Aš regėjau politinių partijų ateitį: ji kraupi

Prieš dvi savaites, stebint rinkimus iš teroristų neseniai atgautame Rytų Ukrainos Sloviansko mieste, mane aplankė regėjimas: aš pamačiau, kas laukia politinių partijų Europoje. Pamačiau ir tai, kaip mes Vakaruose galime prarasti demokratiją.

Tačiau apie viską iš eilės.

Iki atvykdamas stebėti rinkimų apygardų Slovianske ir Kramatorske, su sąvokomis „klonuoti kandidatai“ ir „techinės partijos“ nebuvau susidūręs. Tol, kol dairydamasis po 47-osios vienmandatės apygardos kandidatų sąrašą, nepamačiau keisto sutapimo: sąraše buvo net trys kandidatai ta pačia pavarde – Rybačuk. Netrukau išsiaiškinti šio sutapimo priežasties: „rimtas“ kandidatas iš jų buvo vienintelis, Valentin Nikolajevič Rybačuk, buvęs miesto meras, „išgarsėjęs ypač stambiais otkatais“. Kituodu – vadinamieji „klonuoti kandidatai“, pagrindinio kandidato bendrapavardžiai Anton Viktorovič Rybačuk (bedarbis, gyvenantis Kijeve) ir Valentina Nikolajevna Rybačuk (kultūros namų darbuotoja iš Odesos srities). Jie iškelti politinių oponentų pastangomis, kiekvienam „klonui“ sumokėjus po keliolika tūkstančių dolerių, kad atimtų suklaidintų rinkėjų balsus iš pagrindinio konkurento.

Buvo tekę girdėti apie panašius atvejus Lietuvoje: pavyzdžiui, 2008 m. Seimo rinkimuose prieš Algį Kašėtą buvo iškeltas jo bendravardis Algis Kašėta, laimėjęs net 5 proc. balsų (kaip tuo metu teigė vietos spauda, iškeltas pagrindinio Kašėtos oponento Gedimino Jakavonio rūpesčiu). Tačiau būtent Ukrainoje ši rinkiminė technika išvystyta iki tobulybės. Paskutiniuose rinkimuose Kirovohrade prieš Viktorą Oleksijovičių Boiko buvo iškelti dar trys kandidatai, turintys identiškus vardus, pavardes ir tėvavardžius: juos skyrė tik gimimo metai. O Užkarpatės apygardoje, Užgorode Robertas Horvatas prieš kitą kandidatą vengriška pavarde, Vasilį Kovač, laimėjo tik nedidele persvara – kurios turbūt išvis nebūtų buvę, jeigu 4001 balso (4,4 proc.) nebūtų surinkę dar penki Kovačai-„klonai“. Šį Ukrainos rinkimų aspektą taikliaiįvardijo Ukrainos ekspertas Brian Mefford: „Klonų karai“.

Panašus reiškinys yra ir „techninės partijos“ ar kandidatai. Tai partijos, sukuriamos ad hoc – tik tam, kad į rinkimų komisijas būtų galima deleguoti „savus“, patikimus žmones, kurie, kartu su „tikrųjų“ kandidatų atstovais visiškai užpildę rinkimų komisiją, gali nebaudžiamai ir nesusekamai klastoti balsus rinkimų apylinkėse ar apygardose. Tokių partijų gali būti sukurta nuo kelių iki keliolikos. Juos galima nesunkiai atpažinti iš to, kad jų atstovai komisijose, paklausti, kam atstovauja, dažniausiai pasimeta ir turi ieškoti popieriuose, kas gi vis dėlto juos delegavo į rinkimų komisiją – mat juos paskyrusi „partija“ realiame gyvenime, už rinkimų proceso ribų, neegzistuoja.
Kodėl verta ES šalies skaitytojams kalbėti apie nebrandžios, problemiškos Ukrainos demokratijos problemas? Juk „kandidatai-klonai“ ir „techinės partijos“ – tai augimo problemos, kurios praeis, visuomenei bręstant ir demokratijai konsoliduojantis, – tokia pirma mintis, kuri ateina į galvą. Tačiau, atidžiau viską apsvarstęs, pradėjau galvoti, kad tokie reiškiniai – ne praeities atrūga, nebrandumo požymis, o mūsų laukiančios ateities ženklas.

