Istorikas Andrejus Fursovas svarsto apie postkapitalistinės visuomenės raidos scenarijus.
Technologinė pažanga jau sukūrė prielaidas atsirasti visuomenei, susidedančiai iš dviejų klasių, kurios skirsis kaip dvi biologinės rūšys. (Pvz,, aukštojoje klasėje gyvenimo trukmė bus 130-140 metų, o žemojoje - 60-70 metų ir pan.).
Tai būtų ne naujasis feodalizmas ir net ne naujoji vergovė (kaip kartais sakoma) – tai būtų baisesnis dalykas.
Feodalizme pagrindinė nuosavybė buvo žemė, vergovinėje santvarkoje – žmogaus kūnas, tuo tarpu įmanomas toks postkapitalistinės visuomenės raidos scenarijus, kai nuosavybe taps žmogus kaip visuma, žmogus su kūnu ir siela („vidumi“).
Tokioje santvarkoje būtų gaminamas ir nuosavybe taptų vidinis žmogaus pasaulis – jo poreikiai, gyvenimo tikslai, vertybės.
Tai, ką mes matome dabar – kova už tradicines vertybes arba prieš prievartinę vakcinaciją – yra kova už žmonijos ateitį, kova prieš žmogaus vidinio pasaulio kontrolę, kova už tai, kokia bus mūsų vieta postkapitalistiniame pasaulyje.
Istoriko nuomone, jei neįvyks globalinė katastrofa, visas XXI a. bus paženklintas šitos kovos.
Dažniausiai Lietuvoje nepageidaujama ar, neretai, tiesiog draudžiama publicistika ir dokumentika – kiekvieną dieną rodoma „PressJazz TV“ kanale.