Apie sąvokų galią

Daugelis iš mūsų, matydami mūsų ūkio ir valstybės valdymo rūpesčius ir įsisenėjusias bėdas, užduoda sau klausimą – kaip turėtume gyventi toliau kaip bendruomenė, kad mūsų vidinis teisingumo pojūtis atitiktų tai, ką matome išorėje. Suprantama ir paprasta tiesa: kad vieno atsakymo čia negali būti; kad vidinių žmogaus pasikeitimų suma įgalina ir išorinių pasikeitimų tvarumą. Ir tuo pačiu jau daugelis supranta, jog reikalingas esminis veikiančios politinės austuvos (sistemos) perkrovimas.

Todėl, kai galvojame, jog valdžia yra „nuo dievo“ arba ji yra būtina ir „išrinkta“ žmonių, pasiduodame tai aršiai ir į mūsų protus lendančiai vadinamai „socialinei inžinierijai“, kurios pilna visur žiniasklaidoje ir viešajame kalbėjime. Jei jūs vaikštote į rinkimus, dar nereiškia, jog kažką renkate iš tiesų. Tam trūksta bent dviejų veiksnių: deramo sąmoningumo (domėjimosi, pasiruošimo, susitelkimo į bendruomenes;) ir to sekoje gebėjimo iškelti tinkamus asmenis, vadinamus „kandidatais“. Kol tokius žmones pasiūlo ne jūsų bendruomenė, o kažkas kitas, jūsų pasirinkimas yra tik menamas. Nes renkatės tik iš kažkieno pasiūlytų, o ne pačių iškeltų žmonių. Kol šiaip ateinate ir metate lapelius į „urnas“, užsiimate ne rinkimais, o esamos valdžios apeiginiu įteisinimu. Nesąmoningai, įkalbėti ir, matyt, net apkvailinti atliekate šią tariamą įteisinimo apeigą. Tik neužmirškite apeiti aplink „urną“ (beje, ryšys su urna mirusių žmonių pelenams laikyti čia matyt, neatsitiktinis) tris kartus, kai kitą kartą įmesite vadinamą „biuletenį“, nes kitaip apeiga bus neveiksminga…

Beje, ar žinote, kaip padaryti, kad jūsų futbolo komanda laimėtų? Reikia nusipirkti abi komandas…

Taigi, vis tas sąmoningumo klausimas…

Daug rašau apie sąmonėjimą, kurį sąlygiškai vadinu Atbudimu. Kaip vyksta šis atbudimas? Per atpažinimą vidaus ir išorės reiškinių bei jų priėmimą. Priėmimas nereiškia prisitaikymo, o tik priėmimą to, kas yra dabar (ve vidinės kovos, pasipriešinimo). Šis atpažinimas ir priėmimas yra sąmonėjimo pradžia. Tada nėra vidinio susipriešinimo. Pažiūrėkim vidun: ar galėtume čia kažką pasiekti grubia prievarta? Nutildyti protą, pažaboti jausmus, užspausti pojūčius? Ne, nebent labai trumpam laikui. Paskum viskas veržiasi dviguba jėga. Taip ir bendruomeniniame, visuomenės gyvenime. Vadinami „komunistai“ pabandė per prievartą padaryti mus laimingais – ir nieko neišėjo. Kaip kino filme „Aiskauda 66“, kur plėšikas Barmalėjus taria daktarui – „aš priversiu jus būti laimingais!…”

Prievarta neveikia, nes žmogaus yra gimęs laisvas ir laisvei, jis nujaučia, kas tai yra, net jei protas nemoka to aiškiai įvardinti. Juk visi nemėgstame viršininkų. Kartais mėgstame virišininkauti, bet tai jau mūsų ego (savininkiškumo), grubios sąmonės apraiškos. Kova “prieš” tokius reiškinius iššaukia tik dar daugiau prievartos, taip ir sukasi prievartos ratas.  Kaip visa tai užbaigti? Sąmonėjant veikti “už”, o ne “prieš”.

