Ar gali susiburti naujo tipo visuomeninė – politinė jėga, kuri sąžiningai tarnaus lietuvos valstybei ir jos piliečiams?

Į šį klausimą atsakysiu straipsnelio pabaigoje. Prieš tai aptarsime parlamentinių partijų veiklos tradicijas. Po to netradiciškai pažvelgsime į tikrovišką Lietuvos paveikslą ir ieškosime kelio, kuriuo reikėtų eiti, pakeliui surenkant vertybes, kurių sugražinimas į gyvenimą leistų teigiamai atsakyti į minėtą klausimą.

Lietuvos parlamentinių partijų veiklos programos, kaip taisyklė, remiasi kitų tautų žinomais autoritetais ir jų valstybių valdymo sistema. Šios partijo bando įgyvendinti atskirus užsienio valstybių valdymo sistemų elementus Lietuvoje. Deja, nesėkmingai. Tai sukelia sumaištį ir chaosą, tautos ir visuomenės susiskaldymą, visų karą su visais, net krizinę situaciją ir bevaldystę, kurią matome šiandien.

Seimo valdančios daugumos elitas konstatuoja, kad valstybės laivas skęsta. Jo nuomone šį laivą į katastrofišką situacija atvedė nekompetentingas laivo kapitonas ir jo vadovaujama įgula – buvusios kadencijos valdančioji Seimo dauguma (toliau Dauguma) ir jos vadai. Neprieštarausime.

Visų parlamentinių partijų vadovai įtikinėja rinkėjus, kad, jeigu geriausieji jų parinkti žmonės taptų šio valstybės laivo įgula, tai... Tai laivas plauktų reikiamu kursu tiesiai į šviesų rytojų – visuotinės gerovės valstybės kūrimą. Tiesa, jie priduria, kad jų pažadai bus įgyvendinti, tik tuo atveju, jei niekas netrukdys Daugumai ir jos Vyriausybei valdyti šį laivą.

Buvusių ir esamų Daugumų ir jų Vyriausybių vadai teisinasi destruktyvios opozicijos, nuolat su Lietuva kariaujančios hibridinį karą Rusijos, nesusipratusių atskalūnų – vatnikų kremlinų ir pasaulinės krizės sukeltais „cunamiais ir tornadais“. Minėti „partiniai draugai“ dar nei kartą neprisipažino klydę ( išimtį sudaro G. Palucko socdemai – gal todėl, kad G. Paluckas dar nebuvo Seimo valdančiojoje daugumoje). Labai liūdna situacija, nes didžioji dalis rinkėjų viską mato, supranta, prarado viltį ir niekuo nebetiki, tapo abejingais ir apolitiškais. O kodėl? Todėl, kad per 26-erius metus Daugumos ir jų Vyriausybės keitė viena kitą, vis žadėjo ir žadėjo, bet nei viena iš jų neįvykdė savo pažadų. Žmonių politinės kultūros ugdymu niekas nesirūpina, nes tai naudinga tamsos apologetams ir jų Daugumoms. Negi jie pjaus šaką ant kurios sėdi. Nuotaikos praskaidrinimui siūlau prisiminti, o kas neskaitė, tai perskaityti V. Žilinskaitės humoreską „Ko juokėsi sfinksai?“

Norint rasti išeitį iš beviltiškai blogos valstybės valdymo situacijos, būtina žinoti ir išanalizuoti tikrovę, buvusią Lietuvoje apčiuopiamoje praeityje. Tai padaryti galime susipažinę su iškilių Lietuvos žmonių, A. Baranausko, M. Valančiaus, J. Maironio J. Basanavičiaus, brolių Vileišių, V. Kudirkos, J. Žemaitės, G. Petkevyčaitės- Bitės, V. Krėvės, A. Stulginskio, K. Griniaus, S. Dariaus, L. Pesecko, J. Ambrazevičiaus – Brazaičio, J. Žemaičio ir daugelio kitų, sąžiningai Lietuvai tarnavusių įžymių tautiečių autentiškomis mintimis, esančiomis jų kūrybiniame palikime. Ten rasime tikrovišką Lietuvos paveikslą, negatyvo priežastis ir konkrečius pasiūlymus, kaip išsaugoti, gražinti ir kurti Lietuvą – jaukius namus, kuriuose kiekvienas jų gyventojas būtų šeimininku.

Gal jau gana „beždžioniauti“ ir semtis išminties iš „vakariečių“, bei patiems vaidinti „vakariečius“! Prisiminkime, kad esame lietuviai; gražinkime į gyvenimą mūsų tautos iškilių sūnų ir dukterų išmintį, kurią gali tik patvirtinti didžiausieji žmonijos išminčiai.