Pavyzdžiai iš Ukrainos rodo, kaip galima tobulai pasinaudoti formaliomis demokratinio proceso galimybėmis – tuomet, kai demokratija tėra formalus procesas, įstatymo raidė, o ne gyva visuomenės tikrovė. Sakytumėte, tokie dalykai negalėtų nutikti senos ir brandžios demokratijos šalyse? Klystate – galėtų: Jungtinėje Karalystėje paskutiniuose Europos Parlamento rinkimuose buvo iškelta fiktyvi partija „An Independence From Europe“ („Nepriklausomybė nuo Europos“) su šūkiu „UK Independence Now“ („JK nepriklausomybė – dabar“). Ji atėmė 235 tūkstančius balsų iš pagrindinės euroskeptikų partijos – UKIP, arba UK Independence Party (JK Nepriklausomybės partija), nors ir nesutrukdė šiai laimėti EP rinkimų. Kuo tai skiriasi nuo Ukrainos „klonų karų“?
Įdomiausia, kad tai – naujas reiškinys Jungtinės Karalystės politikoje. Nors keli stebėtojai ir pačios UKIP vadovai pasipiktinę protestavo, paaiškėjo, kad viskas – teisėta, ir niekas nebuvo „nubaustas“ nei politiškai, nei teisiškai.

Kitaip tariant, į demokratijos mechanizmus pažvelgta grynai formaliai: „jeigu nėra nusikaltimas, vadinasi – galima“. Prieš dešimtį metų tokie bandymai manipuliuoti rinkimų procedūromis būtų užtraukę visuomenės ir viešosios opinijos pasmerkimą jų rengėjams. Kadangi jokios rimtesnės viešos reakcijos nebuvo, spėju, kad kituose rinkimuose tai jau bus įprasta praktika, kuria naudosis ne viena partija.

Skirtumas tarp viešojo klimato prieš kelis dešimtmečius, kur tokie dalykai buvo neįsivaizduojami, ir dabartinės būklės – tai įvykęs demokratijos ir teisinių procedūrų suformalėjimas. Demokratiniai mechanizmai nebėra įsišakniję gyvame visuomenės procese, kasdieniame visuomenės gyvenime ir išpažįstamose vertybėse, kurios veiktų kaip saugiklis nuo manipuliacijų ir pastangų to game the system, „piktnaudžiauti sistema“. Viena vertus, vis labiau ryškėja politinių kampanijų strategų pasiryžimas naudotis visomis priemonėmis tam, kad maksimalizuotų politinį pranašumą (vienintelis apribojimas –  „negauti per nagus“ nuo įstatymo sergėtojų). Antra vertus, visuomenėje plinta suvokimas, kad fair play, „garbingo žaidimo“ vertybės yra tik deklaracija, kurią vis mažiau kas prisimena pakartoti, ir vargu ar kas laikosi.

