Ar dar įmanoma aistringai ir originaliai papasakoti apie meilę?

Leidykla „Tyto alba“ išleido naują knygą - rusų rašytojos Marinos Stepnovos romaną „Lazario moterys“, kurį vertė Sigitas Parulskis. 

Marina Stepnova (gim. 1971 m. Efremove, Tulos srityje) – rusų rašytoja, žurnalistė ir vertėja iš rumunų kalbos. Šiuo metu ji vadovauja žurnalui vyrams XXL. Ši autorė sugeba sėkmingai derinti komercinę žurnalistiką ir literatūrinę veiklą. Iš pradžių iš komercinės žurnalistės ir redaktorės niekas nesitikėjo literatūrinio talento, tačiau jos romanai tapo tikru atradimu Rusijoje. „Lazario moterys“ – antrasis M. Stepnovos romanas, 2012 m. apdovanotas konkurso „Didžioji knyga“ bronzos premija.

„Lazario moterys“ – knyga, pasakojanti XX a. istoriją nuo jo pradžios iki mūsų dienų. Tai šeimos saga, kurios centre – Lazaris Lindtas, našlaitis, tvirto charakterio ir neįtikėtinai gabus fizikai bei chemijai. Tai nepaprasta asmenybė, šviesos greičiu kylanti karjeros laiptais, stebinanti genialumu, valdanti mokslininkus ir politikus.

Lindtas, sovietinio mokslo šviesulys, tampa ir centrine trijų moterų likimų figūra. Bevaikę Marusią, savo mokytojo ir globėjo žmoną, jis pamilsta ankstyvoje jaunystėje beviltiška, deginančia, anaiptol ne sūnaus ar draugo meile – tačiau ji taip niekada ir neprasiveržia į paviršių. Jaunutę Galiną jis sutinka po karo uždarame mieste kodiniu pavadinimu Enskas, įsimyli iki ausų, įsiveržia į jos gyvenimą ir jį sugriauna, pelnydamas tik su pasišlykštėjimu sumišusią neapykantą. Toji neapykanta ilgam aptemdys ne tik Galinos, bet ir visų gyvenimą.

Ir tik trečioji Lazario moteris – anūkė Lidočka – paveldės senelio genialumą ir sugebės išsiveržti iš kankinančio šeimyninio scenarijaus, grąžindama ramybės ir meilės galimybę į Lazario Lindto amžiaus pradžioje užvirtą aistrų katilą.

„Lazario moterys“ – tikras romanas, įrodantis, kad vis dar įmanoma aistringai, protingai ir originaliai papasakoti apie meilę, neapykantą, aistrą ir pasibjaurėjimą; apie istoriją, karą ir mokslą.