Andrius Kubilius: „Matome socialdemokratų planą Vilnių atiduoti V. Tomaševskiui“

Konservatorius A. Kubiliaus išplatino pranešimą: „Problema – pats „Lietuvos dujų“ laiškas, o ne apie jį klausianti opozicija“, kurį perskaitė birželio 9 d. spaudos konferencijoje Seime:

„Praėjusį savaitgalį socialdemokratai nagrinėjo savo problemas. Nors jos – ne mūsų, bet keletą pastabų apie socialdemokratų diskusiją būtina pasakyti.

Socialdemokratų problemas tiksliausiai įvardino jų Garbės Pirmininkas Aloyzas Sakalas, gana dramatiškai kalbėjęs apie šios partijos galimas bėdas, jeigu partija nesikeis. Tačiau ir A. Sakalas neišvengė daugelio kartojamų tų pačių paviršutiniškų nuostatų, esą visa socialdemokratų problema – tai Juozas Bernatonis ir Zigmantas Balčytis.

Nesiimu pastarųjų ginti, tačiau tai – paviršutiniškai klaidingas požiūris į socialdemokratų problemas. Socialdemokratai praranda didmiesčių rinkėjus ne todėl, kad šiuos atbaidė J. Bernatonis ar Z. Balčytis. Kas atbaido miestų rinkėjus – tai sisteminės socialdemokratų problemos, kurių jie, atrodo, nesiruošia ar nėra pajėgūs spręsti. Tos sisteminės problemos, kurios skandina socialdemokratus – tai jų koalicija su tokiais partneriais kaip Darbo partija ar Lietuvos lenkų rinkimų akcija ir tokios koalicijos vykdoma politika, kurios svarbiausias matomas bruožas yra melas, dezinformacija ir demagogija.

Pavyzdžiu galima prisiminti vien tik Artūro Skardžiaus komisijos išvadas, kurių kitaip kaip partinio melo kvintesencija negali pavadinti. Prieš jas svarstant ir priimant turėjau viešai Seimo posėdžių salėje priminti socialdemokratams, kad kiekvieną kartą, kai jie savo rinkimų kampaniją bando paremti tokiais pseudoparlamentiniais tyrimais, kurie pavirsta melo festivaliais, nukreiptais prieš konservatorius, jau trečią kartą kartojasi tas pats dėsnis – konservatoriams rinkimai būna sėkmingi.

Taip buvo prieš 2004 metų Seimo rinkimus, kai socialdemokratai Seime patvirtino melagingas išvadas, pasmerkusias konservatorius už tai, kad 1999 metais kartu su „Williams“ kompanija gelbėjome „Mažeikių naftą“, taip buvo prieš 2008 metų rinkimus, kai buvome melagingai pasmerkti dėl Juro Abromavičiaus žūties ir išvadinti vos ne teroristine organizacija, taip įvyko ir dabar – po A. Skardžiaus komisijos išvadų, už kurias socialdemokratams juokais jau galiu ir padėkoti. Socialdemokratai trečią kartą užlipa ant to paties grėblio ir vis dar negali suprasti, kad melas ir demagogija yra tai, kas juos, o ne jų oponentus skandina.

Kuo ilgiau socialdemokratai nesupras savo esminių sisteminių problemų, kuo ilgiau jie save skandins su tokia koalicija ir su tokia melo politika, kokią vykdė iki šiol, tuo greičiau jie matys tai, ką jiems prognozavo šeštadienį Aloyzas Sakalas – kaip skelbia „Delfi“: „Jo (A. Sakalo) nuomone, jei to (permainų) neįvyks, partijos laukia stagnacija ir per savivaldos rinkimus ji gali sunykti.“

Kuo ilgiau bus slepiama tiesa, tuo didesnių nuostolių gali patirti Lietuva

Melo, dezinformacijos ir pastangų nuslėpti tiesą kupina ir pastarųjų dienų skandalinga istorija, kai pradeda aiškėti, ką „Gazprom“ gavo už tai, kad Lietuvai dviem metams davė 20 proc. pigesnes dujas. Nors premjeras melu apkaltino prof. Raimundą Lopatą už visiškai teisingus klausimus, o ministras Jaroslavas Neverovičius per Vyriausybės valandą Seimo opozicijos lyderiui viešai uždraudė užduoti panašius klausimus Seime, tačiau darosi akivaizdu, kad „Lietuvos dujos“, kuriose Lietuvos valstybė valdo dalį akcijų, už mažesnę dujų kainą savo laiške dosniai pažadėjo nebeturėti jokių pretenzijų „Gazprom“ už dujų tiekimą iki 2013 metų ir pažadėjo nesiimti jokių veiksmų prieš „Gazprom“. Kiek galima spėti iš besislapstančio nuo atsakymų premjero, kuris Vyriausybės valandos metu skubiai pranešė, kad nebuvo informuotas apie tokius laiškus, ar taip pat besielgiančio ministro, jie abu supranta, kad „Gazprom“ tokį „Lietuvos dujų“ laišką gali panaudoti Stokholmo arbitraže, taip susilpnindami Lietuvos poziciją.

