie visi gražūs“. Tačiau dabar, klausantis Prezidentės vizijos, mane lankė ne tiek džiugios ir viltingos, kiek liūdnos mintys, jog neatpažįstu tos Lietuvos, apie kurią kalba Prezidentė, jog kasdien patiriu daugybę kitų dalykų, girdžiu klausimus, abejones, pasiūlymus, kurie liko toli anapus Prezidentės regos lauko.

O gal visa mano vidinė sumaištis, jog nemoku deramai reaguoti. Štai George Orwello Gyvulių ūkyje buvo arklys Dobilas, kuris, kai kažkas tikrovėje jį trikdydavo, sakydavo: „nuo šiol dirbsiu dar daugiau“. Gal iš tiesų reikėtų labiau įsiklausyti į D. Grybauskaitės raginimą – „teisingai aiškinti tai, kas vyksta“ – ir ilgainiui suprasčiau, kad „kita Lietuva“ tėra nereikšmingas miražas.

O kaip manote Jūs?

Bernardinai.lt