Antiideologija

Valdžia – blogis. Nuo šio fenomeno niekur nepabėgsi ir nieko nepadarysi, tačiau suprasti – bent jau pamėginti – galima ir netgi verta. Maža, kas.

“Valdžia gadina, o absoliuti valdžia gadina absoliučiai“ kitados ištarė lordas Aktonas. Šis pakankamai plačiai žinomas teiginys lyg ir turėtų prablaivinti žmogaus protą bent jau tiek, kad jis nustotų tikėti (aš net nesakau – pasitikėti) valdžia. Tačiau kažkodėl taip neatsitiko... Gal proto įmigis per gilus? O gal jo išvis nėra?

Kaip bebūtų, o tiek vietinė, tiek ir pasaulinė realybė rodo, kad valdžios poreikis išlieka pakankamas, kad net ir galutinai išsivaikščiojančioje šalyje ji būtų pastoviai renkama. Kokiomis technologijomis tas poreikis kuriamas ir palaikomas – ne šio straipsnio tikslas. Priminsiu tik, kad nelabai seniai lozungas „Tvarka ir teisingumas“ mušė populiarumo rekordus, o štai politikos diletantai, užsimanę Tiesos, po rinkimų liko visiškame užribyje. Palyginimui – lozungo „Laisvė ir Tiesa“ išvis nėra buvę. Taigi, reikia ne laisvės, o valdžios. Blogio. Didžiausias absurdas, žinoma, yra tas, kad amžinai siekiama (na, bent jau taip pristatoma) išsirinkti teisingą (gerą) valdžią, tarsi galėtų būti geras blogis. Logika šlubuoja taip, tarsi Aristotelis niekada nebūtų pasakęs, kad vienu metu tas pats daiktas negali turėti viena kitai prieštaraujančių savybių. Bet kas gi ta logika modernybės eroje?..

Juo labiau, kad ir pati valdžios kilmė, pažvelgus į ją vos kiek atidžiau, vargu bau turi ką nors bendro su logika? Su psichologija ir manipuliacija – taip, tačiau logika čia geriausiu atveju yra išvirkščia. Kiek žinoma iš visų įmanomų šaltinių, valdžios ištakos ir „pilioriai“ ant kurių ji laikosi, yra prievarta ir apgaulė. Pirmu atveju ji įvedama karine galia (visi buvę ir būsimi užkariavimai, kurių pasekmėje – dėmesio! – nesikeičia niekas, o tiktai valdžia (tiksliau, tai, kieno rankose ji atsidurs), ar tai būtų egiptiečių, ar romėnų imperijos (“imperio” lotyniškai kaip tik ir reiškia valdymą), ar vėlesnių laikų Europos vienijimai, vykdyti tai Karolio, tai Adolfo, ar tai, kas vienur ar kitur vyksta dabar. Kitu – į darbą paleidžiama ideologija, kurios apoteoze galėtume laikyti frazę „Visa valdžia iš dievo”. Tą puikiausiai praktikavo jau minėti egiptiečiai (tiesa, dievai ten buvo daugiskaitoje, tačiau pomirtinis pasaulis, savo svarbumu pranokstantis esamąjį, ėjo apyvarton kuo puikiausiai), o vėliau – iki pat naujųjų laikų – krikščioniškieji valdovai. Matyt, „atsegti“ dvasiškiams dešimtinę žemiškiesiems karaliams buvo pigiau, negu išlaikyti kariuomenę. Žinoma, nereikėtų manyti, kad viena valdžios įvedimo ar išlaikymo forma neleidžia egzistuoti kitai – mat yra kaip tik priešingai, ir kuo efektyviau dirba “minkštosios galios” – įtikinėjimai ir propaganda, tuo mažiau reikia naudoti atviros prievartos. Kitaip sakant, kuo labiau ir efektyviau išplaunamos smegenys, tuo mažiau reikia karšti kailį.

Prievarta – ar ji būtų atnešama ant iečių smaigalių, ar atskraidinama bombonešiais – visgi yra lengvai atpažįstama ir dėl to pavergtųjų gyventojų kaip taisyklė būna nekenčiama. Kartais labiau, kartais mažiau, tačiau agresoriui-išvaduotojui visada išlieka pavojus, kad pasikeitus jėgų balansui, pavergtoji padermė pasistengs sukilti ir vietoje svetimos prievartos (valdžios) pamėgins įsivesti savąją. Oficialiai pradžioje tai vadinama tautine savimone ir politine branda, o vėliau – nacionalizmu ir politiniu nebrandumu. Kaip netrukus pamatysime, šiame vertybinių simuliakrų pasaulyje tai yra nemenka jėga, kuria be išimčių ir skrupulų naudojasi politikos technologai. Kitaip sakant, mes priartėjame prie ideologinio – manipuliacinio valdžios lauko, o taip pat prie pagrindinės šio rašinio minties pagrindimo.