Ir tai galioja ne tik politikoje. Jei patekai į avariją, pamėgink iš jos ką nors prisiteisti – net jei sveikata iš tiesų nenukentėjo. Jei dirbi banke, pamėgink parduoti investicinį paketą – net jei žinai, kad jis nieko nevertas ir jį perkantis klientas nukentės: „tai ne mano reikalas, viskas teisėta, toks mano darbas“.
Įvykusi demokratijos ir teisės formalizacija – tai išaugusi distancija, skirtis tarp „teisėtumo“ ir „garbingumo“, apie kurią kalbėjo Aristotelis, aptardamas viešo (politinio) veiksmo vertinimo kriterijus: neužtenka, kad veiksmas būtų teisėtas ir naudingas, jis dar turi būti garbingas ir kylantis iš deramų paskatų. Ši skirtis dažniausiai yra virtusi neperžengiama praraja dabarties visuomenėje – tiek Vakarų, tiek mūsiškėje, apie kurią Romas Sadauskas-Kvietkevičius vos prieš porą savaičių rašė: „Labai patogu gintis teisinę nekaltumo prezumpciją perkeliant į politinės ir moralinės atsakomybės svarstymus. Pirmiausiai sakoma „Nepagautas – ne vagis“, paskui, jei pagauna ir uždeda antrankius prieš televizijos kameras, tai „Nenuteistas – ne vagis“, vėliau „Nuosprendis neįsiteisėjęs – ne vagis“, o galiausiai belieka „Nors vagia, bet ir miestui duoda“.“ (Prisimenu ir dar senesnį, bent prieš keletą metų parašytą Vladimiro Laučiaus tekstą šia tema.) Teisė atsiskiria nuo moralės; teisėtumas tampa moralumo matu („nenuteistas = ne vagis = nepriekaištingos moralės“), o moralė, praradusi viešąją funkciją, tampa egzotišku (ir kiek įtartinu) privačiu hobiu.

Ką tai bendra turi su politinių partijų perspektyvomis ir demokratijos ateitimi? Įvairiais būdais šis procesas veikia ir partijų padėtį visuomenėje.
Paprastai kalbant, nebeliko to verdančio, bruzdančio, suinteresuoto visuomeninio gyvenimo, kurio institucine išraiška buvo politinės partijos ir kitos demokratinės institucijos, kuris jas įkvėpė bei palaikė jų gyvybę. Ne be reikalo Lietuvoje nuolat su atodūsiu žvalgomasi į Sąjūdžio praeitį, kai toks gyvenimas kunkuliavo ir virė. Iš jo išaugo visa Lietuvos politinė ir valstybinė struktūra. Tačiau dabar ta pamatinė politinio ir visuomeninio veiksmo tikrovė yra sumenkusi ir apmirusi, o institucijos tebestūkso dar vis.

Nenuostabu, kad tos institucijos atrodo kažkokios sukaulėję, praradusios gyvumą ir dinamizmą. Jei kalbame apie politines partijas, jos sukurtos remiantis “iš viršaus į apačią” einančiu hierarchiniu modeliu, paklusimu partijos autoritetams, griežta in-or-out narystės struktūra, ilgalaikiu įsipareigojimu, kuris absoliučiai daugumai narių mainais už daugelio metų darbą neatneša nieko, išskyrus idėjinį pasitenkinimą, politinę bendraminčių bendrystę ir atliktos pareigos jausmą: „Atidaviau valstybei viską, ką galėjau“ – juk dauguma partijų narių netaps nei premjerais, nei ministrais, nei netgi Seimo ar savivaldybės tarybos nariais. Tačiau ilgainiui net ir idealistai pradeda pavargti – juo labiau, kad jų pasišventimas dažnai lieka nesuprastas platesnėje visuomenėje.

Visuomenėje, nusiteikusioje prieš elitus ir hierarchijas, nuolat klausiančioje, „kas man iš to?“ politinės partijos patiria krizę, kaip ir kitos institucijos, kurios reikalauja ilgalaikio įsipareigojimo, ragina paklusti imperatyvui, aukštesniam už pavienio žmogaus norus bei interesus, ir orientuojasi į ilgalaikę, dešimtmečių distanciją (pavyzdžiui, šeima). Politinės partijos nebesudera su supančios visuomenės vertybių komunikavimo ir veikimo modeliu. Jos vis labiau ima jaustis savotiška atgyvena iš praeito ar net užpraeito amžiaus, kur tos vertybės – įsipareigojimas, pagarba, lojalumas – buvo svarbi, netgi esminė socialinės tapatybės dalis.