Visi siekiame laimės ir daugelis supranta, jog ji mažai priklauso nuo išorinių dalykų ir medžiaginių išteklių, kuriuos valdome. Suprantama, būtinieji poreikiai turi būti patenkinti, taip pat norime pakeliauti, pažinti pasaulį ir t.t., bet tam nereikia milijonų sąlyginių piniginių vienetų. Išties, mums reikia daug mažiau. Todėl pirminės laimės priežastys visada glūdi dvasinėje srityje, o ne medžiaginėje plotmėje.

Ši ūkinė santvarka, kurią dažnai užmirštame vadinti bene tikriausiu jos vardu – kapitalizmu – vis meta mus į gamtišką išlikimo rėdą: medžiaginių išteklių visiems neužtenka, todėl dėl jų turime nuolat kovoti, vyksta varžytuvės. Stipriausi pasiima didžiąją dalį “pyrago”. Yra toks dėsnis, galiojantis tiek dvasiniams, tiek medžiaginiams dalykams – kuo daugiau turi, tuo daugiau tas turėjimas pritraukia to, ką jau turi. Pinigai traukia pinigus, dvasinis žinojimas – dvasinį žinojimą.

Vienas garsus Mokytojas šį klausimą išsprendė paprastai, pasakydamas “kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas dievo – dievui”. Bet gi turi būti būdas pasiekti darnos būseną kasdieniame gyvenime? Juk nebūtinai mums kyla tik toks pasirinkimas: išeiti į vienuolyną arba likti užkietėjusiu miesčionimi ir malonumų surinkėju…

Tą darną, tą kelią į ją turime atrasti patys. Kas aš esu? Kas aš nesu? Ką turėčiau daryti? Ko nederėtų daryti?

Į šiuos klausimus nėra baigtinių atsakymų. Netgi atsakymas “nežinau” arba daugtaškis jau yra geras atsakymas. Tai suvokimo pradžia. Pats Suvokimas nėra kažkoks protinis statinys su aiškiais rėmais, jis neapčiuopiamas išorės stebėtojui, ir netgi pačiam žmogaus protui. Suvokimas pats neduoda atsakymų, jis sukuria erdvę jiems atsirasti. Suvokimas yra ne protinė veikla, protavimas, mintijimas, ne jausmai – tai Būsena už viso to, tai pati erdvė. Kai vidinė sąmonės erdvė plati, joje atsidūrę daiktai ir mintys, jausmai ir pojūčiai nesipyksta, visi ten sutelpa.

Prisiminkite, jog visokio plauko aklatikiai (fanatikais vadinami) visada gerai žino, ką turi daryti ir kaip gyventi. Ne tik žino patys, bet ir verčia taip daryti kitus. O jums nebūtina skubėti ir tuojau pat kažką “žinoti”. Mažojo proto žinojimas yra ankštas ir siauras. Didysis protas mums suteikia begales laiko ir nuostabias galimybes savikeitai, darnai ir laimei.

Ar be šio plataus suvokimo įmanoma kokia tvari kaita ir visuomenės “perkrovimas” išorėje? Ne. Turime, ką turime. Kaip visuomenė, nusipelnome būtent to, ką turime. Man kartais atrodo, jog palyginus su mūsų visuomenės sąmoningumo vidurkiu, gyvename dar labai puikiai. Nes turime galimybę sąmonėti, turime galimybę gauti žinias, knygas ir t.t.

Ir vis tik, su tokiu sąmoningumo vidurkiu, koks yra dabar, politinės bei ūkinės austuvos (sistemos) perkeitimas bent jau kol kas yra menkai tikėtinas. Juolab, jis negalėtų įvykti tik Lietuvoje, nes mes nesame uždara sala. Todėl derėtų ramiai užsiimti dvasiniais dalykais, kol tokia galimybė išlieka.

Jeigu vis tik kiltų klausimas, ką būtų galima padaryti jau dabar, atsakyčiau irgi paprastai: pradėkite nuo savo bendruomenės, kurioje gyvenate ar veikiate, nuo savivaldos. Imkitės atsakomybės už savo gyvenimą, nelaukdami malonių iš viršininkų. Būkite laisvi jau dabar.

