Ministro pasakėčia. Atsakomybė ir solidarumas – 15 metų Aljanse

Krašto apsaugos ministro Raimundo Karoblio apžvalginis straipsnis „Atsakomybė ir solidarumas – 15 metų Aljanse“.

2004 m. kovo 29 d. Lietuva įsijungė į Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos, NATO, gretas. Narystės stipriausioje pasaulyje gynybinėje sąjungoje vertę sunku pamatuoti. Vis dar pasigirsta skeptiškų “o kas gi mus puls?”, “o kam ta kariuomenė?”. Tačiau tereikia pažvelgti į Gruzijos ir Ukrainos patirtas kančias ir netektis, kad galėtume dar kartą įvertinti, koks svarbus ir teisingas tuomet buvo mūsų valstybės pasirinkimas ir pasiekimas.

Senų ir naujų grėsmių akivaizdoje Aljansas išlieka pamatiniu Lietuvos ir visos Europos saugumo garantu.

Tačiau NATO nėra vien karinė organizacija. Tai bendrų vertybių vienijama Vakarų valstybių saugumo bendruomenė, nuo kurios Lietuva per prievartą buvo atribota daugiau nei pusę amžiaus. Tapimas NATO nare simbolizavo mūsų grįžimą į šį bendraminčių valstybių sambūrį ir visiems laikams užkirto kelią bet kokioms abejonėms dėl vakarietiškos mūsų užsienio ir saugumo politikos krypties.
 
Per 15 metų stipriai keitėsi saugumo aplinka, kartu su ja keitėsi ir Aljansas, o Lietuva įsitvirtino kaip visavertė ir patikima sąjungininkė. Tačiau Aljanso „sėkmės receptas“ išlieka nepakitęs. Pamatiniai principai, ant kurių laikosi šiemet jau 70 metų švenčianti organizacija, yra užfiksuoti 1949 m. Šiaurės Atlanto sutartyje: atsakingas kiekvienos NATO narės rūpinimasis savo saugumu, įtvirtintas 3-iajame straipsnyje, ir sąjungininkių solidarumas, visiems geriausiai žinomas kaip 5-asis NATO sutarties straipsnis.

Narystė Aljanse neįmanoma be jos narių atsakomybės už savo pačių saugumą. Šiaurės Atlanto sutartimi esame įsipareigoję nuosekliai didinti nacionalinius pajėgumus ginkluotam užpuolimui atremti. Sąjungininkės kartu stengiasi užkirsti kelią konfliktams ir išsaugoti taiką, o, tam nepavykus, yra įsipareigojusios vienos Aljanso narės užpuolimą laikyti jų visų užpuolimu. Tačiau jokie aljansai neapsaugos to, kuris savo saugumu nesirūpina pats. Reikia pripažinti, kad, tapus NATO nare, Lietuvai prireikė laiko, kol buvo atrastas balansas tarp pasitikėjimo kolektyvinės gynybos garantijomis ir savarankiškos gynybos gebėjimų stiprinimo. Džiaugiuosi, kad šiandien Lietuvoje vis geriau suprantama, kad NATO bus stipri tiek, kiek bus stipri kiekviena iš sąjungininkių.

Mūsų visų bendros pastangos stiprinti krašto apsaugą duoda apčiuopiamų rezultatų. Reaguodama į neigiamas saugumo aplinkos tendencijas, Lietuva  sparčiai padidino finansavimą gynybai. 2018 m. šis rodiklis pirmą kartą pasiekė 2 proc. bendrojo vidaus produkto, o parlamentinės šalies politinės partijos įsipareigojo iki 2030 m. šiai sričiai skirti 2,5 proc. BVP. Šis pasiekimas yra Lietuvos ir jos narystės Aljanse brandos įrodymas, kadangi, suprasdami mums kylančias grėsmes, imamės iniciatyvos ir prisiimame atsakomybę už savo gynybą.

Išaugęs finansavimas krašto apsaugai leido žengti svarbius ir didelius žingsnius stiprinant ir modernizuojant Lietuvos kariuomenę. Vos per keletą metų mūsų kariuomenė žymiai išaugo: įsteigta antroji Sausumos pajėgų brigada, daugiau nei 1,5 padidėjo profesinės karo tarnybos karių skaičius, kasmet į tarnybą pašaukiame beveik 4 tūkst. šauktinių. Esu nepaprastai dėkingas visiems kariams už jų nuoširdžią tarnybą Lietuvos labui. Ypatingai norėčiau padėkoti tiems kurie patys pareiškė norą tapti šauktiniu, tiems kurie aukoja savo savaitgalius tarnaudami Savanorių pajėgose, tiems kurie tapo kariuomenės rėmėjais įstodami į Šaulių sąjungą. Mūsų kasmet vis daugiau, mes kasmet tampame galingesni.

