Andrejus Fursovas. Alternatyvus projektas: Stalinas Rusijai ir pasauliui parodė išeitį iš aklavietės

Vertėjo komentaras: Pas mus, „demokratiniame“ pasaulyje, Stalino vardas siejamas su diktatūra, represijomis ir taip vadinamu totalitarizmu. Mat, jis – ir liberalų, ir fašistų baubas. Jų mirtinas priešas. Ir, kaip toks, Stalinas ne tiktai prieštaringai vertinamas. Jis juodinamas. Klastojant tiek žodžius, tiek įvykius bei faktus. Ir ne be labai konkrečių, tiek klasinio intereso, tiek civilizacinio (t. y., provakarietiško ir rusofobinio) pasirinkimo lemiamų motyvų. Ir visgi „melo kojos trumpos“. Tad nekeista, kad likusiame, iš JAV neokolonijinio viešpatavimo besivaduojančiame pasaulyje, o visų pirma Rusijoje, Stalinas yra naujai apmąstomas. Ir ne kaip baubas, bet kaip naujo tipo valstybės ir santvarkos XX amžiuje kūrėjas. Tai – tema, kurios nevengia tiek intelektualai, tiek paprasta liaudis. Ir tai nekeista, juolab, kai per paskutinius 30 metų TSRS tautos spėjo atsikąsti laukinio, iš esmės kriminalinio („prichvatizacijų“ ir „otkatų“ pagrindu susiformavusio) kapitalizmo. Beje, tokio kapitalizmo, kuriam viską apimančios sisteminės alternatyvos, kokia buvo Stalino Tarybų Sąjunga, nebėra. Šiame kontekste reikėtų skaityti ir čia pateikiamas rusų istoriko, Andrejaus Fursovo (g. 1951) mintis apie tai, kas buvo Stalinas; apie tai, kas jį palaikė; o taip pat apie tai, kas su juo kovojo, kas jo nekentė, kas jo nekenčia iki šiol – ir kodėl. Tiesa, šis kontekstas yra rusiškas. Turiu omeny, kad Lietuva ir lietuvių tauta, kad ir periferijos lygiu įtrauktos į „kolektyvinius Vakarus“, šiai dienai gyvena visiškai kitoje informacinėje erdvėje. Ir todėl pas mus, skirtingai negu Rusijoje, kurios kontekste kalba Fursovas, jokio „stalininio renesanso“ (Stalino, kaip istorinio fenomeno, reabilitavimo prasme) kol kas nėra. Tai, be abejo, istorinės savimonės klausimas. O sociumo savimonė yra konstruojama. Ir nuo 90-ųjų ši savimonė pas mus gi buvo kuriama ant antikomunizmo, antitarybiškumo ir rusofobijos pamatų. Simptomiška, kad pas mus net objektyvi diskusija šiais istorijos klausimais gali būti persekiojama kaip eilinis kriminalas (žr. BK 170-2 str.). Ir vis dėlto, žinant faktus dėl Stalino ir Lietuvos (pradedant Vilniaus ir Klaipėdos grąžinimu, baigiant, galų gale, faktiniu lietuvių tautos išgelbėjimu nuo hitlerininkų ruošto genocido), ši diskusija absoliučiai būtina. Ir ja mes užsiimsime.