Jei mūsų visų vidinis balsas mus kviečia laisvėn ir nepriima prievartos, kur yra ta prievartos riba, kurią galėtume priimti? Lengva pasakyti “laisvė” arba “prievarta”… lyg ir viskas aišku, tačiau neturėtume supaprastinti gyvenimo. Štai prisiminkime buvimą su vaikais (nesakau “auklėjimą”, nes tėvai turėtų “auklėtis” patys) – kiek tame gali būti prievartos ir kiek laisvos valios ir bendradarbiavimo? Tėveliai daug galėtų papasakoti… Vaikas dar nesąmoningas, jis dar daug ką turėtų išmokti ir tame bendravime atsiranda daug įvairių veiksnių. Tą žinote geriau už mane. Visas mūsų gyvenimas yra darnos paieška.

Ir vis tik, pažiūrėkime, kas aplink mus yra didžiausias prievartos šaltinis išorėje? Man rodos, atsakymas aiškus ir vienareikšmiškas – tai valstybės, kurias vadinu viršininkijomis. Jos gyvena savo gyvenimą, tie viršininkėliai (sukaupę milžiniškas galias ir išteklius – bet vis vien tik viršininkėliai) pykstasi ir taikosi, pradeda karus, lieja kraują ir t.t. Ir visa tai apvilkta į vadinamo “patriotizmo” arba kitokių “izmų” drabužius. Jokia valstybė neturi “Puolimo” ministerijos, o tik gynybos. Bet karai kaip vyksta, taip vyksta. Jų pobūdis gali keistis, bet esmė – niekada. Ir jie nuolat varžosi bei kaltina vienas kitą, visai taip pat, kaip kokio kiemo chuliganai. Aplink vedlius renkasi palaikantieji, iš pradžių jie aiškinasi, pykstasi, paskui prasideda muštynės. Toks labai “gamtiškas” elgesys. Nugalėję rašo savo pergalių istoriją.



Pasaulį dažnai matome per tam tikrų sąvokų kampą, per akinius, kurie mums buvo uždėti dar vaikystėje. Kai šiandien kalbu, jog mūsų senieji protėviai “religijos” neturėjo, nes ir sąvokos tokios nebuvo, susiduriu su nesupratimu ir nepriėmimu. Kaip tai? Negi mes buvome atsilikę??? Būtent, tai ir yra mąstymas tų sąvokų, kurios mums buvo “įkrautos”, pagalba. Jų kūrėjai norėtų, kad galvotumėt būtent šitaip, mat tokia yra programa.

O jei pasakyčiau, kad ne “religija” tuo metu tarpo, o Vydija, dvasinis matymas, kurį dabar šiuolaikiškai mėgstame vadinti “holistiniu”. Vydija yra lyg 3D vaizdinys, kai “religija” (bent jau mums), plokščias 2D…  Beje, Indijoje sąvoka “dharma” turi arti trisdešimties reikšmių, kai užsispyrę vakariečiai tapatina dharmą jų susikurtai “religijai”… Taip šitai veikia.

Todėl ir “valstybė” ar “vyriausybė” yra tik sąvokos mūsų bendruomeniniame prote, jos tiek įsišaknijusios, kad mes net negalime įsivaizduoti, kas ir kaip būtų, jei jų nebūtų. Žmonijai yra šimtai tūkstančių metų, mes visada gyvenome bendruomenėse. Kai valstybių nebuvo, šis laikmetis vadovėliuose vadinamas “pirmykšte bendruomenine santvarka”. Ir tas žodelis “pirmykštė” skamba atlaidžiai, kiek iš aukšto. Mat atsilikusi santvarka. Argi? Greičiau tai buvo pirminė bendruomeninė santvarka. Gal kada ateis laikas ir antrąjam ratui?

