Apie Dainiaus Žalimo atsakomybę naudojant Baltarusijai skirtas lėšas

Dr. Valery Tsepkalo sureagavo į Laisvės džiaugsmo partijos atstovo, europarlamentaro Dainiaus Žalimo „išpažintį“, kurioje jis pabandė papasakoti apie savo nuveiktus darbus siekiant Baltarusijos demokratizacijos.



Europos Parlamento narys ir buvęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas paskelbė atsakymą į mūsų klausimus, kuriame, užuot tiesiogiai į juos atsakęs, pasitelkė gerai žinomą taktiką – dėmesio nukreipimą į su klausimo esme nesusijusias temas.

Mūsų jam pateikti klausimai buvo itin konkretūs. Pirma, kaip iš tikrųjų buvo panaudoti jo vadovauto „Teisės ir demokratijos centro“ gauti 200 tūkst. eurų, skirti demokratijai Baltarusijoje remti? Antra, ar jis laiko priimtinu imti pinigus už „konsultacines paslaugas“ iš žmonių, kurie Baltarusijos kalėjimuose patyrė įkalinimą, kankinimus ir smurtą? Trečia, ar jis laiko moralu dešimtis, o gal net šimtus tūkstančių eurų, skirtų baltarusiams remti, naudoti asmeninėms reikmėms, kai vienos vaikus auginančios motinos su mažais vaikais, pabėgusios iš šalies bijodamos persekiojimo, tiesiogine prasme kovojo dėl išgyvenimo ir dėl to, kuo pamaitinti savo vaikus?

Pirmasis Žalimo bandymas pasiteisinti buvo beveik komiškas. Jis pareiškė, kad esą buvo tik samdomas direktorius, todėl dokumentų nesaugojo.

Girdėti argumentą apie „samdomo direktoriaus“ „atsakomybės nebuvimą“ iš buvusio Konstitucinio Teismo pirmininko yra, švelniai tariant, keista. Net literatūrinis personažas Funtas iš „Aukso veršio“ buvo sąžiningesnis. Sutikdamas eiti tokias pareigas, jis puikiai suprato, kad vienintelė jo funkcija – prisiimti atsakomybę už svetimas schemas. „Aš – Funtas, – sako jis, – tarnavau valdant Aleksandrui III, valdant Nikolajui II, Laikinajai vyriausybei, bolševikams...“

Tačiau bandydamas išvengti atsakomybės Žalimas padaro itin svarbų pripažinimą. Vaizduodamas save tik nominalia figūra, fiktyviu vadovu arba priedangos figūra, jis netiesiogiai pripažįsta, kad už jo stovėjo tikrieji sprendimų priėmėjai ir faktiniai lėšų kontrolieriai. Tokiu atveju „Teisės ir demokratijos centras“ galėjo būti tik vienas platesnės sistemos elementų, sugebėjusios įsisavinti apie 350 mln. eurų, skirtų Baltarusijos demokratiniam judėjimui remti.

Iš tiesų, kad tokio masto sumas būtų galima perleisti nepaliekant pėdsakų šalyje, kurioje apskaitomas kiekvienas degalų litras, turėjo egzistuoti visa tarpusavio dangstymo sistema: „audito“ struktūros, kurios patogiai „neranda pažeidimų“, suinteresuoti pareigūnai, pasirengę tokius pranešimus patvirtinti, taip pat teisėsaugos institucijos ir teismai, atsisakantys nagrinėti bet kokius skundus, susijusius su galimais piktnaudžiavimais.

Kuo tiksliai pasireiškia Žalimo „profesionalumas“? Gebėjimu nukreipti dėmesį į temas, visiškai nesusijusias su pateiktais klausimais. Klasikinė kortų sukčiaus taktika: daryti nereikalingus judesius, kurti dėmesio blaškymą, leistis į beprasmį plepėjimą ir lemiamą akimirką pakeisti kortą.

Pirmiausia jis apkaltino mane esant „prorusišku“ – etikete, kuri įprastai naudojama tada, kai norima nukreipti dėmesį nuo tikrojo svarstomo klausimo.

Yra gerai žinomas Šaltojo karo laikų anekdotas apie demokratiją. Amerikietis sako, kad gali atsistoti prie Baltųjų rūmų su plakatu „Šalin Reaganą“ ir jam nieko nenutiks. Rusas atsako: „Aš taip pat galiu atsistoti Raudonojoje aikštėje su plakatu „Šalin Reaganą“.“

Nereikia didelės drąsos Raudonojoje aikštėje šaukti „Šalin Amerikos prezidentą“. Tačiau kažkaip nepastebėjau, ar Žalimas kada nors, pavyzdžiui, apkaltino Gitaną Nausėdą „prorusiškumu“, nors šis Komunistų partijos bilietą gavo tuo metu, kai didelė Lietuvos inteligentijos dalis jau buvo pradėjusi nepriklausomybės judėjimą.