Kristoferis Voiška

Netyla ginčai apie Staliną. Dar daugiau: nežiūrint 30 metų antitarybinės bei antistalininės propagandos, pagarba ir domėjimasis Stalinu auga. Ir per paskutiniuosius metus išaugęs jaunimas. t. y. 20-30 metų žmonės – žmonės, užaugę jau po Tarybų Sąjungos – vis dažniau žiūri į Stalino figūrą, o, be to, žiūri teigiamai. Na ir natūraliai. Mat, alternatyva – kontrproduktyvios destalinizacijos kampanijos, kurios labiau už viską ir padeda Stalino populiarinimui. Todėl yra prasmė pamąstyti apie tai, grubiai šnekant, kas yra Stalino draugai ir kas yra jo priešai. Už ką Stalinas nekenčiamas Vakaruose bei pas mus. Ir ko gi nori tie žmonės, kurie Staliną vertina teigiamai. Juk kadaise prieš keletą metų ėjo tokia laida, „Rusijos vardas“ (Имя России). Ir Stalinas joje ilgą laiką lyderiavo. Galų gale, jis atsidūrė trečioje vietoje. Aš tuo absoliučiai netikiu: pirmąją vietą paėmė Aleksandras Nevskis – su Stalinu visiškai nepalyginama figūra. Kadangi uždaviniai, kuriuos teko spręsti Stalinui, nepalyginami su tais, kuriuos teko spręsti Aleksandrui Nevskiui. Nepalyginami taip pat ir rezultatai.

Tad kas gi yra šiandieninė paklausa Stalinui? Visų pirmiausia, tai yra paklausa socialiniam teisingumui; tam, kad vagis sėdėtų kalėjime. Greta socialinio teisingumo, tai yra paklausa valstybės didybei, tam, kad niekas neaiškintų mums, kokia pas mus turėtų būti juvenalinė justicija, kaip mes turėtume auklėti vaikus; kad užpūliavusių ydų slegiama Vakarų visuomenė nemokytų mūsų, kaip mes turėtume save vesti. Tai antrasis dalykas po socialinio teisingumo.

Ir, pagaliau, daugeliui žmonių, bendrai žiūrint tai yra revanšas. Revanšas už 30 metų mūsų pralaimėjimų tarptautinėje arenoje, revanšas socialinio-psichologinio pojūčio prasme. Žmonės atsimena stalininę epochą ir su visomis jos aukomis. O kokia gi epocha apsieina be aukų, kalbant, pavyzdžiui, kokia kaina buvo kuriama Tarybų Sąjunga. Na, o kokia kaina sukurtos Jungtinės Valstijos? Kokia kaina sukurta Britanijos imperija? Beje, kai Čerčilis paklausė Stalino, – „kas Tarybų Sąjungos istorijoje buvo jums sunkiausia“, – jisai atsakė: „Patys sunkiausieji metai buvo kolektyvizacijos metai, kadangi per trumpą laikotarpį reikėjo išspręsti labai daug problemų.“ O kas gi kolektyvizacija? Tai – išvalstietinimas. Pažvelgus, kaip šis klausimas sprendėsi XVI amžiaus Anglijoje, ten jis buvo dar sunkesnis. Procentiniu santykiu ten valstiečių sumažintas toks procentas, koks mums tiesiog nesisapnuotų. Kitaip tariant, paklausa Stalinui – tai paklausa oriam ir teisingam gyvenimui.

Įdomu pažiūrėti, o kas gi tokie tarybinėje visuomenėje buvo antistalinistai, kurie Stalino nekentė ir nekenčia? Stalinui būnant gyvam, jo oponentai buvo iš dvejų pusių. Pirmieji – tai tie, kurie manė, kad Stalinas išdavė pasaulinės revoliucijos reikalą. Tai buvo trockistinio „pasaulinės revoliucijos“ projekto šalininkai. Jų nuomone, Stalinas tą projektą išdavė. Ir tam tikra prasme jie buvo teisūs, nes Stalinas iš tikrųjų likvidavo „pasaulinės revoliucijos“ projektą, vietoje jo pradėjus statyti „socializmą vienoje šalyje“. Tai yra, istorinį perimamumą linija „carinė Rusija – Tarybų Rusija“. Ir šis posūkis įvyko 27-29 metais, o jau 36-aisiais buvo pirmieji rezultatai. Primenu, kad 36 metais pasirodė terminai „tarybinis patriotizmas“, „Tarybinė Tėvynė“; 36 metais taip pat atkūrė Naujųjų metų šventimą su eglute, tik tai jau buvo nebe kalėdinė, o naujametinė eglutė.

