Ar gali vagis būti kandidatu į šalies prezidentus? (I dalis)

(Antrąją straipsnio dalį skaitykite ČIA)

Prieš septynerius metus A.Kubiliaus vadovaujama konservatorių - liberalų vyriausybė, Lietuvos bankas, vadovaujamas V.Vasiliausko ir Prezidentūra – šis nusikalstamas susivienijimas, pagal iš anksto parengtą planą, užgrobė AB banką Snoras, jį nacionalizavo, suvalstybino, po to, subankrotino jau valstybinį Snoro banką, dar vėliau, jį išvogė ir, galų gale, visiškai sužlugdė.

AB banko Snoras buvo nacionalizuotas ne dėl ekonominių - finansinių priežasčių, o dėl politinių motyvų

Juk būtų keista net galvoti, jog AB bankas Snoras, net neturėdamas užnugaryje motininio banko užsienyje, kaip kad skandinavų bankai, tačiau sugebėjęs savo jėgomis sėkmingai pergyventi 2008 m. pabaigoje prasidėjusią pasaulinę finansinę krizę, be to, visą laiką dirbęs pelningai, po to pats staiga „suklupo“ 2011 m. lapkričio mėnesio viduryje, krizei jau pasibaigus?

Atkreiptinas dėmesys, kad, nei 2009 metais, t.y. pačiais sunkiausiais pasaulinės finansinės krizės metais, nei vėlesniais metais, AB bankas Snoras nesikreipė, neprašė ir niekada negavo jokių dotacijų ar paramos iš valstybės.

Taigi, AB bankas Snoras net sunkiausiu metu, ne tik išsaugojo savo veiklą, bet ją ir plėtojo, uždirbdamas pelną ir mokėdamas valstybei mokesčius!

Faktas: 2009 metais kai visas Lietuvos bankinis sektorius patyrė 1,07 milijardų eurų (3,7 mlrd. litų) nuostolių, tuo tarpu AB bankas Snoras vienintelis uždirbo, kad ir nedidelį, tačiau apčiuopiamą 2,5 milijonų eurų (8,7 mln. litų) dydžio pelną. Pasaulinės finansinės krizės metais tai reiškė ne tik gerą rezultatą, bet ir sumokėtus mokesčius valstybei.

Būtina taip pat pažymėti ir tai, jog AB bankas Snoras buvo vieninteliu banku šalies rinkoje nuo pat įsteigimo (nuo 1992 m.) kasmet dirbantis pelningai!

Remiantis oficialiais dokumentais bei audituotų banko finansinių ataskaitų skaičiais galima drąsiai ir atsakingai tvirtinti, kad iki pat 2011 m. lapkričio 16 d., - kol A.Kubiliaus vadovaujamos konservatorių vyriausybės, jos finansų ministrės I.Šimonytės ir Lietuvos banko, vadovaujamo V.Vasiliausko, pasirinktu pačiu grubiausiu ir drąstiškiausiu metodu - privačios nuosavybės užgrobimu (!) – banko veikla buvo sustabdyta ir jis buvo nacionalizuotas, AB bankas Snoras niekada nebuvo susidūręs su mokumo ir /ar/ likvidumo problemomis. Tai yra AB bankas Snoras vykdė visus Lietuvos banko nustatytus veiklos riziką ribojančius normatyvus, laiku vykdė visus įsipareigojimus klientams ir kontrahentams, niekada nebuvo užlaikomi indėlių grąžinimai ar mokėjimų nurodymų vykdymas. AB bankas Snoras buvo ir mokus, ir likvidus.