Neįmanoma viename straipsnelyje aprėpti minėtų iškilių tautiečių matytą Lietuvos tikrovę. Gal ją geriausiai atspindės Vilniaus universitete medicinos daktaro laipsnį gavęs, garsus rašytojas memuaristas ir poetas Stanislovas Moravskis. Taupydamas popierių, Jo eilėraštį parašysiu stulpelius atskirdamas didesniu, o eilutes mažesniu tarpeliu.

KAS TA ŠALIS?

Kas ta šalis, kur ąžuolynai auga, Kur gegužė supusto dar pusnis, Tik liepą čia pavasario sulaukia; Kas ta šalis? Kas ta šalis, kur ievų, tų kokečių Dalijamas mums rojaus obuolys, Glėbin kur meilės lengvabūdės kviečia, Kas ta šalis“ Kas ta šalis, kur už parankės vaikšto Tarsi dvyniai – banditas ir kvailys, Parduotų tėvą! Jei kas pirktų, aišku... Kas ta šalis? Kas ta šalis, kur šlėktos lyg magnatai Išdidūs gimsta, nors namuos arklys Skurdus ir vyžos minko purvą metais Kas ta šalis? Kas ta šalis, kur padermė žydelių Krikščionį pjauna ir dejuoja vis: „Ai vai! Apgaule ji apkrėtus šalį; Kas ta šalis? Kas ta šalis, kurioj delnai teisėjo Taip niežti, kad vis kišk, kitaip atims. Avis ir jaučius, arklius atbildėjęs; Kas ta šalis? Kas ta šalis, kur perrėkdams varpelį „Duok kyšį, duok! Asesorius užklyks, Sukaustyt grandine juk mano valioj!“ Kas ta šalis? Kas ta šalis, kur protėviai taurieji Ne kryžių garbino – tik miškelius, Tačiau šlovė ir garsas juos lydėjo; Kas ta šalis? Kas ta šalis, kur ant galvos nūn kryžius O sieloj pragaras - ne spindesys Savivalė kur, kortos, bylos, kyšiai; Kas ta šalis? Tu nežinai? Staiga visai aptemo Tavo akys? Betgi pagaliau išvysk! Žinau! Žinau ją! Tai lietuvių žemė. Mana šalis.

Belieka pridurti, kad šis eilėraštis parašytas 1849 -10 – 12. Jo Autorius, eidamas 52-uosius metus, 1853-10-06 atgulė amžinajam poilsiui Nemajūnų kapinaitėse.

Mokslo, technikos ir technologijų pažanga Lietuvoje akivaizdi; to niekas nepaneigs.

Tačiau ar nuo XIX a. vidurio - per 170 metų, žmonių visuomeniniai santykiai, dorovė (moralė), socialinė atskirtis Lietuvoje kardinaliai pasikeitė? Ar žmogus tapo savo šalies šeimininku? Ar jis nusimetė “baudžiavos kuprą” ir tapo laimingu savo likimo kalviu? Palieku jums, malonūs skaitytojai, patiems atsakyti į šiuos klausimus.

Analogiškai ieškosime teisingo kelio ir užmirštų vertybių, kurios užtikrintų Lietuvos valstybės pažangą. Tai galime rasti žiupsnelyje žemiau pateiktos B. Brazdžionio kūrybos.

ŠAUKIU AŠ TAUTĄ

Šaukiu aš tautą, GPU užguitą Ir blaškomą, it rudenio lapus; Į naują vieškelį, į naują buitį, Kur niekad šiaurūs vėjai neužpūs. Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio, Ir gyvą širdį prie gyvos širdies, Kad tamsiame vidurnaktį nežuvę Pakiltų rytmečiui gyventi ir žydėt! Iš sutemų, iš prieblandų išeikit, Uždekit naują ugnį širdyse, Vergams palikit vergo naktį klaikią! Šaukiu aš, jūsų protėvių dvasia. Šaukiu aš tautą, žemės pėdoj gyvą Ir vyturėlio rytmečio maldoj, Ir žydinčią, kaip žydinčių alyvų Panemunių sodybose žiedai. Šaukiu pavasario pilkų vagų artoją, - Tegu lik saulės kyla jo daina Tegu laukai, tegu miškai kartoja: „Gana tulžies , gana mirties, gana! Šaukiu aš darbo milijonus Įsupt naujam darbymečiui varpus... Į naujo džiaugsmo, naujo derliaus kluonus Ne kalinio namus, ne liūnus ne kapus. Šaukiu vardu aš jūsų vardo žemės, Balsu piliakalnių ir pievų ir miškų: Nekeršykit, kad keršto kraujo dėmės Nekristų prakeiksmu ant jūs vaikų vaikų! Šaukiu iš amžių: - ateities nevertas, Kas dabarties nedrįso tautai nešt, Kas posūnių žaizdas, širdy atvertas, Išdegino liepsna veidmainiškos ugnies. Šaukiu balsu tėvų dievų ramovės Ir jūsų krikšto atgaila šviesia: - Stovėkit amžiais čia tvirti, kaip saulė stovi! Šaukiu aš, jūsų protėvių dvasia.