Kitaip tariant, Stalinas sujungė ikirevoliucinę patvaldinę Rusiją su porevoliucine Rusija. Jis įgyvendino šią jungtį. Ir pasisakiusieji iš pasaulinės revoliucijos pozicijų, t. y., kairieji globalistai, laikė jį išdaviku bei priešu. Ir štai šia prasme jie visiškai sutapo su Vakarais, kuriems pasaulinė revoliucija tebuvo reikalinga vienu tikslu – nacionalinių valstybių panaikinimui ir Europos bei pasaulio, kaip „Europos ir pasaulio dydžio Venecijos“1*, sukūrimui. Beje, labai įdomu, kad 1930 metais Hjalmaras Šachtas2* argumentuojant, kodėl finansininkai turėtų palaikyti Hitlerio atėjimą į valdžią, sakė, kad jisai Europoje sulaužysiąs nacionalines valstybes ir kad vietoje jų gausime „Europos dydžio Veneciją“. Planas pradėtas realizuoti, kai 29 metais Stalinas išvijo Trockį iš TSRS, t. y., ant projekto „pasaulinė revoliucija“ padėjo galutinį kryžių.

Nuo XIX amžiaus pabaigos pasaulinėje politikoje ir ekonomikoje prasideda globalistinio ir imperinio principų priešprieša. Už globalistinio principo stovėjo Didžioji Britanija, su laiku prie jos prisijungė Jungtinės Amerikos Valstijos. Kalba jo apie globalinę rinką, kurioje niekas netrikdytų prekių bei pelno judėjimui. Šio globalistinio projekto realizavimui kelią užstojo didžiosios imperijos. Visų pirma, tai Vokietijos ir Rusijos, o taip pat Austrijos-Vengrijos ir, kiek mažiau – Osmanų imperija. Jos kontroliavo savo politinę bei ekonominę erdvę ir tai natūraliai trukdė tiems, kas norėjo globalios rinkos, kas norėjo, kaip europiečių finansininkai, – „Europos be sienų“, tai yra, Europos dydžio Venecijos.

Tiesą sakant, vienas pagrindinių Pirmojo pasaulinio karo uždavinių buvo vietoje didžiųjų imperijų sukurti smulkias nacionalines valstybes, kurias būtų labai lengva valdyti. Taip ir išėjo. Reikia pasakyti, kad globalistinis elitas šių savo planų neslėpė ir neslėpė – XIX amžiaus gale angliškame laikraštyje „Truth“ („Tiesa“) pasirodė pamfletas, pavadinimu „Kaizerio sapnas“. Jame Kaizeris pralaimėjęs važiuoja traukiniu į Angliją, kur gyvensiąs vorkhauze. Ir jisai žiūri į žemėlapį, kur vietoje Vokietijos – smulkios nacionalinės valstybės, vietoje Austrijos-Vengrijos – irgi smulkios nacionalinės valstybės, o štai vietoje Rusijos – dykuma.

Kitaip tariant, tai, kas įvyko po Pirmojo pasaulinio karo, iš dalies buvo šio globalistinio plano laimėjimas. Bet, kaip paaiškėjo – ne visiškas. Mat, didžiulė sistema, pavadinimu „Rusija“, tuo metu pasirodė esanti per kieta didžiulės sistemos, pavadinimu „kapitalistinis pasaulis“, dantims. Šios didžiulės sistemos – Rusijos – interesus išreiškė Stalinas bei jį palaikiusios jėgos. Stalinas tuo momentu sujaukė globalistų planus. Ir, be to, ne tiktai dešiniųjų globalistų – šiuolaikinio pasaulio finansinių magnatų, bet ir kairiųjų – kominternininkų. Įsidėmėtina, kad jau 1920-ųjų metų viduryje G. Zinovjevas, argumentavo poreikį nuversti Staliną iš genseko pareigų tuo, kad šio „nemėgsta Kominterne“. O vienas iš pagrindinių Stalino kritikų 1930-aisiais metais buvo aukštas pareigas ėjęs Kominterno funkcionierius Pjatnickis.