Mūsų tikslas – šiuolaikiška, technologiškai pažangi kariuomenė. Modernizacijai ir karių aprūpinimui šiandien skiriame beveik 30 proc. gynybos biudžeto. Investicijų poreikiai susikaupė dideli, nes ilgą laiką, deja, buvome tarp mažiausiai savo gynybai lėšų skiriančių NATO šalių. Svarbiausiems kariniams pajėgumams atnaujinti mums dar reikės mažiausiai dešimtmečio, tačiau ryškią pažangą matysime kasmet. Šiuo metu įgyvendiname didžiausią nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo kariuomenės projektą – pėstininkų kovos mašinų „Boxer“ įsigijimą, diegiame modernias artilerijos sistemas, plečiame oro erdvės stebėjimo ir oro gynybos pajėgumus, atnaujiname kario ginkluotę ir įrangą.

Tuo pat metu daug dėmesio skiriame karinės infrastruktūros atnaujinimui ir plėtrai, kuri būtina ne tik mūsų stiprėjančiai kariuomenei, bet ir sąjungininkų kariams dislokuotiems Lietuvoje. Per artimiausius metus nauji kariniai miesteliai iškils Šiauliuose bei Vilniaus ir Šilalės rajonuose. Juose bus sukurtos visos karių tarnybai ir buičiai reikalingos sąlygos. Praktika rodo, kad karinių miestelių įkūrimas suteikia teigiamą ekonominį impulsą visam regiono vystymuisi. Be to, tuose regionuose gyvenantiems šaukiamojo amžiaus jaunuoliams atsiras galimybė atlikti tarnybą arčiau namų.

Visi šie pozityvus pokyčiai nebūtų įmanomi be visuomenės paramos. Daug lengviau ir smagiau dirbti žinant, kad absoliuti dauguma šalies gyventojų pasitiki Lietuvos kariuomene, pritaria pastangoms stiprinti krašto apsaugą, o narystę NATO palaiko beveik 90 proc. Lietuvos žmonių. Esame kaip niekad vieningi šiais klausimais, ir esu tikras, kad ši vienybė mums ir toliau padės tinkamai rūpintis savo saugumu.

Antroji pamatinė vertybė, kuriuo paremta NATO – besąlyginis solidarumas. Dvidešimt devyni sąjungininkai (o Šiaurės Makedonijai netrukus įstojus, mūsų bus trisdešimt) tvirtai laikosi muškietininkų principo „vienas už visus ir visi už vieną“. Šis visų įsipareigojimas teikti paramą kiekvienam net ir didžiausios karinės grėsmės akivaizdoje yra NATO stiprybės pagrindas.

Rusijai įgyvendinant agresyvią revizionistinę užsienio politiką, NATO valstybių vadovai susitikę Velse (2014 m.), Varšuvoje (2016 m.) ir Briuselyje (2018 m.) priėmė sprendimus, kurie siunčia aiškų signalą – Aljansas pasiryžęs nuo pat pirmos dienos ginti visas savo nares.

Mūsų NATO sąjungininkai, suprasdami, kad Baltijos šalys ir Lenkija yra labiausiai pažeidžiamos agresyvios Rusijos politikos, čia dislokavo NATO priešakinių pajėgų batalionus, skirtus atgrasyti potencialius agresorius ir remti vietos pajėgas kilus konfliktui. Šiose priešakinėse pajėgose drauge tarnauja kariai iš beveik visų NATO šalių – nuo didžiausių, tokių kaip JAV ar Vokietija (pastaroji vadovauja NATO batalionui Lietuvoje), iki pačių mažiausių – Islandijos ir Juodkalnijos. Jie visi įsijungtų į pasipriešinimą karinei agresijai nuo pirmos konflikto dienos.  Toks NATO sprendimas geriau nei bet kokie pareiškimai atspindi solidarumą, kaip pamatinę Aljanso vertybę.