Taip pat nemačiau, kad Žalimas būtų apkaltinęs savo paties Vyriausybės narius „prorusiškumu“ po to, kai buvo įvestos sankcijos Baltarusijai, o Baltarusijos ir Rusijos naftos produktų bei kalio trąšų tranzitas per Lietuvą smarkiai išaugo, kaip skelbė „Financial Times“. Jis, kaip Europos Parlamento narys, nekėlė klausimų ir dėl Lietuvos pareigūnų „prorusiškumo“, kai Lietuva tapo viena didžiausių vyno tiekėjų Rusijos rinkai, aplenkdama Italiją, Prancūziją ir Ispaniją, arba kai tapo viena pasaulio lyderių pagal prabangių automobilių eksportą į Rusiją.

Tačiau kažkodėl jis pastebėjo tariamą mano „prorusiškumą“. Galbūt jis slypi tame, kad po to, kai metiau iššūkį Lukašenkos diktatūrai, mano namas ir butas buvo sunaikinti bei apiplėšti. Pirmiausia saugumo tarnybos išdaužė langus, išlaužė duris, sulaužė baldus, kad visiems – įskaitant mūsų vaikus – parodytų, kas nutinka tiems, kurie išdrįsta siekti valdžios Baltarusijoje. Vėliau visas mano turtas buvo parduotas aukcione gerokai mažesne nei rinkos kaina. Buvo parduoti net vaikų daiktai, dviračiai ir žaislai – žr. „Charter97“. Ir mūsų šeima buvo toli gražu ne vienintelė, praradusi viską.

Žalimas iš to pasipelnė.

Lietuvos politikas kaltina mane išvykus į Europą per Rusiją. Jeigu jis neserga selektyvia amnezija – kaip ir jo vadovautos įstaigos dokumentų atveju, – turėtų prisiminti, kad 2020 m. dėl COVID apribojimų Europos Sąjungos sienos buvo uždarytos, o kelionė per Rusiją į Ukrainą ir toliau į Europą buvo vienintelis būdas išvengti suėmimo pasienyje. Nors, žinoma, buvo ir „specialių“ išimčių, kai tam tikri asmenys gavo ne tik saugų palydėjimą tiesiai iki Lietuvos sienos, bet ir piniginę pagalbą grynaisiais.

Kalbant apie grynuosius pinigus. Kaip teisininkas Žalimas galėtų pateikti teisinį vertinimą dėl fakto, kad Sviatlana Tsikhanouskaya iš saugumo tarnybų gavo 15 tūkst. eurų ir įsivežė juos į Lietuvą nedeklaravusi – fakto, kuris iškilo į viešumą tik po penkerių metų.

Saugumo tarnybos šiaip sau pinigų nedalija. Jis taip pat galėtų įvertinti, ar šių lėšų gavimas buvo susijęs su vadinamojo „Tsikhanouskaya biuro“, tariamai įsteigto Lietuvos piliečio, iniciatyvomis, dėl kurių Baltarusijoje buvo masiškai suimti šimtai žmonių: „Peramoga planu“, „Juodąja Baltarusijos knyga“, „Hajun“ ir kitomis, kurios reikšmingai padidino politinių kalinių skaičių Baltarusijoje.

Beje, šios struktūros objektyviai buvo suinteresuotos tokiais suėmimais, nes kuo griežtesnės tapo represijos, tuo daugiau finansavimo jos gaudavo.

Kaltinimai mano „marginalumu“ – dar viena pažįstama taktika, ad hominem ataka. Patogi todėl, kad jai nereikia nei faktų, nei argumentų.

Kas tiksliai yra „marginalumas“? Ar mano vadovavimas Lietuvos ir Baltarusijos bei Latvijos ir Baltarusijos sienų delimitavimo ir demarkavimo komisijoms, sudariusioms sąlygas Lietuvai ir Latvijai pasirašyti sienos sutartis ir gana greitai įstoti į Europos Sąjungą? Ar mano pirmininkavimas Baltarusijos ir Amerikos branduolinio nusiginklavimo komisijai kartu su JAV gynybos sekretoriumi William Perry? O gal didžiausio Europoje IT klasterio sukūrimas? Ar mano dalyvavimas Baltarusijos prezidento rinkimuose, kuriuose mano komanda surinko antrą pagal dydį parašų skaičių šalies istorijoje mano kandidatūrai paremti?