Taigi, tai – viena antistalininė kryptis mūsų šalyje. Antroji – tiesiog priešinga: tai tie žmonės, kurie orientavosi į maksimalų vartojimą. Ne maksimalų vartojimą apskritai, o vartojimą virš jiems numatytųjų normų. Mes puikiai žinome, kad nomenklatūra – tai viešpataujanti grupė be nuosavybės, o skirtingi nomenklatūros sluoksniai vienas nuo kito skyrėsi vartojimo apimtimi, t. y., tai buvo pagal rangą ribojamas hierarchinis vartojimas. Na ir natūraliai kiekviena grupė norėdavo vartoti daugiau, negu jai numatyta pagal statusą. Tai pirma. Ir antra – tai tokios grupės siekė užsisklęsti ir tapti uždaromis. O Stalinas visą gyvenimą tam priešinosi. Jis įsiuto, kai 41-aisiais metais sužinojo, kad į Kuibyševą išvažiavę valdininkai nusprendė savo vaikams sukurti specmokyklą, kad šie, neduok dieve, nesimaišytų drauge vienoje mokykloje su darbininkų vaikais. Stalinas įsiutęs tarė: „prakeikta kasta“. Ir iš tiesų, jisai prieš tą prakeiktąją kastą ir kovojo, neleidžiant jai tapti klase. Ir, taręs savo garsiąją frazę apie klasių kovos aštrėjimą statant socializmą ir artėjant prie jo[1] – Stalinas turėjo omeny nomenklatūros tapimą klase. Ir, kaip mes matome iš perestroikos, jis viską kiaurai matė: gavome tą sluoksnį, kuris, iškeičiant valdžią į nuosavybę, tapo savininkų klase.

Kitaip tariant, Stalino nekentė dvi viena kitai priešingos grupės. Sąlygiškai šnekant – trockininkai ir bucharininkai. Ir todėl vienas iš 37-ųjų metų procesų3* iš pirmo žvilgsnio atrodo keistai. Trockis – kairysis, Bucharinas – dešinysis. Kokia čia prasmė? Bet tai – dialektika. Ir Stalinas tai labai aiškiai užfiksavo. Dialektika: eisi dešinėn – prieisi kairę; eisi kairėn – prieisi dešinę. Ir vieni, ir kiti nepriėmė stalinizmo, bet dėl skirtingų priežasčių. Vieniems, bucharininkams – dėl kurso link vartojimo ir nomenklatūros tapimo klase. O kitiems – dėl pasaulinės revoliucijos. Kas pas mus įvyko 56-aisiais metais4*? 86-aisiais metais ir vienų, ir kitų vaikai buvo patys pagrindiniai Stalino kaltintojai. Ir toji vartojimo linija 61-aisiais triumfavo5*, suduodama socializmui dar baisesnį smūgį, nei Chruščiovo pranešimas dėl asmens kulto. Naujoje TSKP programoje 1961 metais buvo užfiksuota, kad pagrindinis TSKP tikslas – padėti tenkinti augančius tarybinių piliečių materialinius poreikius. Socializmą ėmė matuoti iš visiškai kitokios, kapitalistinės, visuomenės paimtomis kategorijomis. Tokiu būdu, antikapitalizmas kapituliavo. Ir, be to, čia spąstai buvo tokie: kadangi dabar viską matuojame materialiniais poreikiais, pagrindinė masė žmonių žiūri į nomenklatūrą, kaip jie gyvena. Vadinasi, „niekšas“ savuosius materialinius poreikius išpildė, o manųjų – ne. Tai yra, tai buvo dvigubi spąstai.