AB bankas Snoras veikė stabiliai ir be jokių sutrikimų, tą patvirtins bet kuris banko darbuotojas ar banko klientas. Veikė iki tos lemtingos 2011-11-16 dienos popietės, kol į Snorą įžengė Lietuvos banko valdybos pirmininko V.Vasiliausko siųsti centrinio banko vasalai vadovaujami LB Ekonomikos departamento direktoriaus M.Leikos ir paskirtojo laikinojo Snoro banko administratoriaus užsieniečių komanda su S.Frikliu priešakyje. Pastarieji abu, tik įžengę į AB banko Snoras centrinės būstinės pastatą, tuojau drąstiškai sustabdė AB banko Snoras veiklą, nusikalstamai atjungdami banko informacinę sistemą (bankinę programą) FORPOST bei banko tarptautinių mokėjimų sistemą SWIFT, taip pasmerkdami pasitikėjimo principu veikiančią kredito įstaigą bankrotui. Tai ir buvo AB banko Snoras pabaigos pradžia.

Netgi visiškam diletantui turėjo būti aišku, jog, sustabdžius realią banko veiklą, valstybė patirs milijardinius nuostolius, neįskaitant žalos ekonomikai. Pasitikėjimo pagrindu veikianti kredito įstaiga du kartus nebankrutuoja – kartą sustabdyto banko ar jo dalies (kaip planavo Lietuvos bankas ir Vyriausybė) jau neįmanoma prikelti!

Toks vieno iš didžiausių šalies nacionalinių bankų informacinės ir mokėjimų sistemų veikimo nutraukimas bei banko veiklos sustabdymas turėjo lemiamą reikšmę AB bankui Snoras, bet kartu turėjo ir didelę neigiamą reikšmę ne tik Snoro bankui, bet ir Lietuvos valstybės ūkiui bei finansų sistemai ir akivaizdžiai padarė jiems žalos.

Todėl S.Friklio ir M.Leikos tokie veiksmai, traktuotini kaip turintys požymių veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 197 straipsnio 2 dalyje.

Kiek man žinoma, dėl aukščiau aprašytos nusikaltamos veikos dar 2012 m. balandžio mėnesį į Generalinę prokuratūrą buvo kreiptasi su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Tačiau, tuo metu prezidentės D.Grybauskaitės pilnai įtakojamas generalinis prokuroras D.Valys nedavė savo pavaldiems prokurorams leidimo imtis ikiteisminio tyrimo veiksmų.

Kreiptasi į prokuratūrą ir dėl kitų nusikalstamų veikų, neteisėtai užvaldant AB banko Snoras turtą. Prisiminkime ir tą atvejį, kai S.Freakley pats inicijavo beveik 5 milijonų eurų pervedimą iš jau uždaryto Snoro banko į savo kompanijos sąskaitą užsienio banke po to, kai Lietuvos bankas atšaukė AB banko Snoras licenciją. Šios lėšos buvo užvaldytos po to, kai buvo uždraustos visos bankinės operacijos ir po to, kai jau buvo inicijuotas Snoro banko bankrotas.

Tokiais Snoro banko laikinojo administratoriaus S.Freakley veiksmais buvo užvaldytas LR valstybės perimto AB banko Snoras didelės vertės turtas – 4 834 396 EUR ir taip padaryta didelė turtinė žala Lietuvos valstybei ir AB banko Snoras kreditoriams. Ši S.Freakley veika aiškiai turėjo patikėto didelės vertės svetimo turto pasisavinimo požymių, atitinkančių BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

Ir šiuo atveju prokurorai ir tyrėjai, užuot pradėję pagal gautą pareiškimą ikiteisminį tyrimą, pasitenkino biurokratišku atsirašinėjimu. Matomai (ir ko iš jų reikia norėti), kad prokurorai tik vykdė (ir vykdo!) politines užduotis, kaip apsaugoti konservatorių vyriausybės ir jų partijos vadovų galvas.

O po to sekę veiksmai visiškai prasilenkia su sveika logika. Nepateisinamas Grybauskaitės statytinio, buvusio prezidentės rinkimų štabo vadovo, Lietuvos banko valdybos pirmininko V.Vasiliausko kartu su užsieniečiais bankroto administratoriais organizuotas Snoro banko indėlininkų apiplėšimas, švaistomi šimtai milijonų įvairaus plauko konsultantams, vagiamos kreditorių lėšos bei ir toliau metai iš metų (jau 7 metai!) tęsiamas pinigų plovimas, aiškiai meta šešėlį ant aukščiausių mūsų valstybės vadovų.