Vis dėlto Žalimui ir už jo stovintiems asmenims negalima paneigti įžvalgumo. Jie suprato, kad atvykau į Lietuvą kurti plataus demokratinio judėjimo pagal liaudies frontų, egzistavusių daugelyje šalių demokratinių permainų ir kovų už nepriklausomybę laikotarpiais, modelį; sukurti politinę tarybą su skaidriais dalyvavimo kriterijais; užtikrinti kolektyvinį gautų lėšų aptarimą; ir įsteigti audito komisiją, kuri prižiūrėtų jų naudojimą.

Tačiau būtent skaidrumo ir atskaitomybės labiausiai bijojo Lietuvos pusėje veikę dirbtinai sukurtos „lyderės“ kuratoriai. Kaip vėliau paaiškėjo, pinigus jie norėjo naudoti asmeniniam praturtėjimui. Aš buvau nepatogi figūra, nes niekada nebūčiau to leidęs.

Todėl buvo pasirinkti žemiausi spaudimo metodai – spaudimas per du mažus vaikus, kuriems tuo metu tebuvo septyneri metai. Tuo laikotarpiu, kai Žalimas vadovavo Konstituciniam Teismui, o Landsbergis, „giliai įsitraukęs į Baltarusijos reikalus“, vadovavo Lietuvos užsienio reikalų ministerijai, Lietuvos valdžios institucijos nusprendė nubausti mus ir mūsų vaikus milžiniškomis baudomis vien už tai, kad atvykę į Vilnių nusivedėme vaikus į kavinę jų pamaitinti. Negana to, iš mano žmonos Veronicos buvo atimtas vairuotojo pažymėjimas. Mano skundai Lietuvos teismams buvo blokuojami įvairiais išgalvotais pagrindais. Naujausias pretekstas – esą aš neturiu lietuviško elektroninio parašo (!).

Tačiau anksčiau ar vėliau tai, kas paslėpta, tampa matoma. Ir tai, kad šis procesas jau prasidėjo, teikia vilties.

Vilties, kad demokratinės vertybės Lietuvoje ir Europoje nėra vien tušti žodžiai. Vilties, kad skaidrumą, teisingumą ir atskaitomybę dar galima pasiekti. Tai būtina ne tik Baltarusijai – pagerbiant tuos, kurie paaukojo save šių principų vardu, – bet ir Lietuvai.

Todėl, Dainiau Žalimai, kreipiuosi į jus viešai: jeigu nebijote atviros diskusijos, jeigu iš tiesų neturite ko slėpti, padiskutuokime šiais klausimais tiesioginiame eteryje.

Pasirinkite kanalą. Pasirinkite žurnalistą – net ir visiškai jums palankų. Aptarkime „prorusiškumą“, Krymą, atsakomybę už karą Ukrainoje ir, svarbiausia, kas pasipelnė iš Baltarusijos žmonių kančios, tragedijos ir kovos.

Dr. Valery Tsepkalo

P. S. Dr. Valery Tsepkalo yra tarptautinės teisės daktaras, buvęs Baltarusijos ambasadorius Jungtinėse Amerikos Valstijose ir pagrindinis demokratinis Alyaksandr Lukashenko varžovas 2020 metais. Technologijų sektoriaus vizionierius, jis įkūrė vieną didžiausių Europos aukštųjų technologijų ekosistemų, apimančią daugiau kaip 500 bendrovių. Per savo diplomatinę karjerą jis ėjo Baltarusijos užsienio reikalų ministro pirmojo pavaduotojo pareigas ir kartu su JAV gynybos sekretoriumi William Perry pirmininkavo JAV ir Baltarusijos jungtiniam branduolinio nusiginklavimo komitetui. Jis taip pat dirbo Jungtinių Tautų Generalinio Sekretoriaus patarėju ir pakaitiniu valdytoju Tarptautiniame valiutos fonde bei Pasaulio banke.

Keli susiję:

Nausėda gavo atvirą laišką nuo „Baltarusijos demokratų forumo“

Baltarusijos demokratizacijos pinigai: prašoma atnaujinti tyrimą dėl D. Žalimo vadovautos įstaigos finansavimo

Žalimo vieša išpažintis: daug etikečių, bet jokių atsakymų apie finansus

„Demokratizavimo“ verslas: kas parazituoja Baltarusijos „laisvės“ tema – ir kur pinigai?