Taip, Stalino nekentė ir nekenčia nomenklatūriniai vagys. Juk tie žmonės, kurie dabar vagia itin stambiais mastais supranta, kad jei bus įvesta elementari disciplina, tai reikš, kad jie geriausiu atveju bus šalinami, o blogiausiu – sodinami į kalėjimą. Todėl, kada tik pradedama minimaliai įvedinėti tvarką, mūsiškiai apsivogę valdininkai rėkia: „37-ieji metai, neleisime grįžti 37-iesiems metams“. Mat žino, kad yra prisidirbę.

Kaip pademonstravo perestroika, vadas buvo absoliučiai teisus: jau 1960-aisiais metais susiformavo kvaziklasinė šešėlinė TSRS-2, kuri sąjungoje su Vakarais likvidavo TSRS-1 su visais josios pasiekimais. Be to, realų gyventojų nepasitenkinimą iššaukė būtent TSRS-2, t. y. nukrypimas nuo modelio. Tačiau suinteresuoti sluoksniai atliko gudrų propagandinį triuką: jie prieš gyventojus pastatė TSRS-2 su jo ydomis, augančia nelygybe ir t. t., kaip pirminį projektinį modelį TSRS-1 pareiškiant, kad jį reikia „reformuoti“.

Tarybinis nomenklatūrinis liberalas – tai valdininkas, siekiąs vartoti daugiau, negu jam numatyta pagal griežtas tarybinės-nomenklatūrinės hierarchinės sistemos taisykles. O todėl ir pasiryžęs iškeisti valdžią į materialines gėrybes, siekiant dažniau keliauti į Vakarus ir užmerkiantis akis prieš šešėlinę ekonomiką, su kuria pats vis labiau ir labiau susilieja, patirdamas socialinę ekstazę. Mūsų laikais tai vadinama korupcija, bet tarybinėje sistemoje šis terminas vargu ar tinkamas: korupcija yra viešosios sferos panaudojimas privačiais tikslais ir interesais. Tačiau tame ir reikalas, kad tarybinėje realybėje nebuvo juridiškai fiksuojamo skirtumo tarp šių sferų, kadangi privačios sferos nebuvo, – „viskas aplink kolūkio, viskas aplink mano“. Vietoje korupcijos, kalbėti reikėtų apie sistemos ardymą, kuris iki tam tikro laiko (iki 1970-ųjų vidurio, kai į šalį pasipylė neapskaityti naftiniai doleriai) buvo kiekybinio pobūdžio. Tokiu būdu, teisingiau kalbėti apie sistemos deformaciją. Štai tie reformatoriai ir nekentė Stalino labiau už viską, nes suprato, kad prie jo arba prie panašios tvarkos už tai neišvengtų atpildo. Todėl taip bijota neostalinisto A. Šelepino atėjimo į valdžią6*. Bet jie nusprendė statyti ant L. Brežnevo – ir neprašovė.

Būtent prie „Mažosios žemės herojaus“7* išdygo šešėlinė TSRS-2 (ne šešėlinė ekonomika, o būtent šešėlinė TSRS, susijusi tiek su savąja šešėline ekonomika, tiek ir su Vakarų spectarnybomis). Bet šešėlis prie Brežnevo žinojo savo vietą, laukdamas momento ir nuo 1970-ųjų rengėsi šuoliui. O štai prie Gorbačiovo ji užėmė šeimininko vietą, sunaikinant fasadinę TSRS-1. Realioji TSRS 1980-ųjų pradžioje priminė galaktinę imperiją iš Azimovo „Fondo“ – klestintis fasadas su korozijos išėstu vidumi. Tiktai TSRS, skirtingai nei imperijoje, nebuvo matematiko Seldeno su visu jo planu – pas mus buvo matematikas-gešeftmatikas B. Berezovskis8* – ir tuo viskas pasakyta.

