Ar gali auksas išnykti kaip dūmas?

Igorio Buničiaus „Partijos auksu“ pradedama „Briedžio“ leidyklos nauja knygų serija „Komunizmas be grimo“. Knyga, kurią jau galima įsigyti Lietuvos knygynuose, Rusijoje sukėlė didelį triukšmą. Vieni autorių kaltino vos ne „tėvynės išdavimu“, kiti teigė sužinoję tiesą. Ši knyga jau kelintą dešimtmetį yra vienas skaitomiausių publicistinių istorijos leidinių ne tik Rusijoje, bet ir kitose šalyse.

Auksas nuo senų senovės turėjo ypatingą vertę – tas, kuris valdė auksą, valdė ir pasaulį.

Ar gali auksas išnykti kaip dūmas?

Pagal pateikiamus duomenis 1985 m. SSRS turėjo 2 500 tonų aukso, o 1991 m. Sovietų Sąjungai liko tik 240 tonų. Kur dingo didžioji dalis aukso?

Knyga „Partijos auksas“ – tarsi visos sovietų šalies istorijos pjūvis. Lenino ir jo bendražygių įvykdytas perversmas – vadinamoji spalio revoliucija, pilietinis karas, bolševikų ir jų valdžios svarbiausių saugotojų – „čekistų“ – teroras... Sovietų šalyje siaučiant suirutei ir badmečiui, ištinkant vis naujiems dirbtinai sukeltiems socialiniams kataklizmams, bolševikų iš gyventojų konfiskuoti pinigai buvo panaudoti įsigyti ginklams ir paprasčiausiai bolševikinės grietinėlės iššvaistyti tenkinant valdančiųjų besaikį godumą.

Šią Sovietų Sąjungos beveik septynių dešimtmečių istoriją knygos autorius I. Buničius pateikia vienu vieninteliu – pinigų – aspektu. Pinigai padėjo bolševikams užgrobti valdžią. Tik plėšikavimas ir prievarta leido Leninui, Stalinui ir jų bendrams kaupti lėšas savo prabangiam gyvenimui ir penėti sovietų šalies žmones pasaka apie geresnį gyvenimą, kuris baigėsi, kaip ir turėjo baigtis, – didžiosios utopijos žlugimu. Sava liaudis, kurios didelė dalis buvo uždaryta gulage, izoliuota nuo likusiojo pasaulio geležine uždanga, turėjo dirbti ir uždirbti pinigus partijos vadams ir nomenklatūrai. Tačiau sovietinei nomenklatūrai nepavyko nuslėpti nuo engiamos liaudies, kad užsienyje – laisvose, demokratinėse šalyse – žmonės gyvena kur kas geriau negu SSRS, be to, patys valdžios šulai pamatė, kad, pavyzdžiui, partijos sekretorius gyvena tarsi paprastas JAV ūkininkas. Kaip sakoma, apetitas kyla bevalgant. Sovietų šalyje dar buvo aukso! Paskui buvo Brežnevo nomenklatūros klestėjimo metai ir sąstingis. Bet aukso vis dar buvo! Tai vaizdžiai atskleidė Uzbekijos ir kitos korupcijos, grobstymų bylos. Tarpuvaldžio metais, 1989–1992, žlungant komunistinei sistemai, postsovietinėje erdvėje valstybės turtas virto privačiu kapitalu. Laukinio kapitalizmo sąlygomis kūrėsi partiniai bankai ir bankeliai, partijos įmonės. „Volgas“ ir „Čaikas“ keitė „Mersedesai“ ir BMV, vilos Pamaskvyje jau tapo nemadingos, vietoj jų atsirado dar prašmatnesnės, pavyzdžiui, Nicoje. Partijos auksas „lydėsi“ ir keitėsi jo priklausomumas... Ir kas galėtų paneigti, kad partijos aukso išnešiotos bei pagimdytos verslo struktūros ir šiandien daro įtaką postsovietinės erdvės ekonomikai ir politikai.

„Komunistai į mūsų šalies valdžią atėjo 1917 metais kaip grobikai, daugiau nei septyniasdešimt metų elgėsi kaip okupantai, o supratę, kad jų laikas praėjo, iki paskutinio siūlo apšvarinę liaudį ir sunaikinę valstybę, išsibėgiojo tarsi turgaus vagys“, – taip savo knygą pristato pats autorius I. Buničius.

„Partijos aukso“ iš tikrųjų būta! Tai vykstant Rusijoje tiesioginei TV laidai pripažino buvęs SSRS valstybės banko pirmininkas V. Geraščenka. Ir nieko keista!

Savaime auksas išgaruoti negali, todėl yra tik viena galimybė – partijos auksas tiesiog pakeitė šeimininkus!

I. Buničiaus knygoje „Partijos auksas“ pateikiama ir apie 500 nuotraukų. Tarp jų – nemažai retų fotografijų, taip pat dokumentų, kurie leidžia geriau suprasti bolševikų iškraipytos sovietų šalies tikrąją istoriją.