Tarp partijų ir supančios visuomenės vertybių atsiveria neatitikties praraja, verčianti politines partijas senosios pasaulio tvarkos rudimentais pasikeitusioje aplinkoje. Iš čia ir chroniškas, pamatinis piliečių nepasitikėjimas partijomis, ir – dar svarbiau – partijų negebėjimas veikti visuomenėje tais būdais, kurie dar taip neseniai – Sąjūdžio Lietuvoje ir XX amžiaus antros pusės Vakarų pasaulyje – buvo pagrindinis politinių idėjų sklaidos būdas: horizontali idėjų sklaida tarp eilinių piliečių, bendraminčių bendruomenių kūrimas pačiame žemiausiame, grassroot lygmenyje.

Tą poslinkį yra taikliai įvardijęs Alvydas Jokubaitis: „Amerikos neokonservatoriai ilgą laiką neturėjo atskiros politinės partijos. Jie sakė esą liaudies konservatoriai. Nenaudodami valstybės galios jie formavo piliečių moralinę savivoką. Lietuvos konservatoriai vengia dirbti sunkų kultūrinį darbą, savo pavyzdžiu bei autoritetu keisti visuomenės nuostatas. Jie iškart griebiasi valstybės galios.“

Netekę to įgūdžio “dirbti sunkų kultūrinį darbą”, praradę viltį pakeisti visuomenę, partijos užsiima laiminčių politinių technologijų paieška ir politinės sistemos galimybių bei spragų maksimalizavimu savo naudai.

Viena vertus, įsitvirtina mąstymas, kad politinės veiklos ir pergalių pagrindas yra pirmiausia, ir tik, technika, know-how: viešieji ryšiai, išradinga reklama, kieta elektorinė analizė, puiki kampanija ir pan. Aišku, to neatimsi – šie dalykai yra būtina, tačiau ne pakankama sėkmingos politikos sąlyga. Tačiau partijose atsiranda suvokimas, kad sėkmei pasiekti tereikia įvaldyti tam tikrus išorinius įgūdžius ir gudrybes, o tokie “konservatyvūs” momentai, kaip politikos turinys, idėjos, asmenybių branda, garbingos demokratinio žaidimo taisyklės tampa nesvarbūs ar netgi trukdo. Tuomet partijos tampa, anot Justo Šireikos kandžios ir taiklios frazės, “partinių broilerių peryklomis”: palankia terpe tarpti partinės politikos profesionalams – žmonėms, kurie į partinę politiką nueina jau iš mokyklos suolo ir neturi jokios nepriklausomos patirties už politikos ribų.

Kita vertus, matome „malinauskizmo“ fenomeną: ypač socdemų meistriškai įvaldytą meną užsitikrinti buvimo valdžioje tęstinumą per institucijų užvaldymą, per „kadrų politiką“ – savų žmonių sukaišiojimą į postus, o taip pat užsitikrinant politinį lojalumą įdiegiant do ut dessistemą, liaudyje žinomą kaip protekcijos ir otkatai.

Partinės politikos erdvėje augančio cinizmo ir manipuliacijų kultūros kulminacija – vadinamosios designer-made parties, pagal užsakymą sukonstruotos partijos, neturinčios jokio ryšio su politine ideologija, jokių organiškų sąsajų su autentiškomis visuomenės politinėmis aspiracijomis. Vyksta partijų „privatizacija“: Ukrainoje dar visai neseniai į politiką nusprendę eiti oligarchai užsakydavo, kad jiems pagal užsakymą sukurtų partiją. Tokia partija „įsigyjama“ su visa jau sukomplektuota narių baze, programa, simbolika, suformuotu ir „išsuktu“ įvaizdžiu, identifikuotais rinkėjų arealais.
Tačiau kam Ukraina? Tereikia prisiminti, kaip 2003 m. „pagal užsakymą“ iš nieko Viktoro Uspaskich užsakymu buvo sukurta Darbo partija, ir geriausi Lietuvos specialistai už nemenkus pinigus iš kailio nėrėsi, kad išmokytų naujai pagamintos partijos naujai paskirtą „vadovybę“ politikos meno įgūdžių. (Nuosekli politinė ideologija į standartinę politinių įgūdžių komplektaciją neįėjo…)