Premjeras ir ministras turi suprasti, kad problema yra pats laiškas, o ne apie laišką klausinėjanti opozicija ar politologai. Kuo ilgiau bus slepiama tiesa, tuo didesnių nuostolių gali patirti Lietuva. O tiesa yra tokia, kad pati Vyriausybė sugebėjo, liaudiškai tariant, „užsirauti“ ant elementarios „Gazprom“ išmonės, kurią dabar labai nesunku tiksliai iššifruoti.

Dabartinis daug rūpesčių keliantis „Lietuvos dujų“ pretenzijų atsisakymo laiškas –  pasekmė to, kad dar vasarį premjeras viešai džiaugėsi tuo, kad „Lietuvos dujos“ apsisprendė pagąsdinti „Gazprom“, jog paduos į arbitražą, jeigu ši nenuleis kainų. Tai atrodė gana keistai žinant, kad „Gazprom“ faktiškai valdė „Lietuvos dujas“, taigi „Gazprom“ per „Lietuvos dujas“ grasino paduoti tą patį „Gazprom“ į arbitražą ir premjeras tuo džiaugėsi. Galima spėti, kad tuo metu tas pats „Gazprom“ žinojo, jog netrukus pasiūlys Lietuvai mažesnes kainas ir tada galės prašyti iš „Lietuvos dujų“ ne tik nebegrasinti keistais arbitražais, bet ir atsisakyti bet kokių pretenzijų. Tokį laišką iš Lietuvos „Gazprom“ dabar ir turi, ir ta pati Vyriausybė, kuri dar vasarį džiaugėsi „Lietuvos dujų“ tariamai kietu grasinimu, dabar rūpinasi, kad niekas neklausinėtų ir nediskutuotų apie „Lietuvos dujų“ laiškus „Gazprom“. Lietuviškai tai vadinasi labai parastai – mūsų Vyriausybė „išsidūrė“. Toks „išsidūrimas“ gali Lietuvai kainuoti kelis milijardus litų, jeigu paaiškės, kad toks laiškas turi esminės svarbos „Gazprom“ apsiginant Stokholmo arbitraže nuo Lietuvos valstybės pretenzijų.

Ne mažiau dezinformacijos ar tiesos slėpimo tenka matyti ir dar viename šios istorijos aspekte – tai „Gazprom“ pažadėta kompensacija Lietuvai už 2013 metus. Vyriausybė niekaip negali paaiškinti, kokio dydžio kompensacija yra gauta ir kur ji bus panaudota. Iš pradžių, pagal informaciją, kuri labai menkai prasisunkia iš valdžios koridorių, atrodė, kad už pusantrų metų laikotarpį – nuo 2013 metų pradžios iki dabar – ta kompensacija siekia 300 mln. litų, tačiau premjeras penktadienį paskelbė, kad ta kompensacija yra lygi 800 mln. litų. Neaišku, ar tai nėra eilinis premjero šnektelėjimas „pro šalį“, tačiau akivaizdu, kad kompensacijos suma yra žymiai didesnė, nei dabar VKEK paskirstyta 56 mln. litų suma dujų vartotojams. Kas bus daroma su likusia kompensacijos suma – klausimas yra logiškas, tačiau Vyriausybė vėlgi slepiasi nuo aiškių atsakymų. Šimtai milijonų litų, kurie priklauso dujų ir šilumos vartotojams, pasiklysta valdžios melo, dezinformacijos ir bėgimo nuo tiesos koridoriuose. Ir telieka tik klausti, kiek dar tai tęsis.

Mūsų kantrybė laukti tiesos iš šios Vyriausybės nėra begalinė, todėl rytoj privaloma tvarka kviečiame premjerą į Seimo tribūną, kad jis į visus šios istorijos klausimus tiksliai atsakytų.

Matome socialdemokratų planą Vilnių atiduoti V. Tomaševskiui

Be energetikos dalykų, kur valdžia niekaip negali išlipti ant tvirtų tiesos pamatų ir vis skęsta melo liūnuose, yra ir kitų sričių, kuriose valdžios demagogija gali labai brangiai kainuoti Lietuvai.