Įvedus Lietuvoje krikščionybę (beje, pagalvokite, kokią prievartą tai išreiškia: jei dabar pasakyčiau – įvedus islamo religiją Lietuvoje… pats žodis “įvedimas” jau reiškia prievartą) ir su ja atkeliavus viršininkijoms, žmonės dar ilgai prisiminė “senus gerus laikus, kai visi buvo lygūs” ir ilgai dar kovojo su naujai paskirtais jau lietuviškais viršininkėliais, didesnių viršininkų užsienyje vietininkais… Ir ta kova trunka iki šiol. Viršininkijos tiek įsigalėjo, kad apėmė beveik visą žemę. Tai sudėtingi hierarchiniai statiniai, jiems būdingas ne tik susietas (struktūrinis) valdymas (aš viršininkas – todėl tu kvailys), bet ir atsietas (nestruktūrinis) valdymas (reklama, “visuomenės” nuomonė ir žiniasklaidos vienakryptė “smegenų plovimo” veikla).

Valstybės yra tiktai šito statinio matoma dalis, lyg ledkalnio viršūnė. Vyriausybė – pagrindiniai valstybės viršininkai. O apačioje slūgso tai, ką dabar mėgstama vadinti “deep state”, lietuviškai tariant, giluminė valstybė. Bet ir tai dar ne viskas: valstybės jungiasi į susivienijimus, už jų kyšo tarptautinių korporacijų ir kitokių “įtakos darytojų” ausys. Sudėtingi ir galingi statiniai, kurių požeminiai aukštai, lyg kokie “hitleriniai bunkeriai” – jie patys svarbiausi. Tačiau visada, kiek bebūtų prikurta įvairiausių fondų ir iškabų, už šitų ir panašių širmų visada galėtumėte atrasti vieną ar kitą užsislaptinusį žmogų (žmones). Didžiausias tokių žmonių baubas yra viešumas, todėl dažnai slapstosi po “valstybės paslapčių” uždangalais. Tada visuomenė mato tik jų sugalvotas bankų, fondų, įmonių, valstybines ir kitokias iškabas.

Ir štai, šalia visos tos apgailėtinos galybės stovime mes. Neturime nei išteklių, nei galių. Jų mums ir nereikia. Nesame nei viršininkai, nei jų aukos. Turime bei auginame savo sąmoningumą, savo vidinę laisvės erdvę. Jau sugebame atskirti Tikrovę nuo menamų dalykų. Kiekviena sąvoka yra tokia regimybė. Gal ji ir yra kažkokios “tikrovės” atspindys, o jeigu pati ta vadinama “tikrovė” – tik pramanas? Bet kokia sąvoka (koncepcija) yra tik atspindys tavo prote. Jeigu kažkas nori įdiegti vienokią ar kitokią “koncepciją”, tas “kažkas” priverčia mus priimti ją ir ja patikėti. Tai vyksta labai pamažu, per nuolatinį kartojimą, visuotinį įtikinėjimą. Tada šis visuotinis tikėjimas ir sukuria tuos pavidalus, kuriuos matome aplink: valstybes, pinigus, madas…

Matyt, be sąvokų neapsieisime. Tačiau yra tik vienas šių dalykų matas, kurį mums paliko mūsų protėviai. Šis matas vadinasi Darnos matu. Priimam tas sąvokas, kurios neša darną, dermingai derėdamos ir atmetam tai, kas neša visokią nedarną, kovą, varžytuves ir panašų durnumą. Jau seniai esame žmonėmis ir mums nebūtina gyventi pagal išorinės evoliucijos dėsnius, valgant vienas kitą. Esame žmonės ir galime sąmonėti, galime suvokti darną ir ją kurti savo vidiniame pasaulyje. O jau paskui mūsų darnų visuma savaime apsijungs į bendrą visuotinę darną.

Nesvarbu kada. Aš pradedau jau dabar, nes yra tik Dabar…

***

Yra puikus rašinys apie vyriausybių prigimtį ir galimybę pažiūrėti į pasaulį kitaip, paskelbtas štai čia.