Manipuliacijos tikslas – padaryti, kad manipuliuojamas asmuo ar grupė (manipuliacijos objektas) pradėtų elgtis taip, kaip reikia manipuliatoriui, MANYDAMAS (tyčia nerašau „galvodamas“, nes kaip tik galvojimas šiame procese nėra leidžiamas), kad toks elgesys ir yra laisvas jo paties pasirinkimas.
Tuo – ir jokiu kitu – tikslu yra sukuriamos moralinės normos (įstatymai ir teisinė sistema paprastai yra išvedami būtent iš jų ir turi grįžtamąjį ryšį, tačiau dabar kalbame tik apie pačią ideologinę – manipuliacinę ašį), kurių pagrindu ir vyksta proto įbaudžiavinimas. Labai nesiplečiant, čia atversiu tik vieną – užtat kokią! – tokio manipuliacinio žaidimo kortą: Jos vardas yra Gimtoji Nuodėmė. Šiais dviem žodžiais paskelbiama, kad visas žmogus – jo prigimtis, jausmai, gyvenimas, bet labiausiai tai protas – yra ydingi ir turi būti „atplaunami, atperkami”. Krikšto apeiga yra labiausiai matoma, tačiau ir pati nekalčiausia to atplovimo forma, kadangi kartu su gimtąja nuodėme (nuodėmė (nuod-ėmė) lietuviškai yra nuodų ėmimas) žmogus gauna ir dešimties punktų tabu sąrašą, o šį, kaip pasisekusį precedentą, seka visa eilė papildomų sąrašų, direktyvų, potvarkių, išaiškinimų, bilių ir bulių, kad tik laikykis. Ir visos vienaip ar kitaip laužo ir taiso žmogaus prigimti, kuri taigi ydinga bei sugadinta gimtosios nuodėmės. Apibendrinant, žmogus tokios manipuliacijos dėka taip gerai padaromas kaltu, kad jis visą savo gyvenimą tą kaltę atpirkinėja, tikėdamasis, jog jam už tai bus atlyginta po mirties. Viskas, šis gyvenimas jau nebe jo, o to, kuris juo sumanipuliavo ir per tą manipuliaciją valdo. Nuodai paimti kaip reikiant. Beje, kaip tik čia galima įžvelgti ir visų konfesinių kaktomušų šaknis – juk tiktai tas, kuris teisingai aiškina dievo žodį, ir yra įgaliotasis valdytojas, kuriam duota valdžia iš dievo. Kiti, žinoma, tik atskalūnai ar prisiplakėliai, pagal reikalą. Šitą „kaltės naudą“ bene pirmasis suvokė ir suskubo pasinaudoti imperatorius Konstantinas – dar vienas tuometinio pasaulio (Romos imperijos) vienytojas, meistriškai naudojęsis krikščionybe, kaip valdymo įrankiu visą savo valdymo laikotarpį, ir net padarydamas ją valstybine religija, tuo tarpu pats viso savo valdymo metu taip ir netapdamas krikščioniu (apsikrikštijo faktiškai jau mirties patale). Čia nekenks paminėti, kad lotyniškas žodis „constant” reiškia pastovumą, kažką tokio, kas nuolatos kartojasi. Ta proga apreiškimus pamėgusiai publikai priminsiu, kuo baigėsi Kristaus gundymai dykumoje – nė vienam iš gundymų nesuveikus (mums šiuo atveju svarbiausias yra gundymas valdžia), gundytojas „atsitraukė iki laiko“, kitaip tariant, tai reiškė, kad gundymai valdžia kartosis. Konstanta, ponios ir ponai. Kristui atsisakius valdžios, Konstantinas įvedė valdžią Kristaus vardu. Neblogai. Manipuliacijos tūzas. Pridursiu, kad tokių valdžios atsisakiusiųjų žmonių aš žinau du ir abu iš knygų – vienas čia minimas Kristus, kitas – John‘as Galt‘as iš Ayn Rand knygos „Atlantas pasipurtė“ (originalus pavadinimas „Atlas shrugged“).

Tuo tarpu paties Kristaus likimas kaip tik priešingas – jis juk dar kartą turėjo laikyti išbandymo valdžia egzaminą, tik šį kartą ne ją pats turėti, o jai paklusti – kas, beje, yra vienas ir tas pats, nes gundydamas šėtonas, prieš duodamas valdžią, sako „Pagarbink mane“, kitaip tariant, nusilenkimas, paklusimas valdžiai ir yra nusilenkimas šėtonui. Kristus, kaip žinia, nesilankstė. Užtat kaip mat dėl to sutarus abiem tuometėms Palestinos valdžioms – tiek aukštesniajai okupacinei, tiek ją aptarnaujančiajai vietinei (kaip tai pažįstama!) – ir buvo mirtinai nukankintas. Žodžiai „Aš esu ne šios karalystės” gali ir, manyčiau, turi būti suprantami, kaip pasakymas – Tu man ne karalius, ne valdovas ir aš tau nepaklūstu. Ir staiga – tepraėjus vos keliems šimtams metų, kas istorijos požiūriu tėra akimirksnis – tik buuuuum! “Visa valdžia iš dievo”. Užstojo gūdūs viduramžiai, dar žinomi, kaip Tamsieji Amžiai.