Paskutinis stulpelis iš mielojo Bernardo Brazdžionio eilėraščio „ O KRISTAU...“

Kaip pavasario žydinčioj šventėj Žydi Kristaus šviesi vėliava Su Tavim eina tautos gyventi Su Tavim eis visa Lietuva.

Tie žmonės, kurie išsaugojo Tikėjimą ir Viltį, kurių sąmonėje, skirtingai nei „vyriausiojo bankininko“ dar gyvos tokios dimensijos kaip sąžinė ir dorovė, kurie nepatikėjo „šviesuolio politiko“ teiginiu, kad „valstybės tarnyboje už mažesnį kaip 5 tūkst. lt. atlyginimą gali dirbti tik kvailiai ir vagys“ patys teigiamai atsakys į straipsnelio pavadinime užduotą klausimą. Abejojantiems tokia galimybe pabandysiu įrodyti, kad tokia galimybė yra reali. Pasinaudosiu šią vasarą amžinybėn išėjusio talentingo matematinio modeliavimo žinovo ilgamečio VU Matematikos ir informatikos fakulteto docento Algirdo Šukio teiginiu. Šis šviesios atminties mokslininkas, taikydamas matematinio modeliavimo metodą, nustatė, kad Lietuvoje yra kaip minimum 15 tūkst. dorų, išsilavinusių žmonių, kurie galėtų tapti tikrais politikais, galinčiais vien iš dėjos dirbti „vardan tos Lietuvos“. Tiesa, garbusis mokslininkas perspėjo, kad suvienyti šiuos žmones po vienos visuomeninės - politinės jėgos vėliava neįmanoma. O mes, neprieštaraudami mielam mokslininkui, pasakysime kad to ir nereikia daryti. Pasinaudodami bendrosios statistikos teorija teigsime, kad suvienyti 30 procentų minėtų žmonių tikrai realu. Turėsime 4,5 tūkst. žmonių potencialą, galintį tapti nauja, aukštos moralės visuomenine - politine jėga. Pavadinkime ją Tikėjimo, Tiesos ir Teisingumo Sąjunga (galima rasti ir patrauklesnį pavadinimą). Tokio darinio užuomazgą jau turime, bet kol kas netikslinga ją paviešinti. Svarbiausia yra tai, kad žmonės patikėtų, jog sėkmės pagrindas yra ne konkretūs skaičiai, tikslinės programos ir projektai, o mūsų praeities šviesuolių paminėtos vertybės, kurių turės šventai laikytis savo veikloje ši galima nauja visuomeninė – politinė jėga. Kaip tą padaryti, tai jau kito straipsnelio tema.

Daugelio mūsų praeities šviesuolių išmintį, bylojančią, kad Tautos pažangos pagrindas yra Tikėjimas ir iš Jo išplaukianti Dorovė (Moralė), patvirtina daugelio tautų žymiausieji žmonės. Priminsiu tik vieną iš jų. D. Vašingtonas – amerikiečių kariuomenės, kuri išvadavo JAV iš kolonijinės priklausomybės Didžiajai Britanijai, vyriausiasis vadas, vėliau tapęs pirmuoju laisvos JAV Prezidentu, amerikiečiams ne kartą kartojo: - „Prie turtų ir klestėjimo veda daug kelių ir kiekvienas iš jų bus tik Tikėjimas ir Moralė“ Amerikiečiai patikėjo savo Šviesuoliu, tad kodėl mes negalime patikėti savais garbingais praeities Šviesuoliais.

Atleiskite, mieli skaitytojai - aš nepajutau kaip straipsnelis išaugo į straipsnį. Vis dėlto, nors ir suprasdamas, kad gal jau ir piktnaudžiauju jūsų kantrybe, nesusilaikau ir dar pacituosiu ištrauką iš V. Valiušaičio knygos „Kada prasideda diena nauja“ 46 psl. Cituoju:

„Nejau nieko nebūtume pasimokę?