Nesikartosiu, tiesiog paskaitykite. Kai kuriuos dalykus kartoju jau seniai. Pavyzdžiui. Nekilnojamojo turto mokestis rodo, jog jūs neturite jokios nuosavybės, o tik nuomojate ją iš valstybės viršininkų. Ir teisinis šios nuomos pagrindas pavadintas „nuosavybės teise“. Pabandykite nustoti mokėti šį paslėptos „nuomos“ mokestį ir jus išmes gatvėn. Jei Lietuvoje šis mokestis dar nėra visuotinis, jis šliaužia labai pamažu – tai tik dėl viršininkų silpnumo bei baimės. Todėl yra pasirinkta lėta „slenkanti“ strategija, įvedinėti jį labai pamažu.

Ši viršininkijų austuva (sistema) jau seniai mus suskaičiavo kaip kiaules garde (asmens kodas, kuris mažai skiriasi nuo koncentracijos stovyklose buvusių, tik anuos ištatuiruodavo ant rankos). Naujieji pasai – dar labiau pažengę, jie biometriniai. Tenka palikti ir savo pirštų antspaudus. Anksčiau juos nuimdavo tik nusikaltėliams. Ilgai naudojausi savo senuoju, pirmuoju „lietuvišku“ pasu. Kai puslapiai baigėsi, teko imti naują. Kai paklausiau darbuotojų, kodėl turėčiau jiems palikti savo pirštų antspaudus, šie man atsakė: tada neimkite paso… Bet tada aš neišvažiuosiu į Indiją, viršininkai manęs neišleis… Teko paklusti prievartai.

Kai XIV amžiaus pradžioje karalius Gediminas rašė laiškus Hansos miestų pirkliams, siūlydamas atvykti į Lietuvą, pažymėjo, jog reikės mokėti dešimtąją pelno dalį. Per tuos praėjusius šimtmečius valstybės nusavinama mūsų veiklos dalis gerokai išaugo…

Buvo laikai, kai viršininkai imdavo mokestį už kaminą. Jei turi dūminę pirkią – mokėti nereikia. O jei su kaminu – tekdavo susimokėti. Paskui sugalvojo tiesiog vadinamą „pagalvės“ mokestį. Esi, reiškia susimoki už buvimą. Nuo to laiko mažai kas pasikeitė. Beje, tai, kas šiuolaikiškai vadinama mokesčiais yra ta pati duoklė.

Ar kada pagalvojote, kai mokate „už vandenį“, mokate už tai, kas jums ir taip priklauso prigimtine teise. Gal ir turėtume sumokėti už vandens pristatymo išlaidas, bet ne už patį vandenį. Skirtumas yra didžiulis. Gal kada sugalvos ir orą apmokestinti?



Užbaigti šį rašinį norėčiau ištrauka iš aukščiau paminėto straipsnio:

„Turbūt nemaža būtų tokių kurie supratę kas vyksta norėtų panaikinti vyriausybę ir bet kokią valdžią. Čia galima lengvai suklysti. Vyriausybės neįmanoma panaikinti jau vien todėl, kad ji yra pramanas. Ji yra prietaras įsišaknijęs mūsų galvose pasitelkiant paprasčiausią įtikinėjimą. Jeigu manome esant reikalinga naikinkime tą prietarą mūsų galvose, naikinkime įtikėjimą valdžios būtinumu. Vyriausybės negalima uždrausti ar tiesiog panaikinti kažkokiu veiksmu. Nėra tokios teisės kuria pasinaudojus galima būtų kažką naikinti ar uždrausti, įskaitant ir vyriausybę. Juk jeigu mėgintume panaikinti vyriausybę, vadinasi mėgintume panaikinti tą prietarą mūsų galvose kuris vadinamas tikėjimu valdžios būtinumu. Kas šitą prietarą galėtų panaikinti jei ne kiekvienas žmogus savarankiškai be jokios išorinės prievartos? Jeigu visi žmonės nesuvokia, kad yra kvailinami, tačiau, sakysim, atsitinka taip, kad vyriausybė išnyksta dėka tų žmonių kurie visiškai suvokia kas vyksta, vadinasi tie nesusivokusieji labai lengvai gali būti apkvailinti vėl.