Kadangi esu buvęs Snoro banko klientu ir su šiuo banku teko gana sėkmingai dirbti eilę metų, todėl gerai žinau, tikrųją jo padėtį, nes tuo domėjausi. Todėl ir man norėtųsi aukščiau išvardintų AB banko Snoras sužlugdymo iniciatorių bei režisierių paklausti visiškai logiško klausimo: Ponai, įvardinkite visuomenei nors vieną Snoro klientą, kuris nukentėjo nuo to banko, neva, neskaidrios veiklos iki A.Kubiliaus konservatorių vyriausybės suorganizuoto ir įvykdyto brutalaus AB banko Snoras užgrobimo ir suvalstybinimo? Negalite?? Nėra??? O Lietuvoje valdžiažmogiams viskas galima?!!

Akivaizdu, kad AB banko Snoras tikrai buvo nacionalizuotas ne dėl ekonominių finansinių priežaščių, o dėl politinių motyvų.

Politikams kliuvo Snoro investicija į „Lietuvos rytą“

Iš tikrųjų politikams, o ypač prezidentei, labiausiai kliuvo Snoro investicija į „Lietuvos rytą“. Per tuometį Lietuvos banko vadovą Reinoldijų Šarkiną ir kitus banko valdybos narius ne kartą bandyta Snorą „paprotinti“, kad užčiauptų neklystančius išrinktuosius nuolat kritikuojantį dienraštį. Nepavyko. Tad naujoji Lietuvos banko vadovybė su D.Grybauskaitės statytiniu, buvusiu jos prezidentinės rinkiminės kompanijos štabo vadovu V.Vasiliausku priešakyje, ėmėsi kitokios taktikos. Iš anksto parengė veiksmų planą, banką užgrobė, nacionalizavo ir uždarė.

Taigi, pagrindinis susidorojimo su AB banku Snoras motyvas ir buvo jo sprendimas dar 2009-aisiais pirkti 34 procentų „Lietuvos ryto“ leidybinės grupės akcijų paketą. Tiek Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, tiek nuo 2008-ųjų pabaigos šalį valdžiusi A.Kubiliaus vadovaujama konservatorių koalicinė centro-dešinės vyriausybė negalėjo atleisti Snoro savininkams už objektyviai kritiškus „Lietuvos ryto“ straipsnius. Todėl tuometė valdžia ir ėmėsi neteisėtų, nepamatuotų bei tokių drastiškų veiksmų - tiesiog sunaikinti banką Snoras.

AB banko Snoras nacionalizavimo aktas nebuvo nei įstatymu, nei įstatymišku

Šiandien galima drąsiai konstatuoti ir tai, kad AB banko Snoras nacionalizavimo aktas nebuvo nei įstatymu, nei įstatymišku.

Taigi, pats LR Vyriausybės 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimas Nr.1329 „Dėl akcinės bendrovės banko Snoras akcijų paėmimo visuomenės poreikiams“ — buvo priimtas be jokio įstatyminio pagrindo! Akcijų paėmimas visuomenės poreikiams buvo negalimas, nes LR 2009 m. liepos 22 d. Finansinio tvarumo įstatymas Nr.XI-393, kuriuo ir buvo vadovaujamąsi priimant aukščiau minėtą vyriausybės nutarimą, nenumatė tokios galimybės. Paprasčiausiai jame tuo metu nebuvo tokios nuostatos! Pagal šį įstatymą buvo numatyta, kad gali būti taikomos šios finansinio stabilumo stiprinimo priemonės: 1) valstybės garantija; 2) banko turto išpirkimas; 3) valstybės dalyvavimas banko kapitale. Ir viskas!

Tačiau 2011 m. lapkričio 16 dieną konservatoriaus A. Kubiliaus vyriausybė visgi nacionalizavo (?!) AB banką Snoras. Ir svarbiausias faktas yra tas, - kad po nacionalizavimo aktu yra tuomečio premjero A. Kubiliaus ir finansų ministrės I.Šimonytės parašai!