Štai socialdemokratai užsimojo padovanoti Lietuvai kažkokius kreivus ir nedemokratinius tiesioginius mero rinkimus. Jų nedemokratiškumas glūdi ten, kad planuojama mero postą atiduoti tam, kuris pirmajame rinkimų ture laimės paprastą daugumą balsų. Akivaizdu, kad socialdemokratai, demagogiškai kalbėdami apie tariamus žmonių lūkesčius, kuriais jie tariamai rūpinasi, iš tikrųjų taip svajoja apsaugoti savo partines administracines tvirtoves provincijoje, kur dar vis žmonės už juos balsuoja. Tačiau didžiuosiuose miestuose – ir ypač Vilniuje – tai gali duoti labai keistų ir pavojingų rezultatų. Tarkim tai, kad Vilniaus meru tokiu atveju galėtų tapti V. Tomaševskis, pastaruosiuose Europos Parlamento ir Prezidento rinkimuose Vilniaus mieste užėmęs atitinkamai trečią ir antrą vietas. Dešiniųjų rinkėjų balsams pasiskirsčius tarp kelių stipriai konkuruojančių kandidatų, V. Tomaševskis įgautų realias galimybes pirmame ture laimėti santykinę didžiausią rinkėjų paramą. Taigi iš tikrųjų matome socialdemokratų planą kaip Vilnių atiduoti V. Tomaševskiui. Socialdemokratai supranta, kad patys Vilniuje laimėti niekaip negali, tad tada tegu būna tam Vilniui dar blogiau.

Socialdemokratai į EK komisarus siūlo tuos, kuriems neberanda vietos Lietuvoje

Vertas dėmesio ir socialdemokratų planas Vytenį Andriukaitį siūlyti į Europos Komisijos komisarus.

Iki šiol į Briuselį siųsdavome stiprius profesionalius kandidatus ir todėl turėjome du stiprius komisarus. Dabar atrodo, kad socialdemokratai ruošiasi siųsti tuos, kuriems neberanda vietos Lietuvoje. Kitaip sakant, kad čia netrukdytų, tegul linksmina Europą.

Ir Dalia Grybauskaitė, ir Algis Šemeta buvo ir yra stiprūs komisarai, gerbiami ir vertinami tarp Europos specialistų ir ekspertų, išsikovoję pripažinimą bei autoritetą, ir sugebėję valdyti labai didelius ir atsakingus „komisarų portfelius“. Abu valdė ir valdo didelius finansinius reikalus, taip pelnydami ir Lietuvai pripažinimą bei sudarydami galimybę Lietuvai ir būsimoje Komisijoje pretenduoti į svarbias pozicijas.

Tai ir turėtų būti daroma – Lietuva, svarstydama būsimų komisarų kandidatūras, pirmiausia turėtų svarstyti, į kokias svarbias Lietuvai pozicijas reikėtų pretenduoti. Tai galėtų būti ir tradiciniai svarbūs finansų bei ekonomikos portfeliai, bet ne mažiau svarbūs Lietuvai būtų ir energetikos, transporto ar Rytų kaimynystės komisarų portfeliai. Tai yra tos sritys, kurių europinės politikos plėtra Lietuva yra ypač suinteresuota. Atsižvelgiant į šias sritis reikėtų svarstyti ir Lietuvos kandidatus į komisarus bei jų kompetencijas.

Socialdemokratai kol kas svarsto ne kompetencijas, o tik savųjų pavardes, tai yra tai, kas naudinga socialdemokratams. Atsakomybės, kurių Lietuva turėtų imtis, nėra svarstomos – nėra svarstoma tai, kas būtų naudinga Lietuvai. Briuselis ir Europos Komisija nėra politinis sąšlavynas, į kurį socialdemokratai gali siųsti tuos, kas save sukompromitavo Lietuvos politinėje padangėje kaip ministrai ar kaip įkyrūs partiniai veikėjai, kuriais tik yra norima atsikratyti.

Socialdemokratų bėda yra jų vykdoma politika, o ne blogi rinkimų štabai ar netinkamos rinkimų kampanijos. Kas atsako už vykdomos politikos bėdas, geriausiai žino patys socialdemokratai, bet jie to nenagrinėja. Opozicija gali padėti valdžiai, nepaisant jos melo ar demagogijos, paremdama euro įvedimą ar svarbiausių strateginių energetikos projektų įgyvendinimą, tačiau negali padėti svarbiausiai valdžios partijai spręsti jos vidinių sisteminių bėdų.“

Seimo opozicijos lyderis Andrius Kubilius