Bet grįžkime prie stalinofobijos. Ji gana aiškiai koreliuojasi su vartotojiškomis nuostatomis, su nuostata, kad gyvenimo prasmė – vartojimas. Simboliška, kad vienas iš „kiliminių antistalinistų“ pareiškė televizijos eteryje: nacionalinę idėją galite pasilikti sau, o man duokite galimybę vartoti. Argi toks tipas gali nejausti neapykantos Stalinui ir stalinizmui? Negali. Stalinizmas – tai istorinė kūryba, tai nuostata, kad kūryba – tai gyvenimo tikslas ir prasmė. TSRS buvo kūrybinis, itin dvasingas projektas, ką pripažįsta netgi tie, kurie Tarybų Sąjungai aiškiai nesimpatizuoja. Simptomiška šiuo požiūriu frazė, pasakyta buvusiojo švietimo ministro A. Fursenko9* dėl to, kad tarybinės mokyklos yda (sic!) buvo ta, kad ji siekė išauklėti žmogų-kūrėją, tuo tarpu kai Rusijos Federacijos mokyklos uždavinys – išauklėti kvalifikuotą vartotoją. Gavosi, kad tai ir yra nacionalinė, o tiksliau, grynai grupinė, idėja, nes vartotojas tautybės neturi. Svarbiausia – lovis, o kas jį suteiks, savi ar svetimi, neturi reikšmės.

Simboliška ir štai kas. Tas pats personažas, reikalavęs sau „vartojimo šventės“, kalbėjo taip pat ir ta prasme, kad jei žemes į rytus nuo Uralo galėtų įsisavinti pasaulinė vyriausybė, tai tegul jas ji ir pasiima. Taip vartotojiška antistalinizmo nuostata sutampa su globalistine – tai dvi vieno medalio pusės. Taip brėžiasi linija nuo antistalinizmo link smerdiakovystės10*. Antistalinistų socialinis pasaulis – tai globalus „pereinamasis kiemas“, kurio pagrindinis tikslas – užtikrinti vartojimą, vadovaujant ir prižiūrint pasaulinei vyriausybei. Stalinas triskart sutrukdė tokio pasaulio statybą rusų žemėse. Už tai jo ir nekenčia antistalinistai. Viskas proziška, tačiau buvusių tarybinių karjeristų kalbos apie laisvę, demokratiją ir „tarybinį totalitarizmą“ nieko apgauti negali.

Taip pat labai įdomūs dabartiniai bandymai sutapatinti stalinizmą su hitlerizmu. Reikalas tame, kad tam tikrų šiuolaikinio Vakarų elito sluoksnių tikslai labai artimi tikslams, kuriuos sau kėlėsi Trečiasis reichas: tai klasė išrinktųjų, išrinktasis milijardas, tai antikrikščionybė, o vietoje jos – ekologizmas, satanizmas. Tai – dvilypė valdymo sistema, kurią sudaro tam tikras ordinas ir partija. Tokia ir buvo Trečiojo reicho situacija – partija, o už jos – juodasis SS ordinas. Tuo požiūriu, Trečiasis reichas nebuvo jokia alternatyva vakarietiškajam projektui – tai buvo brutalios formos naujosios pasaulio tvarkos įtvirtinimo eksperimentas. Apie naująją pasaulio tvarką kalbėjo Hitleris. 40-aisiais metais išėjo Herberto knyga, kuri taip ir vadinosi – „Naujoji pasaulio tvarka“11*, tiktai minkštoje formoje. Ten į valdžią turėjo ateiti technokratai, intelektualai ir finansininkai. O čia viskas buvo žymiai griežčiau, aiškiau, brutaliau.