Jei ne visi žmonės atsibunda ir pamato pasaulį tokį, koks jis iš tikrųjų yra, tai yra grėsmė pačiam atsibudimui. Niekada nereikia užmiršti tų, kurie dar tebemiega ir nepradėjo savarankiškai galvoti, nes jeigu atsibudę eis pirmyn palikę už savęs tebemiegančius, nieko gero nebus, dalis žmonių tiesiog neįneš savo indėlio į bendrą reikalą ir vėl prireiks įstatymų bei valdymo. Tai yra labai pavojinga, nes skatina nusivylimą, o nusivylimas skatina abejingumą, o abejingumas yra viena pagrindinių dabartinės „sušiktos“ padėties priežasčių. Reikia, kad niekam neprireiktų jokių įstatymų ir jokio valdymo, kad visi savarankiškai galvotų ir veiktų. Švietimo ir švietimosi darbas nesibaigia tol, kol visi ir kiekvienas teisingai suvokia aplinką, reiškinius ir įvykius. Net ir po to tas darbas nesibaigia. Ir šiaip nesibaigia niekada.“/ Algirdas Minkauskas.

Yra toks juokelis: jei nori, kad tavo užrašytą išmintingą mintį perskaitytų ir prisimintų, priskirk ją Budai arba Einšteinui. Gal todėl žiniatinklio erdvėse tiek daug gerų minčių, kurių šie geri žmonės niekada nesakė. Pabaigai pateiksiu vieną tokią iš paminėto straipsnio:

„Mes turime pamatyti blogio priežastis, mumyse turi kilti sąmoningumo lygis, nes: mes negalime išspręsti tų bėdų, kurias sukūrėme, tuo pačiu sąmoningumo lygiu kuriame jos buvo sukurtos.“ priskiriama A. Einšteinui (na, gal tikrai jis  sakė, pati mintis labai tiksli).

Būkit laimingi,

RG Narajanas

PS. Dvasinis Mokytojas Džidu Krišnamurtis yra pasakęs: mano paslaptis paprasta – aš ne prieš tai, kas vyksta. Toks yra raktas. Tačiau tai tik raktas. Duris turite atrasti patys.

PS2. Pratimas suvokimui lavinti. Britų užsienio reikalų viršininkas (Foreign secretary) 2018 metų Velykų bankete pasakė įstabų dalyką: „Mes eksportuojame ne tik prekes – ką mes žinoma irgi darome – bet ir idėjas, požiūrius [sąvokas] ir net elgesio modelius.“ („we export not just goods – though we certainly do – but ideas and attitudes and even patterns of behaviour.“). Labai atvirai pasakyta. Tuos nemedžiaginius dalykus jie „eksportuoja“ ne už pinigus, o šiaip siūlo, kartais gana įkyriai primesdami. Tiesiog pagalvokit, ar tikrai reikia viską, ką jie „siūlo“ priimti, net jei ir nemokamai?

PS3. Tarkime, jūs verslininkas, ir po dvejų įtampos, didžiulių pastangų kupinų metų jums galiausiai pavyksta sukurti paklausų ir pelną duodantį gaminį ar paslaugą. Tai sėkmė? Įprastu supratimu – taip. O iš tikrųjų ištisus dvejus metus jūs teršėte tiek savo kūną, tiek žemę neigiama agna (energija), kankinote aplinkinius ir kankinotės patys, neigiamai paveikėte daug kitų žmonių, su kuriais asmeniškai net nebuvote susitikęs. Už visų šių veiksmų slypi nesąmoninga prielaida, kad sėkmė yra įvykis ateityje ir kad tikslas pateisina priemones. Bet tikslas ir priemonės yra tas pats dalykas. Ir jei priemonės nesuteikia žmonijai laimės, nesuteiks jos ir tikslas. Išdava, kuri yra neatskiriama nuo prie jos atvedusių veiksmų, jau suteršta pačiais veiksmais, taigi kurs naujas kančias. Tokia karminė veikla nesąmoningai įamžina kančią./ Ekchartas Tolė. Naujoji žemė.