Be NATO priešakinių pajėgų, Aljanso karinį matomumą Lietuvoje užtikrina rotacinės sąjungininkų pajėgos, NATO oro policijos misija ir tarptautinės pratybos – vien per praėjusius metus  įgyvendinant šias priemones Lietuvoje sulaukėme beveik 11 000 sąjungininkų karių.

Pasikeitusi saugumo aplinka reikalauja vykdyti struktūrines reformas visame Aljanse. Tam, kad NATO būtų tinkamai pasirengusi visoms svarbiausioms užsienio grėsmėms, įskaitant didelio masto kolektyvinės gynybos operacijas, šiuo metu yra reformuojama NATO vadovavimo struktūra. Greitam atsakui ir pastiprinimui garantuoti vykdoma „NATO parengties iniciatyva“, kuria siekiama gebėti per 30 dienų panaudoti 30 pėstininkų batalionų, 30 kovinių laivų ir 30 oro pajėgų eskadrilių. Stiprėjant nekonvencinėms grėsmėms, Aljansas „ginkluojasi“ ir šioje srityje: praėjusiais metais įkurtas NATO kibernetinių operacijų centras ir telkiami operaciniai valstybių narių kibernetiniai pajėgumai, formuojamos kovos su hibridinėmis grėsmėmis komandos. Naują pagreitį įgauna strateginė NATO ir Europos Sąjungos partnerystė – ji itin svarbi kovoje su nekonvencinėmis grėsmėmis bei sprendžiant kompleksines problemas tokias kaip karinis mobilumas.

Dar 2014 m. sąjungininkės pripažino – absoliučios daugumos Aljanso narių gynybos išlaidos neadekvačios naujajai saugumo situacijai Europoje. Todėl sąjungininkės sutarė, kad turi būti skiriama mažiausiai 2 proc. nuo BVP gynybai tam, kad būtų palaipsniui atkurti esminiai kariniai pajėgumai, kuriuos Aljansas prarado po Šaltojo karo pabaigos. Jau šiandien dauguma NATO narių yra pasiekę šį finansavimo tikslą arba turi pasitvirtinę nacionalinius planus jį pasiekti iki 2024 m. Šiai dienai sąjungininkės Europoje ir Kanada gynybos išlaidas jau padidino 40 milijardų eurų lyginant su 2016 m., o per ateinančius keletą metų šis padidinimas išaugs iki 100 milijardų.

Narystės NATO įsipareigojimai matuojami ne tik finansine išraiškia, bet ir dalyvavimu prisidedant prie bendrų Aljanso tikslų. Lietuva, dalyvaudama tarptautinėse operacijose ir misijose įvairiose pasaulio vietose, prisideda prie regioninio ir tarptautinio saugumo plėtros ir rodo savo solidarumą su kitoms sąjungininkėmis. Vien per praėjusius metus mūsų šalies kariai dalyvavo dešimtyje tarptautinių operacijų Europoje, Afrikoje, Azijoje, Viduržemio jūroje ir Indijos vandenyne. Lietuva remia NATO plėtros ir partnerysčių politiką, aktyviai palaiko pastangas stiprinti saugumą ir stabilumą Aljanso kaimynystėje, prisideda prie NATO karinių ir civilinių priemonių, skirtų krizėms valdyti už Aljanso ribų, plėtros.

Kartu su Lietuva svarbią sukaktį šiemet švenčia ir visas Aljansas – balandžio 4 d. sueis septyniasdešimt metų nuo Vašingtono sutarties pasirašymo. Net ir garbaus amžiaus sulaukus, NATO misija išlieka aktuali ir nepakitus – užtikrinti savo narių saugumą ir būti tvirtu saitu tarp JAV ir demokratinės Europos.

NATO jau ne kartą įrodė, kad moka prisitaikyti prie vykstančių pokyčių, kad geba išsaugoti savo vienybę, nepaisant piktavališkų pastangų ją ardyti, kad yra nepakeičiama organizacija, siekiant užtikrinti kolektyvinį saugumą Europoje ir garantuoti patikimą atgrasymą ir gynybą.

Pasaulis keičiasi, o NATO – kartu su juo. Bet yra dalykų, kurie išlieka pastovūs – tai mūsų įsipareigojimai vieni kitiems, suteikiantys jėgų suderinti savo skirtybes ir kartu atremti bet kokį iššūkį. Besikeičiančiame pasaulyje vieninga ir apsisprendusi ginti savo vertybes NATO išliks saugumo ir stabilumo atrama ir ateities kartoms.

Šaltinis: KAM