Savo gyvenimo saulėlydyje, staiga užgriuvusių rūpesčių ir ligos prislėgtas, Juozas Brazaitis rūsčiai atsiliepė apie lietuvių politinę nebrandą. Jono Griniaus paragintas rašyti atsiminimus, savo bičiuliui atsakė: Tavo sugestijos, ir norėdamas, negalėčiau įvykdyti – rašyti atsiminimus. Jau per vėlai. O svarbiausia - ir nenoriu. Kai ankščiau mane ragino rašyti, peržiūrėjau visokios vlikinės ir nevlikinės veiklos pas mane likusią dokumentaciją, ir ji galutinai apsprendė nė eilutės nerašyti. Kam palikti dokumentus, kad buvom suaugę žmonės, o neparodėm valstybinio subrendimo. Juk vis ta veikla nuo pat Kauno ir Wiurzburgo laikų ėjo ne už Lietuvos laisvę (nors tuo buvo dengiama), bet už valdžią, kurią turėsim Lietuvoje. Kiek nenusimanymo, kiek nereikalingos kovos, įtarinėjimo, vienas kito juodinimo. Tikrai per trumpai gyvenom nepriklausomą gyvenimą ir neišmokom valstybinės išminties! Rašau tai ne įspūdžio pagautas, bet tuos dokumentus pasiskaitęs. Kam tad palikti kitom generacijom tos menkystės liudijimus! (1974 m. liepos 26 d. J. Brazaičio laiškas J. Griniui. - - „Ugninis stulpas“, 488 psl.)

Prieš kelis mėnesius iš užjūrių Lietuvon parvežtas ir Rumšiškių kapinaitėse perlaidotas Jonas Aistis, regėdamas nesibaigiančias prieškario Lietuvos politikų rietenas, 1935 metais rašė: „Jeigu mūsų šviesuomenė nesupras, tai kartoju: mūsų kaulai vaitos nelaisvėje.“ Nejaugi paaiškėtų, kad šių dienų politikai nebūtų pažengę toliau ir nieko iš istorijos nepasimokę?

Priminsiu, kad Juozo Brazaičio tikroji pavardė yra Ambrazevičius. Jis buvo vienas iš 1941 m. birželio 23 d. sukilimo vadų ir tapo sukurtos Laikinosios Vyriausybės vadovu. Jis bene pirmas suprato Hitlerio kėslus, po penkių savaičių atsistatydino, išėjo į pogrindį, pakeitė pavardę į Brazaičio ir kovojo su ruduoju maru.

Mano atsakymas į gerb. V. Valiušaičio klausimą toks: - Mūsų politikai iš istorijos nieko nepasimokė. Jie objektyvia istorija net nesidomi, tik retkarčiais pasidairo po istorijos šiukšlyną. Dauguma iš jų yra kaip maži, pikti, žiaurūs ir pasipūtę vaikai. Jų tikslas ne Lietuvos klestėjimas, ne tarnavimas žmonėms, o valdžios ir jos teikiamų privilegijų siekis.

Nežiūrint į nieką, reikia kovoti už savo ir ypač mūsų ateinančių kartų ateitį Lietuvoje. Vardan šio švento tikslo būtina šviestis, visų pirma ugdyti savo, tautiečių ir piliečių politinę kultūrą, jaustis savo valstybės šeimininkais, aktyviai dalyvauti visuomeninėje – politinėje veikloje ir vienytis. Tik tuomet ateis ta visų laukiama nauja visuomeninė – politinė jėga. Ne saulė, o ji prašalins tamsumas Lietuvoj „ Ir Tiesa, ir Šviesa mus žingsnius (te) lydės“.

P.S. LRT konkurso „Du balsai - viena širdis“ nugalėtojais tapo plačiajai visuomenei mažai žinomi G. ir I. Jepšiai. Jie žiūrovų balsais buvo gražinti į konkursą, o finale įveikė net žinomus profesionalius dainininkus. Šis tėvo ir dukros duetas plačiajai visuomenei ir žiuri komisijai tapo atradimu – deimantu, slypėjusiu tautos gelmėse. O kas atrado ir „nublizgino“ šį deimantą, kad visi pastebėtų? Paprasti, mąstantys, turintys širdį, vieningi žmonės. Jų buvo net 16 260. Tai labai įdomus reiškinys, kuris nuteikia viltingai.

Jei meno, tegu ir saviveiklinio, sektoriuje gali vykti tokie „stebuklai“, tai kodėl jie negalimi politikos sektoriuje? Kad jie galimi ir politikoje patvirtino tebevykstantis mokytojų streikas ir aibė protesto mitingų nuvilnijusių per šalį, kurie ne juokais išgąsdino elitą.

Tauta po ilgo snaudulio jau vėl bunda ir keliasi!...