Čia dar dera paminėti ir technokratizaciją. Partijoms, praradusioms ryžtą svarstyti dideles ir rizikingas idėjas, nuolat besidairančioms į reitingus, techniniai sprendimai, policies pradeda pakeisti politines idėjas, o politikus ima keisti specialistai ir technokratai – kai politinė vizija išnykusi, pastarieji pranašesni, nes bent jau „gerai išmano savo sritį“.

O atsakas į politinės vizijos vakuumą, į politikos tikrąja prasme nyksmą ir į uždaros politinės sistemos nutolimą nuo kasdienio visuomenės gyvenimo yra politinį Europos kūną išbėrę radikalūs judėjimai, siekiantys grąžinti populiaraus sąjūdžio, politinio veiksmo „iš apačios“ ir spontaniško visuomeninio jausmo pirmenybę prieš įsitvirtinusias, institucionalizuotas atstovaujamosios demokratijos struktūras.

Visa tai – politinių partijų sistemos krizės ženklai.

Nėra taip, kad pačios partijos to nesuvoktų, tačiau dažniausiai jos šią situaciją diagnozuoja ne kaip fundamentalią problemą, o kaip organizacinį, vadybinį iššūkį. Todėl neretai jos bando iš krizės išeiti lengvuoju keliu: reorganizuodamosis, stiprindamos centrinę partinės organizacijos kontrolę, pritaikydamos partijų organizacijoje verslo vadybos „gerąją  praktiką“, narių pritraukimui ir motyvavimui naudodamos versle naudojamą motyvavimo modelį.

Tačiau toks bandymas spręsti problemą ją tik pagilina: partija pamažu redukuojama į verslo korporaciją. Iš politinių bendraminčių bendruomenės jai kyla grėsmė virsti politinės įtakos bei galios „supermarketu“, kur už dalyvavimą, pastangas ir materialinį įnašą „atlyginama“, atitinkamai, pramogomis, postais ir vietomis rinkimų sąraše remiantis quid pro quo principu. (Anaiptol nesakau, kad politinė bendruomenė negali turėti pramogų ar paisyti narių įnašo rinkdama juos į postus – klausimas apie tai, ar viską lemia korporatyvinės vadybos logika, ar demokratinė diskusija dėl politinių idėjų.) Tai dar labiau įtvirtina klientelistinę logiką tarp partijos narių – tie, kurie į politinę jėgą ateina iš idėjinių paskatų, jaučiasi kaip žmogus, kuris ėjo tarsi ir į bažnyčią, bet kažkodėl atsidūrė turguje.

Iš kitos pusės, sklando mintis, kad hierarchiškas, centralizuotas ir griežtas ribas turinčias partijas netrukus pakeis networks – spontaniškai ir lanksčiai susibūrę, egalitaristiniai ir daugiacentriai, takios narystės tinklai, susiburiantys ad hoc, konkrečiai problemai spręsti ar idėjai palaikyti. Pilietis gali būti daugelio tokių tinklų narys vienu metu. Jau dabar daugelį ryškiausių politinių iniciatyvų įgyvendina ne organizacijos, o tinklai, žaibiškai suburiami skaitmeninių komunikacijų dėka: nuo Euromaidano iki JAV Tea Party, nuo „dešiniojo trolibano“ iki Neužmirštuolės akcijos. Tokia logika sako, kad išgyvens ir laimės tos politinės jėgos, kurios sugebės prisiimti ir išmokti žaisti pagal naujas tinklines politinio žaidimo taisykles, kurios transformuosis į policentriškas, besimainančias tinklų bendruomenes panašiai, kaip popierinė spauda baigia transformuotis į internetinę žiniasklaidą.

