Apie žiniasklaidos padėtį Turkijoje ir paraleles su Rusija

Stambulo teismas gegužės 6 d. pripažino du opozicijos žurnalistus kaltais dėl valstybės paslapčių atskleidimo. Žurnalistai atskleidė ir paskelbė informaciją įrodančią, kad Turkija oficialiame valstybiniame lygmenyje bendradarbiauja su „Daesh“ („islamo valstybe“) teroristais ir jiems teikia ginkluotę, bei reikiamus šaudmenis.

Civilizuoto, demokratinio vakarų pasaulio valstybės ir jų lyderiai jau kaip ir išreiškė nepasitenkinimą ir paragino Turkiją gerbti žodžio laisvę.

Turkijoje vyksta hibridinis karas, o beveik visos valstybės, atsidūrusios hibridiniame, dar vadinamame nekonvenciniu, kare, yra tokiose pat situacijose kaip dabar Turkija. Formaliai Turkija kaip ir nėra oficiali suinteresuota karo dalyvė, bet pagal faktą ji yra šio karo dalyvė. Paprasčiau kalbant, pagal faktą, Turkija yra viena iš kariaujančių šiame regione dalyvių. Būtent dėl to ir atsiranda tas dviprasmiškumas.

Jei Turkija taptų oficialiai pripažinta kaip šio karo pilnavertė dalyvė, tada galima taikyti ir karinę cenzūrą, ir apriboti žodžio laisvę, ir niekas negalėtų Turkijai išreikšti jokių priekaištų.

Bet pati Turkija nepripažįsta, kad oficialiai yra šio karo dalyvė, vadinasi, negali naudoti priemonių ir mechanizmų, taikomu karo atveju. 

Pasaulio galingieji puikiai visa tai žino ir supranta, tad jokių iliuzijų dėl Turkijos neoficialaus dalyvavimo šiame kare neturi. Taip, neoficialiai Turkija yra karo Artimuosiuose Rytuose suinteresuota dalyvė, visi tai žino ir pripažįsta, bet formaliai ji nėra karo dalyvė. Todėl laikytis tam tikro politiško korektiškumo privalu, iš to ir išplaukia tas nepasitenkinimas gerbti žodžio laisvę Turkijoje.

Lygiai tokioje pat situacijoje buvo atsidūrusi ir Rusija, jei kalbėsime apie vadinamąjį Donbaso sukilimą. Rusija irgi oficialiame ir žiniasklaidos lygmenyje bandė nuslėpti savo oficialų dalyvavimą, visur bandė aiškinti, kad ji nėra suinteresuota šio konflikto dalyvė, bet tai daugiau buvo skirta propagandos suluošintoms čiabuviams – vidiniam vartojimui. Pasaulio galingiesiems oficialus Rusijos dalyvavimas nebuvo paslaptis. O Rusijoje visi, kas apie tai bandė kalbėti oficialiu lygiu, buvo užčiaupiami, apšmeižiami, įrašomi į rusų pasaulio idėjų išdavikus.

Kitaip sakant, hibridinio karo dalyvių klinikinių ligų požymiai ir ligonių elgesys yra vienodi. Tam ir priimami beprasmiai įstatymai, ribojantys žodžio laisvę, o žurnalistai, kalbantys apie patirtus nuostolius ir dalyvavimą, baudžiami. Kai valstybės yra hibridinio karo stovyje formaliai, oficialiame lygmenyje nėra suinteresuotos karo dalyvės, bet pagal faktą yra aktyvios karo dalyvės, tokia dviprasmiška situacija turi daugiau neigiamumo, nei naudingumo.

Visame tame blogybė yra ta, kad būnant hibridinio karos stovyje – oficialiai nepripažįstant savo karių dalyvavimo, jiems žūstant, suluošinus ar pakliūvant į priešininkų belaisvę, teritorijoje, kur jų oficialiai nėra ir būti negali, apie tai tenka nutylėti. Kariai laidojami tyliai, artimiesiems pranešant apie be žinios dingimą. Suluošintiems netaikomas karo dalyvių statusas, o pakliuvusiems į belaisvę nėra galimybės jų apkeisti, ar išpirkti, ar kaip nors kitaip atsiimti oficialiam lygmenyje. Ir į tokią dviprasmybę pakliūva visos valstybės, atsidūrusios hibridinio karo stovyje.

Paprasčiau kalbant, hibridinio karo metu agitacinis ir propagandinis melas tampa kasdienybe, o tokios propagandos ligos simptomai tarp suluošintų čiabuvių plinta kaip virusas.