O gvildenant toliau Snoro istoriją, reikia priminti, kad kai tie „veikėjai“- A.Kubilius ir I.Šimonytė patys suprato, kad pridarė klaidų, kai tam reikalui pritrūko legitimumo, tai sekančios dienos rytą (jau 2011 m. lapkričio 17 d.!), po AB banko Snoras laikino veiklos sustabdymo (moratoriumo) bei „nacionalizavimo“, vyriausybės pavedimu pati finansų ministrė I.  Šimonytė kartu su prezidentės D.Grybauskaitės statytiniu, Lietuvos banko pirmininku V,Vasiliausku bėgo į Seimą keisti įstatymų ir tvirtinti jų papildymus (tarp jų ir minėto Finansinio tvarumo įstatymo 2 straipsnio papildymo tokiu punktu, - įrašant žodžius – „banko akcijų paėmimas visuomenės poreikiams“). Jie labai skubėjo į Seimą keisti tų įstatymų, nes jiems būtinai reikėjo atgaline data įteisinti savo nusikalstamus veiksmus, jau padarytus užgrobiant AB banką Snoras bei neteisėtai sustabdant jo veiklą. O taip pat reikėjo įteisinti ir savo pasikviestų užsieniečių bankroto administratorių atleidimą nuo atsakomybės, jog šie po to galėtų laisvai plėšikauti Snoro banke. Visa tai tik akivaizdžiai patvirtina, kad AB banko Snoras užgrobimas buvo politinis veiksmas!

Tai kur šių ponų A.Kubiliaus, I.Šimonytės ir V.Vasiliausko atsakomybė? Kodėl Generalinės prokuratūros prokurorai, pasikvietę minėtus ponus į savo pastatą su kreivais langais, jų apie tai net nepaklausia? O iš tiesų, kam klausti, kam vargti, jei gali dar kartą pakeisti įstatymus ir bandyti teisti visai kitus asmenis, kad ir „už akių“?!

Snoro istorija – tai akivaizdi politika!

Reikia priminti, kad dar tą pačią lapkričio 17 dieną konservatorės I.Degutienės vadovaujamas Seimas skubos tvarka (prieš tai net neapsvarsčius Seimo komitetuose?!) patvirtino LR Bankų įstatymo, Finansinio tvarumo įstatymo ir eilės kitų pateiktų įstatymų pakeitimus. Šie pateikti svarstymui įstatymų pakeitimų projektai akivaizdžiai buvo susiję su situacija Snore, jie vyriausybės pateikti svarstyti skubos tvarka, nebuvo suteikta laiko išnagrinėti juos ir pateikti išvadas. Be to, tie įstatymų pakeitimai prieštaravo Konstitucijai, todėl darytina išvada, kad Snoro uždarymas – tai politinis sprendimas.

Akivaizdu ir tai, kad šiuo atveju Seimo pirmininkė I.Degutienė labai skubėjo, nes ją spaudė pati prezidentė D.Grybauskaitė! Prezidentė jau iš pat ryto (dar iki Seimo posėdžio pradžios) viešai ragino Seimą skubiai priimti reikiamas įstatymų pataisas, kurios padėtų A.Kubiliaus vyriausybei realiai įgyvendinti AB banko Snoras nacionalizaciją: „<...> kviečiu ir raginu

Seimą kuo skubiau priimti visą įstatymų paketą, kuris teikiamas vyriausybės <...>. Esu pasirengusi juos iš karto pasirašyti“.

O ir pati Seimo pirmininkė konservatorė I.Degutienė posėdyje spaudė parlamentarus, viešai aiškindama, kad reikia balsuoti „už“, nes prezidentė pažadėjo (?!) įstatymus pasirašyti ir klausimus uždavinėti parlamentarams nevalia! Iš LR Seimo VII (rudens) sesijos 2011-11-17 d. rytinio plenarinio posėdžio Nr.378 stenogramos: „<...> darbotvarkėje pirmasis klausimas yra siūlymas išklausyti informaciją apie akcinės bendrovės banko Snoras padėtį. Tą informaciją pateiks Lietuvos banko valdybos pirmininkas ir finansų ministrė. Iš karto noriu atkreipti dėmesį, kad tai yra informacija, kuriai skiriama 20 minučių, tačiau užduoti klausimų negalima“.