Prancūzų revoliucija (kitos irgi, bet pastaroji labiausiai regimu būdu) minėtąjį valdžios kilmės principą nuneigė, tačiau nė iš tolo nenuneigė pačios valdžios ir kaip mat atsidūrė nemalonioje akistatoje, kad atsisakius manipuliacijos, belieka tiktai galvų kapojimas ir kraujo upės. Taip dievą pakeitė giljotina. Bažnyčios atskyrimui nuo valstybės įgaunat pagreitį, o piliečių galvų skaičiui mažėjant tik truputį mažesniu greičiu, tegu ir labiau drastiškai, negu dabartinėje Lietuvoje, reikėjo išrasti kokį nors pakankamai įtikinamą valdžios atsiradimo būdą, kuriam nereikėtų nei dievo, nei giljotinos – ir čia prisiminti rinkimai, kurių jau būta ir prieš vieną kitą tūkstantį metų. Taip manipuliacija dar kartą pakeitė prievartą ir galvos vėl ėmė būti plaunamos, o ne kertamos. Progresas nugalėjo.

Na, ir kuo gi ta valdžia blogai? O alternatyvų yra? Piktokai paklaus kažkas, jausdamas visiškai suprantamą erzelį, jei jau perskaitė iki šios vietos. Atsakau papunkčiui:

Valdžia bloga jau vien tuo, kad arba muša, arba meluoja, arba ir viena, ir kita.
Bloga tuo, kad engia vienus, prisidengdama antrais, o antrus trečiais ir taip galiausiai engia visus.

Ji išnaudoja kūrybingiausius protus, versdama juos kurti gerovę ne savo pačių, o kitų – visada kvailesnių ir godesnių, nei patys kūrybingieji – naudai. Kadangi patys kūrybingiausieji ir patys geriausieji protai nepaklūsta – valdžia juos nustumia į gyvenimo užribį (dabar madoje sakyti – marginalizuoja), kankina ir net sunaikina, o mažiau kūrybingus pakinko į “viešojo intereso” ir “bendrojo gėrio” jungą (kabutės privalomos, kadangi nei viešojo intereso, nei bendrojo gėrio tame nėra, mat tai tiesiog pašviežintos manipuliacinės formulės), o jų sukuriamą gėrį pirmoje eilėje pasisavina sau, šiek tiek palieka pačiam kūrėjui, kaip paskatą stengtis toliau, ir visiškus trupinius meta žemyn, kur prie tų trupinių eilėje rikiuojasi patys kvailiausi vergai, kurių balsais ir laimimi rinkimai to paties viešojo intereso ir bendrojo gėrio vardan.

Iš paskutinio sakinio turėtų būti pakankamai akivaizdu, kad pačios valdžios (konkrečiau – ją sudarančių žmonių) didžiausias interesas ir yra tas siauraprotis rinkėjas, kadangi kaip tik tokiu lengviausia manipuliuoti tiek prie parduotuvių lentynų, tiek ir prie balsadėžių. Protingesniu – daug sunkiau ir brangiau, todėl žmogaus vertimo vartotoju procesas vyksta pilnu pajėgumu. Dirbk – pirk – mirk. Na, ir dar pabalsuok – tuo būdu tu suteiksi valdžiai legitimumo mandatą ir pats būsi susitepęs, kaip dalyvis, kaip valdžios įmonės akcininkas, kurio turimų akcijų kiekis toks juokingai mažas, kad ne tik nieko nereiškia, bet ir reikšti negali. Be iliuzijų – šita sistema neatsitiktinai tokia, ji šitaip sumanyta. Todėl ir alternatyva yra tik viena ir labai aiški – PROTAUTI. Galvoti savo galva, spręsti pačiam ir kaskart, išgirdus, kad už tave jau „apie viską pagalvota“ – bemat įjungti vidinę apsaugos sistemą. Pavojus!

Kėsinamasi į jūsų protą. Priminsiu, pirmiausia jis užgrobiamas ir pavergiamas melu, jei reikia – pridedama ir vėzdu, nors tai ir rizikinga praktika, mat jei melas protą migdo, tai vėzdas kartais ir pažadina - o jau tada su vergu gali daryti, ką tik nori, nes jis – tik beprotis, šiuolaikinis civilizuotas ir diplomuotas zombis, važinėjantis į vergiją (rusiškai „rabota“ – darbas, ir „rab“ – vergas, kyla iš tos pačios šaknies, taigi, posakis „rabota dlia raba” – darbas vergui, puikiai paaiškina darbo ir vergijos tapatumą) lizinginiu automobiliu ir gyvenantis paskoliniame būste, kuriuos prarastų bemat, praradęs darbą, kas jam reikštų karjeros žlugimą ir socialinę mirtį. Baisiau nebūna. Ir kaip tik todėl toks edukuotas vergas labiau, nei kuris kitas laikosi įsikabinęs savo grandinių (dažnai – auksinių) ir aršiai puola kiekvieną, kas apie tai drįsta prabilti. Nes auksinis retežius yra viskas, apie ką toks vergas geba svajoti. Baisiausia, kai tokios grandinės nešiotojas pats tampa valdžia.

Nes valdžia – blogis.

Autoriui sutikus, tekstas publikuojamas iš jo asmeninės FB paskyros