Ir labai įdomu, kur pasidėjo tie žmonės – psichiatrai, fizikai, inžinieriai, kurie dirbo Hitleriui? Jie visi atsidūrė Jungtinėse Valstijose ir dirbo Vakarų projektui. Daugelis jų, pavyzdžiui, Gelenas12*, buvo atvežti į Jungtines Valstijas, pažeidžiant Jungtini Valstijų įstatymus. Kitaip tariant, jau karo pabaigoje buvo ryšys tarp hitlerininkų ir anglosaksų isteblišmento. Dėl ko gi dabar prireikė sutapatinti hitlerizmą ir stalinizmą? Stalinizmas, stalininis projektas, Tarybų Sąjunga, sisteminis antikapitalizmas – buvo reali alternatyva kapitalizmui ir globalizmui. Reikia ištrinti atmintį apie šią alternatyvą. Alternatyvų globalizmui neturi būti, todėl mes dabar prilyginsime stalinizmą hitlerizmui ir visa tai pašalinsime. Tuo tarpu, Vakaruose vyksta minkšta, užslėpta Trečiojo reicho ir hitlerizmo reabilitacija. Jau kalbama apie tai, kad Trečiasis reichas buvo minkštesnė totalitarizmo forma už TSRS. Realios alternatyvos naujajai pasaulio tvarkai demonizavimas – ir toji alternatyva susijusi su Stalinu. Jisai iš tikrųjų reali pagrindinė figūra.

Stalino fenomene (būtent fenomene, o ne asmenyje) surišta Rusijos ikirevoliucinė ir tarybinė istorija. Ir, iš kitos pusės (jame susiriša), pasaulinė linija, pasaulinio revoliucinio judėjimo linija, kadangi bolševikai buvo pasaulinio revoliucinio judėjimo dalimi – ir tarybinė santvarka. Tai yra pagrindinė figūra, esanti visų XX amžiaus istorijos linijų sankirtoje. Visiškai aišku, kad tie, kurie norėjo ištrinti Tarybų Sąjungą, turėjo pradėti nuo Stalino. Bet šiandien reikia atminti, kad smūgiai Stalinui – tai jau ne smūgiai Tarybų Sąjungai, o smūgiai Rusijai, mūsų istorijai. Stalinas – pagrindinė Rusijos istorijos figūra.

Šaltinis: yandex

Išnašos

[1] VKP(b) CK plenumas 1928 m. liepos 4-12 d. – J. Stalinas. Raštai. T. 11. V., 1951, p. 161.

Paaiškinimai

1* „Venecija“, o tiksliau, VIII-XVIII amžiuje gyvavusi Venecijos respublika, čia naudojama kaip metafora. Mat, šis miestas-valstybė buvo vienas pagrindinių viduramžių Europos prekybos bei finansų centrų. Iš esmės, tam tikra tuomečio feodalinio pasaulio dalis, kurioje galiojo laisvosios prekybos principai. Tad frazė „Europos dydžio Venecija“ ir reiškia tokią vieningą laisvo prekių bei kapitalo judėjimo teritoriją. – Vert. past.

2* Hjalmaras Šachtas (1877-1970) – vokiečių finansininkas, valstybės veikėjas. 1916-1923 m. – Vokietijos nacionalinio banko direktorius; 1923-1930 ir 1933-1939 m. – Reichsbanko prezidentas; 1936-1937 m. – ekonomikos ministras; 1937-1942 m. – ministras be portfelio. Žymus tiek savo vaidmeniu, kuriant Trečiojo reicho karine ekonomika, tiek pagalba, suteikta hitlerininkams iki atėjimo į valdžią užmezgant glaudžius ryšius su stambiuoju Vokietijos pramonės bei finansų elitu (atitinkamai prafinansavusiu Hitlerio atėjimą į valdžią. 1945 m. Niurnberge bausmės išvengė. – Vert. past.