„<...> Po to vyriausybės teikiami septyni įstatymų projektai, kuri yra būtini tam , kad procesas būtų operatyvus <...>“ (žiūr. 1 psl.).

Tą patį Seimo posėdyje antrino ir Biudžeto komiteto pirmininko pavaduotojas konservatorius Vitas Matuzas: „ <...> noriu pacituoti prezidentės nuomonę šiuo klausimu. Ji sako : „<...> kviečiu ir raginu Seimą kuo greičiau priimti visą įstatymų paketą <...>. Esu pasirengusi juos pasirašyti“ (žiūr. 15 ir 16 psl.).

Įdomiai skambėjo ir Seimo nario Liberalų sąjūdžio partijos atstovo Petro Auštrevičiaus pasisakymas: „<...> Snoras nebuvo lietuviškas bankas. Taip jis veikė Lietuvoje, jis veikė Europos sąjungoje, tačiau pagrindinis ir lemiamas akcininkas buvo ne Lietuvos pilietis <...>“ (žiūr. 9 psl.). Tuo, matomai, daug kas pasakyta...

Vertinant visa tai, kas išdėstyta aukščiau, - Snoro istorija – tai akivaizdi politika. Čia nėra jokių skaičiavimų, jokios ekonomikos, - tik gryna politika.

Ir dar tik kitą dieną, t.y. jau 2011 m. lapkričio 18 d., šie aukščiau minėti Seimo skubos tvarka patvirtinti įstatymų pakeitimai įsigaliojo, paskelbus juos „Valstybės žiniose“.

Faktas: 2011 m. lapkričio 16 d. AB bankas Snoras paprasčiausiai sovietiniu reideriniu būdu, be jokių kompensacijų, iš savininkų buvo tiesiog atimtas!

Mano galva, būtina visiems besidomintiems Snoro sužlugdymo istorija paskaityti tą Seimo posėdžio stenogramą ir tikrai sužinoti tiesą. Va taip, valdančioji dauguma - ponai konservatoriai ir liberalai - ruošėsi skubos tvarka naikinti užgrobtą Snoro banką. Tačiau, matomai, kad Generalinės prokuratūros prokurorai ir FNTT, STT tyrėjai to neskaitys, nes jiems to nereikia. Jiems, paprasčiausia, taip patogiau gyventi. Tai marionetės vienos partijos rankose.

Parlamentarams melavo ir V.Vasiliauskas ir I.Šimonytė

Nuo pat pradžių AB banko Snoras „nacionalizavimo“ istoriją lydėjo blogas konservatoriškas politinis kvapas ir prezidentės D.Grybauskaitės statytinio, Lietuvos banko vadovo V.Vasiliausko veiksmus lydintis nuolatinis melas.

Lietuvos banko vadovas V.Vasiliauskas viešai melavo Seime parlamentarams. Sekančią dieną, t.y. 2011-11-17 d., po AB banko Snoras užgrobimo ir lygiagrečiai A.Kubiliaus vyriausybės įvykdyto banko „nacionalizavimo“, kalbėdamas Seime V.Vasiliauskas taip pat pagrindine banko laikinos veiklos sustabdymo bei jo akcijų „nacionalizavimo“ priežastimi seimūnams įvardijo, neva, ką tik pasibaigusio inspektavimo prastus rezultatus, apie kuriuos jis sprendžia iš AB banko Snoras inspektavimo ataskaitos. Tačiau akivaizdu, kad visa tai buvo išgalvota, absoliutus melas. Tos ataskaitos nebuvo.