Tokia mąstymo linija iš pažiūros patraukli – dar ir dėl to, kad tokioje partijų ateities vizijoje yra vietos ir populiariajai politikai, politikos grįžimui į visuomenės mases. Problema su tokiu scenarijumi dvejopa. Pirma, partijos yra įtvirtintos demokratinių valstybių įstatymuose, joms, jų elgesiui, jų narystei taikomi griežti kriterijai (ir nenuostabu – juk partijomis grindžiama demokratinė santvarka). Tai niekaip nesiderina su neapibrėžta ir takia „tinklų“ prigimtimi. Tai gal tiesiog reikėtų pakeisti įstatymus, pritaikyti juos besikeičiančiai visuomeninei tikrovei, atverti politinį lauką socialinei ir technologinei pažangai?

Čia iškyla antroji problema. Praktika rodo, kad judėjimai ir tinklai, pradėję veikti politikoje, turi tendenciją kristalizuotis, stabilizuotis, įgyti aiškią struktūrą. Taip buvo ne tik prieš porą dešimtmečių, kai daugiau mažiau amorfiškas Sąjūdis peraugo į institucionalizuotą partiją – Tėvynės Sąjungą, – bet ir dabar: „Dešinysis sektorius“, sukarintų Euromaidaną ginančių grupių sąjunga peraugo į organizuotą, registruotą politinę partiją.

Ir atvirkščiai – takūs, spontaniški, persiklojantys tinklai gal ir yra patraukli idėja, tačiau jie nemobilizuoja kryptingai ir sutelktai veikti ilgalaikėje perspektyvoje. Klasikinės, nuo XIX amžiaus ar dar anksčiau evoliucionuojančios politinės partijos – tai kompleksinis institucinis mechanizmas, įgalinantis atrinkti aktualias, konkurencingas politines idėjas ir sudarantis sąlygas jas įgyvendinti politinėje tikrovėje. Naujosios policentrinės, nehierarchinės žaidimo taisyklės gali paprasčiausiai pažeisti šią idėjų generavimo, atrankos ir įgyvendinimo ekosistemą – tas demokratijos išlikimui, politinio organizmo atsinaujinimui būtinas procesas gali paprasčiausiai nutrūkti.

Trumpai ir paprastai tariant, politinės partijos kaip demokratinės santvarkos ramstis yra ganėtinai patrūnijęs, moraliai pasenęs tikrąja to žodžio prasme – nebeatitinkantis šiandienės visuomenės vertybių bei gyvensenos, – ir kiekvieną dieną gali subyrėti. Šio ramsčio griuvimas gali sugriauti demokratinę parlamentinę sistemą – tiksliau, pakeisti ją kažkuo, kas galbūt formaliai bus „demokratija“, bet nebebus laisva laisvų žmonių visuomenė, nebebus tas lygus politinis žaidimo laukas, kuriame lygiomis teisėmis grumiasi skirtingos idėjos, pasaulėžiūros ir vertybės.

O kuo tą ramstį pakeisti, mes nežinome. Mūsų laukia viena iš dviejų: arba fundamentali demokratijos institucinių mechanizmų peržiūra, kuriai dar nesame pribrendę, arba milžiniškas darbas atkuriant tą prarastą (ar, kaip Lietuvoje, niekad ir neturėtą) kasdienio politinio gyvenimo, demokratinės jausenos ir vertybių audinį tarp eilinių piliečių: milžiniškas konservatyvus darbas, kuriam nėra nei jėgų, nei ryžto.

Štai ką aš regėjau Slovianske, žvelgdamas į rinkimų stendą prie apšiurusio stalinistinio pastato, devynių laipsnių šaltyje.

Susiję:

Politinių debiliukų klestėjimo era