3* „1937-ieji“ siejami su 1936-1938 m. Tarybų Sąjungoje vykdytu valstybės, kariuomenės ir partinio aparato valymu nuo trockininkų bei užsienio agentų. Tuo būdu, rengiantis karui likviduota penktoji kolona. Ir tai, anot Fursovo, realiai išgelbėjo TSRS kaip valstybę. Kita vertus, represijos palietė ir dalį nekaltų tarybinių piliečių. Tai antitarybinėje istoriografijoje įvardijama „Stalino teroru“. – Vert. past.

4* 1956 m. įvyko TSKP XX suvažiavimas, per kurį Nikita Chruščiovas perskaitė slaptą pranešimą klausimu dėl Stalino „asmens kulto“. Tuo žymima vadinamosios destalinizacijos Tarybų Sąjungoje ir tarptautiniame komunistiniame judėjime pradžia. – Vert. past.

5* 1961 m. įvyko TSKP XXI suvažiavimas. Jame buvo priimta naujoji, „chruščiovinė“ TSKP programa (iki tol galiojusi 1919 m. VII partijos suvažiavime priimta programa, kurią paruošė pats V. Leninas). – Vert. past.

6* Aleksandras Nikolajevičius Šelepinas (1918-1994) – tarybinis komjaunimo, partinis ir valstybės veikėjas. Vienas iš N. Chruščiovo nušalinimo iniciatorių. Griežtos laikysenos JAV atžvilgiu šalininkas. Siekė perimti vadovavimą TSKP, bet vietoje jo generalinio sekretoriaus postas atitiko L. Brežnevui. – Vert. past.

7* „Mažoji žemė“ – viena iš L. Brežnevo autobiografinių knygelių, pasakojanti apie jo patyrimą Didžiojo Tėvynės karo metu. – Vert past.

8* Borisas Abramovičius Berezovskis (1946-2013) – Rusijos politinis ir verslo veikėjas. Vienas pagrindinių privatizacijų keliu pralobusių oligarchų. Boriso Jelcino, o pradžioje ir V. Putino šalininkas. Vėliau, 2000-aisiais, iš Rusijos pabėgo į Vakarus, kur iki gyvenimo pabaigos reiškėsi kaip Putino priešininkas. – Vert. past.

9* Andrejus Aleksandrovičius Fursenko (g. 1949) – Rusijos Federacijos švietimo ministras 2004-2012 m. laikotarpiu. – Vert. past.

10* „Smerdiakovystė“ (Смердяковщина) – sąvoka, nurodanti iš pačių rusų pusės einančią rusofobiją (taigi, neapykantą sau patiems, kaip tautai ir kaip šaliai). Pradėta vartoti 1890-aisiais, ryšium su F. Dostojevskio romano „Broliai Karamazovai“ veikėju Pavelu Smerdiakovu. Jam priklauso žodžiai: „Aš visos Rusijos neapkenčiu... Dvyliktaisiais metais buvo užėjęs prancūzų imperatorius Napoleonas pirmasis, ir būtų buvę gerai, jei tada šitie patys prancūzai būtų mus nukariavę: protinga nacija būtų nukariavusi labai kvailą naciją ir prisijungusi prie savęs. Visai kita tvarka būtų buvusi.“ (F. Dostojevskis. Broliai Karamazovai. T. 1. V., 1960, p. 380-381). – Vert. past.

11* 1940 m. anglų rašytojas Herbertas Velsas (1866-1946) išleido knygą „Naujoji pasaulio tvarka“ („The New World Order“). Joje išdėstytas Velso požiūris į tai, kokia turėtų būti pokarinė pasaulio sankloda. – Vert. past.

12* Reinhardas Gelenas (1902-1979) – vokiečių karinis bei žvalgybos veikėjas, nuo 1942 m. – Trečiojo reicho karinės žvalgybos vadovas. Naciams pralaimint karą, pasinaudodamas savo sukaupta operatyvine informacija, susitarė dėl bendradarbiavimo su amerikiečių žvalgyba. Vėliau dirbo ir Vakarų Vokietijos žvalgyboje. – Vert. past.