LR Seimo 2011-11-17 d. rytinio plenarinio posėdžio Nr.378 stenogramoje galima perskaityti, kaip V.Vasiliauskas parlamentarams meluodamas teigė: „<...>Nuo rugsėjo vidurio buvo vykdomas banko inspektavimas, lapkričio 11d. inspektavimas baigtas. Man buvo pateikta inspektavimo ataskaita” (žiūr. 3 psl.). Ir toliau kalbėdamas posėdyje, Lietuvos banko vadovas V.Vasiliauskas ir vėl įžūliai melavo Seimo nariams: „<...> Inspektavimas baigėsi lapkričio 11 d. Pagal procedūra yra rašoma inspektavimo ataskaita. Lapkričio 16 d. aš gavau inspektavimo ataskaitą <...>“ (žiūr. 7 psl.).

Seimūnams melavo ir kita AB banko Snoras sužlugdymo „režisierė“ ir aktyvi dalyvė - tuometės konservatorių vyriausybės finansų ministrė I.Šimonytė. Iš Seimo 2011-11- 17d. jau minėto plenarinio posėdžio stenogramos - I.Šimonytė Seimo nariams teigia : „<...> Vyriausybei pristatyta (Snoro) inspektavimo ataskaita“ (žiūr. 3 psl.)..

Lietuvos banko valdybos pirmininko V.Vasiliausko melas dėl neparengtos ir nesurašytos inspektavimo ataskaitos galutinai išaiškėjo, vėliau susipažinus su Seimo laikinosios tyrimo komisijos 2012-05-30 d. išvadomis. Išvadų 6 klausimo II dalies 11 punkte A.Mazuronio vadovaujamos komisijos nariai aiškiai konstatuoja: „Darbo grupė ir Inspektavimo komisija atliktų darbų ataskaitos Lietuvos banko valdybai nepateikė iki šiol“.

Ir toliau Seimo komisija savo išvadose konstatavo (žiūr. Išvadų 8 kl. II d. 17 punktą): “Lietuvos banko valdybos nariai nenurodė ir Komisijai nepateikė dokumentų ar kitokių įrodymų, kuriais vadovavosi priimdami sprendimą apie AB banko „Snoras“ turto sumažėjimą“.

Na, V.Vasiliauskas melavo Seimo nariams, tai čia nieko stebėtino. Juk pats yra prisipažinęs, jog yra amoralus tipas. Pagal jį, - „sąžinė ir moralė – ne šio pasaulio dimensijos“.

Tačiau, kai meluoja parlamentarams I.Šimonytė, dabartinė „žmonių partijos“ kandidatė į šalies prezidento postą, čia su moralės principais jau stipriai prasilenkiama. Nemanau, jog tai derėtų su Lietuvos prezidento pareigomis. Nebent, melage ji yra gimusi, kaip ir dabartinė prezidentė D.Grybauskaitė, kuri net nežino, ar ji iš tikrųjų stovėjo Baltijos kelyje arba negali pasakyti, kur ji buvo per sausio 13-osios įvykius.

Kaip konservatorius, taip ir vagis?

Norėčiau atkreipti visų dėmesį į tai, kad, jei aukščiau minėtu atveju (Seime skubos tvarka priimant ir tvirtinant Snoro banko užgrobimui pateisinti reikalingų įstatymų pataisas) I.Degutienė buvo labai greita, tai vėliau, kai opozicija siūlė sukurti Seimo laikinąją tyrimo komisiją aiškintis dėl Snoro, tai Seimo pirmininkė I.Degutienė taip nebeskubėjo. Komisiją pavyko sukurti ir patvirtinti tik iš trečio karto (!), ir tai tik tada, kai paaiškėjo faktai, apie Snoro banko laikinojo administratoriaus S.Freakley pasisavintus milijonus ir apie skandalingai apsivogusį pačios I.Degutienės sūnų verslininką G.Degutį, per savo įmonę UAB „Novatersa“ iš jau uždaryto Snoro banko neteisėtai pasisavinusį ženklią piniginių lėšų sumą. Šie faktai įspaudė valdančiuosius į kampą. Jie dar bandė atrodyti švarūs ir atviri, todėl ir pasidavė bei pareiškė neprieštaraują Seimo laikinosios tyrimo komisijos sudarymui.

Ir čia, išvada galima tik viena. Drąsiai galime tvirtinti, kad AB banko Snoras neteisėta nacionalizacija, įvykdyta A.Kubiliaus ir I.Šimonytės rankomis ir be jokio įstatyminio pagrindo, buvo niekas kitas,- kaip tik privataus turto eksproprijacija!

Tačiau prokurorams tai ne motais! Jie net šiandien nenori nieko apie tai girdėti, o juolab tirti.

Atskirai dar būtina pažymėti, jog labai iškalbingas yra tas faktas, kad pats pirmasis „veikėjas“, apvogęs Snoro kreditorius jau po banko veiklos sustabdymo, buvo ne kas kitas, kaip konservatorių partijos vienos iš lyderių, tuometės Seimo pirmininkės I.Degutienės sūnus – verslininkas, įmonės „Novotersa“ generalinis direktorius Gediminas Degutis. Jau po AB bankui Snoras bankroto bylos iškėlimo (2011-12-07 d.), Gedeminas Degutis, veikdamas nusikalstamoje grupėje kartu su savo įmonės UAB „Novotersa“ komercijos direktoriumi Dariumi Šinkūnu bei Snoro banko Vilniaus filialo direktoriumi Liudu Masolu ir Kreditų skyriaus viršininke Laimute Raibiene, atgaline data suklastojo prašymą bankui, kurį vėliau užmerkęs akis Snoro bankroto administratorius Neil Cooper patvirtino. Kalbama apie N.Cooperio 2012 m. sausio 6 d. pasirašytą tarnybinį raštą, leidžiantį tenkinti tuometės Seimo pirmininkės Irenos Degutienės sūnaus Gedimino Degučio ir Dariaus Šinkūno įmonės „Novotersa“ prašymą atlikti 645 tūkst. litų paskolos grąžinimo užskaitą. Taip G.Degutis 2012-01-06 d. (praėjus mėnesiui nuo bankroto paskelbimo Snoro bankui!) iš jau uždaryto Snoro sugebėjo nugvelbti beveik 190 tūkstančių eurų! Vilniaus apygardos prokuratūroje pagal Seimo nario Algirdo Butkevičiaus gautą pareiškimą tuo metu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl UAB „Novotersa“ sąskaitoje neteisėtai atliktos užskaitos 645 803,50 litų sumai įmonės kreditui tame pačiame banke padengti.

Bet reikia pažymėti ir tai, jog su įtakingos savo mamytės ir „kišeninių“ prokurorų pagalba, G.Degutis sugebėjo išlipti „sausas iš balos“. Žinoma, kad Vilniaus apygardos prokuratūros toks tūlas prokuroras Giedrius Tarasevičius, suklastojęs baudžiamosios bylos bei liudininkų parodymų faktinius duomenis, neteisėtai nutraukė G.Degučio ikiteisminio tyrimo bylą bei išsuko jį nuo teisinės atsakomybės.

Taip Vilniaus apygardos prokuratūros, vadovaujamos tuomečio vyriausiojo prokuroro A.Jancevičiaus (beje, dabar vieno iš MG Baltic koncerno „šulų“) prokurorai eilinį kartą įrodė, kad nors prieš įstatymą visi turėtų būti lygūs, tačiau yra lygesnių (kaip G.Degutis)!

D.Grybauskaitė: „Nacionalizaciją palaikau, Snoras nebuvo lietuviškas bankas“

Kalbant apie AB banko Snoras nacionalizavimo politinius motyvus, aiškumo dėlei, dar būtina priminti, ką tą 2011 m. lapkričio 17 d. rytą žiniasklaidai viešai kalbėjo pati prezidentė D.Grybauskaitė: „Nacionalizaciją palaikau, Snoras nebuvo lietuviškas bankas.“ Manau, šis viešas jos pasisakymas puikiai atskleidė visos istorijos esmę. Tuo viskas ir pasakyta...

Ir toliau tada kalbėdama žiniasklaidos atstovams (jau vertinant iš šios dienos perspektyvos), prezidentė D.Grybauskaitė vis labiau klimpo į politinius AB banko Snoras sužlugdymo motyvus: “Lietuvišku banku šį banką pavadinti sunku, nes 68 procentai jo priklauso Rusijos, o ne Lietuvos piliečiui. Šis bankas realiai buvo valdomas ir jo nuosavybę turėjo tik du asmenys.“

Nesuprantama, kokią nacionalizaciją D.Grybauskaitė sveikino ir visokeriopai palaikė, jei jokios nacionalizacijos nebuvo, o buvo paprasčiausia privataus komercinio banko turto, t.y. privačios nuosavybės eksproprijacija? Apie kokį teisėtą AB banko Snoras “suvalstybinimą” prezidentė kalbėjo?

Taip ir norisi prezidentei pasakyti, - kad kai nėra įstatymo, tai tas veiksmas, kurį 2011-11-16 d. padarė A.Kubiliaus suorganizuota gauja su Snoru, - vadinasi jau ne nacionalizacija. o eksproprijacija. Tuo viskas ir pasakyta.

O gal prezidentūra ar pati prezidentė asmeniškai buvo pravedusi kokį tai slaptą (savo) AB banko Snoras veiklos tyrimą?

Bet juk tada tai akivaizdi politika! Tai akivaizdus politikų kišimąsis į privačią veiklą! Tai aiškiai politinis sprendimas!

Snoro užgrobimo operacijos reziume

Niekas negali paneigti (tik prokurorai ir kitokie tyrėjai to kažkodėl nemato!), kad prieš AB banką Snoras buvo įvykdyta iš anksto suplanuota operacija, užgrobiant banką, ir kad šiai Snoro sunaikinimo operacijai asmeniškai vadovavo pats Lietuvos banko valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas. Šiuo atveju tada, aišku, visiškai subliūkšta Lietuvos banko vadovo V.Vasiliausko liudijimas Seimo laikinojoje tyrimo komisijoje, kad „Snoro nacionalizavimo ir bankroto istorija yra tik priežiūriniai veiksmai“.

Prisiminkime AB banko Snoras nacionalizavimo „užgrobimo“ įvykių seką. Nenustatytam asmeniui nutekinus slaptą informaciją, 2011 lapkričio 15 d. laikraštyje „Lietuvos rytas“ pasirodo publikacija apie valstybės ketinimus išspręsti savo finansines problemas privačių bankų nacionalizavimo sąskaita. Jau kitą dieną (2011 m. lapkričio 16 d.) netikėtas išorinio Snoro valdymo įvedimas ir po dviejų valandų vyriausybės priimtas sprendimas dėl banko nacionalizacijos. Visa tai buvo padaryta AB banko Snoras vadovybei, pagrindiniams akcininkams neesant Lietuvoje, tuo metu jiems būnant komandiruotėse. 2011 m. lapkričio 17 d. aukščiausi šalies pareigūnai, tame tarpe ir prezidentė D.Grybauskaitė, pareiškė absoliučiai pritariantys Lietuvos centrinio banko veiksmams ir staigiai pasirašė visus reikiamus įstatymus dėl banko Snoras nacionalizavimo.

Išryškėja faktiškai tokia nuomonė: Už visų žaibiškų žingsnių, kuriuos vykdė Lietuvos vyriausybė, Seimas ir Lietuvos Respublikos prezidentė nacionalizuodami Snoro banką, slypi gerai suplanuota sudėtinga operacija. Turbūt mažai kas galėtų patikėti, kad šioje ekstremalioje ir stresinėje situacijoje Lietuvos bankas ir vyriausybė sugebėjo veikti taip užtikrintai. O vyriausybė, fiziškai negalėjo paruošti Lietuvos bankininkystės įstatymų pataisų per vieną naktį. Nepaisant to, įvyko būtent taip. Ir jeigu šalies prezidentė pasirašė tas pataisas, netgi jų neskaičiusi, reiškia, kad jau iš anksto galėjo su jomis susipažinti.

O tai įmanoma tik tokiu atvėju, kai žaibiška operacija vykdoma pagal gerokai iš anksto sudarytą scenarijų.

Susiję:

Ar gali vagis būti kandidatu į šalies prezidentus? (II dalis)